JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Europos ir Eurazijos reikalams Victoria Nuland sausį lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo „Sniego susitikime“ Trakuose. Apie JAV užsienio politikos pokyčius ir santykius su europiečiais su V. Nuland kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.
Daug kalbama apie JAV posūkį į Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną. Ką tai reiškia europiečiams ir NATO šalims? Ar didesnis amerikiečių dėmesys Azijai kaip nors paveiks Europą?
– Europoje mes jau 67 metus turime labai stiprius ir formalius dvišalius ir daugiašalius susitarimus bendrai rūpintis savo saugumu, skatinti gerovę ir ja dalytis. Jau daugiau nei 60 metų turime NATO, kuri svarbi ne tik mūsų saugumui, bet ir politinėms konsultacijoms. JAV ir ES santykiai taip pat geri. Kalbant apie Aziją, mūsų formalių daugiašalių santykių architektūra gerokai mažiau išplėtota, daug jaunesnė ir kol kas neatliko to vaidmens, kai sukuriama bendruomenė tarp valstybių, kurios kartu dirba. Todėl, kai kalbame apie „perbalansavimą“ Azijos link, turime galvoje regioninės bendruomenės bendradarbiavimo Azijoje stiprinimą, t. y. tai, ką jau darome Europoje. Mes norime būti stiprūs abiejose pasaulio pusėse. Būtent taip europiečiai turėtų vertinti JAV posūkį. Tačiau tai nekeičia fakto, kad didžioji dalis mūsų sąjungininkų, įskaitant ir Lietuvą, yra čia, Europoje.
Niekam ne paslaptis, kad europiečiai ilgai buvo linkę „zuikiauti“ saugumo sferoje – pasikliauti JAV indėliu į gynybą ir saugumo garantijomis. Ar pastaruoju metu matote kokių nors nuostatų pokyčių tarp Europos politikų? Ar jie pasirengę didinti išlaidas gynybai?
– Tai tikrai nenauja problema, tai dešimtmečių klausimas. Mums visiems reikia rimtai dirbti, kad įtikintume savo visuomenę mokėti už saugumą. Ypač tai sunku eroje po Šaltojo karo, kai grėsmės tapo sunkiau apčiuopiamos arba, kaip Afganistano atveju, geografiškai tolimos. Todėl politiniams lyderiams reikia daugiau pastangų visuomenei paaiškinti, kodėl turime leisti pinigus gynybai. Tai ir viena NATO stiprybių. Mes visi kartu esame stipresni nei kiekvienas atskirai. Lietuva gali pasiųsti savo karius į Afganistaną, Goro provinciją, už tūkstančių kilometrų nuo savo namų, ir daryti reikšmingą poveikį pasaulio saugumui, – būtent dėl didesnio NATO įsitraukimo. Todėl turime suprasti, kad net kuklus indėlis į kolektyvinį saugumą ir gynybą duoda daugiau dividendų, nei galėtume gauti veikdami vieni.
Kita vertus, dabar išsivaduojame iš kelerius metus trukusios recesijos. Todėl kiekviena transatlantinės bendrijos vyriausybė, įskaitant ir mano, turėjo priimti sunkius kompromisus. Bet mes, tiek turintys globalių įsipareigojimų, tiek tokios šalys kaip Lietuva, turinti istorinį suvokimą, kad negyvename saugiame pasaulyje ar net nebūtinai saugioje kaimynystėje, nesiliausime kalbėję, kad saugumas yra svarbus ir į jį turi būti investuojama. Džiaugiamės šiame regione pastebimais pokyčiais. Galima paminėti Lenkiją, kuri skiria 45 mlrd. JAV dolerių gynybai modernizuoti. Tai tendencijos, kurias norėtume matyti ir toliau.
Jūs tikitės, kad išlaidos gynybai augs?
– Mes tai skatinsime. Žinia, NATO yra neformaliai nustačiusi 2 proc. bendrojo vidaus produkto išlaidų gynybai siekį ir tai padaryta tikslingai. Išlaidos gynybai yra ilgalaikis projektas. Mes susirūpinę, kad labai daug sąjungininkų atseikėja gerokai mažiau nei minėta riba, todėl skatiname visus atsigaunant ekonomikai skirti šias lėšas gynybai.
Lietuvoje populiari tezė, kad „kuo mažiau Amerikos Europoje, tuo daugiau Rusijos“. Ar sutiktumėte, kad mažesnis JAV dėmesys Europai pakeis tarptautinę situaciją, ypač atsižvelgiant į agresyvesnius Rusijos veiksmus?
– Tokių aplinkybių nebus – JAV nepalieka Europos, to nenori mūsų sąjungininkai, taip pat amerikiečiai. Mes išplėtėme NATO šeimą, ir Lietuva švęs dešimties metų narystės Aljanse jubiliejų. Todėl jūs neliksite vieni. Ir manau, tai pakeitė mūsų santykius ne tik su jūsų didžiąja kaimyne, bet ir su visa kaimynyste. Man didelį įspūdį paliko tai, ką nuveikė ES savo Rytų partnerystės programoje, kaip naudodama ekonominį patrauklumą įtraukia gerokai į Rytus nutolusius kaimynus. Tikimės, kad per tam tikrą laiką, keičiantis kartoms, mes vis labiau integruosimės tiek žmonių, tiek rinkų atžvilgiu. Vis daugiau rusų taip pat norės, kad santykiai su kaimynais būtų paremti laisvosios rinkos principais ir pliuralistiniais demokratiniais ryšiais. Visa tai turės teigiamos įtakos ir pokyčiams Rusijoje.
Kalbant apie dvišalius JAV santykius su Rusija – ar gali būti dar vienas „perkrovimas“? Dabartiniai santykiai gerokai atšalę.
– „Perkrovimas“ buvo būdas išreikšti požiūrį, kad reikia kaip įmanoma labiau bendradarbiauti. Dabar pasiekėme tašką, kai to nedarome, kiek galėtume, – surasdami bendrų interesų sferas. Kai JAV ir Rusija gali bendradarbiauti sutardamos dėl visuotinių klausimų, pavyzdžiui, kaip dabar dėl Irano, pastūmėjus jį susilaikyti nuo branduolinio ginklo kūrimo, galima tikėtis gerų rezultatų. O kai atsiduriame skirtingose problemos sprendimo pusėse, tai sukelia įtampą visiems. Tačiau tai niekada nepakeis fakto, kad, jei mes nesutiksime su tuo, ką pasirenka Rusija, visuomet apie tai kalbėsime. Nesvarbu, ar tai būtų Rusijos vidaus politikos pasirinkimas, tarkime, varžyti demokratines teises šalies piliečiams, paminti teisės viršenybę, ar užsienio santykiai – grasinti kaimynams, didinti jiems spaudimą. Visada ginsime demokratinius sąjungininkus ir jų teisę gyventi laisvai bei nevaržomai apsispręsti dėl savo ateities.
Pratęskime apie pasirinkimo laisvę. Pastaruoju metu Ukraina susidūrė su šia problema. Ar JAV vaidmuo tokiomis aplinkybėmis galėtų būti aktyvesnis, išreiškiant nuomonę dėl Ukrainos politinės situacijos? Ar JAV nusišalina nuo šių klausimų ir tai palieka tik ES?
– Visiškai su tuo nesutikčiau. JAV ir ES bendradarbiavimas skatinant Rytų partnerystės šalis labiau užmegzti ryšius su ES buvo itin reikšmingas ir prisidėjo prie sėkmingo Vilniaus viršūnių susitikimo. Norėčiau pabrėžti: net nepaisydama nusivylimo dėl Ukrainos sprendimo padaryti pauzę Lietuva turėtų didžiuotis Rytų partnerystės programa ir ypač sprendimais Vilniaus viršūnių susitikime, kuriame buvo parafuoti Asociacijos susitarimai su Moldova ir Gruzija. Ir net tomis demokratijos apraiškomis, kurios įvyko Ukrainoje iki Vilniaus viršūnių susitikimo. Net labai susiskaldžiusioje Radoje priimta 18 teisės aktų, kurie šalies teisę ir jos įgyvendinimą priartino prie Europos. Ir žinoma, Maidanas, kuriame matėme šimtus tūkstančių skirtingo amžiaus ukrainiečių, sakančių, kad mes norime gyventi, kaip gyvena lietuviai. Žinoma, tai ES projektas ir ES sėkmė, bet projektas dar nebaigtas.
Kokia šiuo metu situacija dėl ES ir JAV susitarimų dėl laisvosios prekybos erdvės? Kaip tai paveiks ekonomikas ir žmones abipus Atlanto?
– Tai vienas labiausiai jaudinančių projektų, kuriuos pradėjome transatlantinėje erdvėje. Jei jis bus sėkmingas ir toks reikšmingas, kaip tikimės, tai turės teigiamos įtakos ne tik mūsų ūkiams – ekonominėje sferoje tai sukurtų tokį efektą, kokį NATO pasiekė saugumo srityje. Tai būtų tikra laisvosios prekybos bendrija nuo Los Andželo iki Lietuvos. Jau dabar kartu pirmaujame globalioje ekonomikoje pagal laisvosios prekybos apimtį. Tačiau turint galvoje, kokios artimos mūsų vertybės, kultūra, ekonomika ir gyvenimo būdas, vis dar išlieka per daug barjerų prekybai. Tarkime, jei Vidurio Europoje pagaminamas „Ford“, negalima šio automobilio iškart perkelti į JAV ir juo važinėti šios šalies keliais ir atvirkščiai, nes skiriasi įvairūs reglamentavimai. Tai neturi jokios prasmės, nes skirtingi reglamentai didina tarifus ir žmonės moka brangiau. Todėl susitardami dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės norime sumažinti arba eliminuoti tarifus ir netarifinius barjerus, suderinti mūsų reglamentus.
Tai jau darome pristatydami naujus produktus, pavyzdžiui, didžiulis darbas padarytas nanotechnologijų ir kitose aukštųjų technologijų srityse. Bandome susitarti, kad turėtume vieną, o ne dvi reguliacines aplinkas. Tęsiame nelengvas derybas, nes reikia tartis 29 šalims. JAV viceprezidentas Joe Bidenas yra pasakęs, kad turim tai padaryti „su vienu baku degalų“, t. y. kuo greičiau. Kuo sparčiau tai pasieksime, tuo greičiau mūsų žmonės pajus konkrečią naudą. Tačiau svarbu kalbėti ir apie pasaulines tendencijas, apie pasaulinės ekonomikos valdyseną. Norime, kad mūsų laisvosios rinkos modelis joje klestėtų. Mūsų ekonomikos modelis, kuris gina darbuotojų, autorių teises, sanitarijos standartus, turėtų nustatyti standartus ir kitiems laisvosios prekybos šalininkams.
