A. Balbierius: „Gamta – visko alfa ir omega.“
Gamtininkas, „degradavęs“ iki rašytojo ir fotografo. Taip apie save IQ apžvalgininkei Ievai Rekštytei kalba Alis Balbierius, neseniai išleidęs esė knygą „Vaivorykštė ir neandertalietis“.
Savo knygoje dėstote šiandienos civilizacijai nebūdingas mintis, gręžiatės į gamtą, kai ją vis labiau gožia miestų konstrukcijos. Ar tai jus ir gelbsti nuo šiandienių ydų?
– Nuo šiandienos ydų, regis, neišgelbsti niekas, nors nuo kai kurių ilgainiui išmoksti apsisaugoti. Bet taip, gamta – alfa ir omega. Net mano asmeniniame gyvenime, nes pirmiau buvau gamtininkas ir gamtosaugininkas, tik vėliau ekologine prasme „degradavau“ į rašytoją ir fotografą.
Knygą sudaro dvejopi tekstai: esė ir lakoniški, eilėraščiams artimi „Hifai“. Kaip susiklostė būtent tokia struktūra?
– Kažkaip savaime, netikėtai. Pagaliau gal tai padiktavo ir patys tekstai, nes iš esmės visa ši knyga yra poetinė eseistika. Daug kur tekstus valdo vienoks ar kitoks ritmas, pasikartojimai, „daugžodžiavimas“, būdingi poetiniams tekstams, mantroms, maldai. Mano „Hifai“ iš tiesų yra eilėraščiai proza, bent dauguma jų. Jie čia atsirado iš „negalios“ – tiesiog „nepasirašė“ atskira ciklo „Hifai“ knygelė, apie kurią vis pagalvodavau.
„Kiekviena sekundė buvimo, jei iš tiesų esi – yra amžinybė“, – rašote jūs. Kaip suprantate „buvimą iš tiesų“?
– Kai esi gyvas, kai visomis juslėmis jauti gyvą pasaulį – kaip jaučia voras savo tinklą, kaip grybų hifai „jaučia“ vienas kitą ir medžių šaknis, su kuriomis sudaro simbiozę (panašiai, kaip interneto visatoje jauti visus tuos, su kuriais bendrauji el. paštu, „Skype“ ar „Facebook“ ar dar bala žino kuo). Kai jauti laiko tėkmę ir erdvę, laiko tėkmę sąmonėje ir gyslose, pasaulio spalvų siautulį, tamsą ir šviesą, girdi kažkokią melodiją, galbūt panašią į George’o Harrisono „Art of Dying“.
Savo knygoje sakote, kad kūrybiškumui „naudinga“ vienatvė, netektys, tuštuma, o kūryba yra vienas praradimų. Ar tai reiškia, kad romantikų požiūris į menininką kaip į intravertišką atsiskyrėlį jums atrodo teisingiausias?
– Kiekvienam toji „vienatvė“ individuali. Vieni užsidaro rašyti sodybose, kiti keliauja į svečias šalis, įsikuria kūrybos namuose, taip izoliuodamiesi nuo kasdienės terpės, rūpesčių. Kiti gali rašyti draugų ar šeimos šurmulyje, kelionėse.
Mūsų gyvenimas yra kasdienių praradimų virtinė; mes kasdien pirmiausia prarandame laiką. Rašydamas tekstą taip pat prarandi dalį gyvenimo, kurį galėjai nugyventi kitaip.
O kalbant apie „romantizmą“, kurį, regis, jau tiek kartų laidojo intelektualai ir pragmatikai, manau, kad šis reiškinys yra nemirtingas. Man priimtiniausias rusų poeto Aleksandro Bloko romantizmo apibrėžimas – kad tai – siekis gyventi „dešimtgubą“ gyvenimą. Taigi ir šių laikų postmodernistas, jei jis siekia padaryti dešimt kartų daugiau negu kiti, tam tikra prasme yra toks pat „sumautas“ romantikas.
Kam – jums ar dailininkei Ulai Šimulynaitei – kilo idėja knygos viršelyje pavaizduoti Lozanos katedros rožę ir tušo brūkšnelių lietų?
– U. Šimulynaitei, nors idėją apie tai, kad gal būtų galima ką nors panaudoti iš viduramžių vizualistikos, mestelėjau aš. Esu nemažai laiko praleidęs studijuodamas ne tik įvairių epochų dailę ir fotografiją, bet ir įvairius senus simbolius – petroglifus ar viduramžių ornamentiką, alchemijos ženklus, pirmykštį meną.
Apskritai esu patenkintas darbu su U. Šimulynaite. Po pernai išleistos eilėraščių rinktinės „Skaidrumos“, už kurios dizainą Ula pelnė diplomą gražiausių metų knygų konkurse, šiemet, be „Vaivorykštės ir neandertaliečio“, dar kartu parengėme neploną fotoalbumą, skirtą mano tėviškei, – „Biržai. Kraštas ir miestas“.
