Lietuvoje darbo neturi maždaug 25 proc. jaunuolių, prieš metus tokių buvo 32 proc. Vyriausybė džiaugiasi prisidėjusi ieškodama darbo jauniems ir investavusi apie 100 mln. litų iš Europos Sąjungos (ES) fondų. Tačiau ar išties situacija tokia bloga, o priemonės neginčytinai veiksmingos?
ES viršūnės giria Lietuvą, kad ši viena sparčiausiai bendrijoje mažina jaunimo nedarbą. Atrodo, buvo išklausyta prieš pusmetį ES atstovų bei prezidentės Dalios Grybauskaitės išsakyta kritika, kad nėra imamasi priemonių, tad Vyriausybė, subūrusi darbo grupę, suskubo jas kurpti. Neseniai pasigyrė, kad šios jau davė rezultatų – per metus (nuo praėjusių metų rugpjūčio mėnesio) jaunesnių nei 25 metų asmenų nedarbo lygis sumažėjo nuo 32,5 proc. iki 24,8 proc.
Tačiau pateikiama statistika iškreipia realią situaciją. Kas ketvirtas darbo neturintis jaunuolis nebūtinai jo ieško ir nori dirbti. Kadangi į statistiką įtraukiami jauni žmonės nuo 15 iki 25 metų, galimai apie 70 proc. iš jų neturėtų būti skaičiuojami: daugiau nei trečdalis dar lanko pamokas mokyklose, dalis studijuoja ir tik maža dalis iš tiesų neturi kitos veiklos ir ieško darbo.
Nemeluojanti statistika ?
Ekonomistas Nerijus Mačiulis, banko „Swedbank“ analitikas, teigia, kad kalbant apie jaunimo nedarbą nereikėtų spekuliuoti „Eurostat“ pateikiamais skaičiais – santykis nėra teisingas. „Šioje situacijoje reikėtų atsižvelgti tik į darbo biržos duomenis. Juk nenorime, kad į darbą būtų varomi ir moksleiviai ar universitetuose besimokantys ir laiko darbui neturintys studentai?“ Tad bedarbių santykis grindžiamas labiau tais, kurie nei nori, nei gali dirbti, nei realiais darbo rinkos dalyviais.
„Eurostat“ paaiškina, kaip skaičiuoja galimą jaunimo nedarbą, tačiau viešojoje erdvėje paaiškinimams vietos neatsiranda – „darbo neturi kas ketvirtas jaunuolis“ pateikiama tiek Vyriausybės, tiek žiniasklaidos pranešimuose.
Lietuvos darbo biržos (LDB) statistika kur kas optimistiškesnė: rugsėjo 1 d. jaunų bedarbių buvo registruota 29,8 tūkst. Jaunimo nedarbo rodiklis siekė 7,2 proc. Per metus jį pavyko sumažinti 1,2 proc., arba kiek mažiau nei 3 tūkst. jaunuolių atsirado papildomų vietų darbo rinkoje.
Žinoma, galima daryti prielaidą, kad skaičiai nėra objektyvūs – dalis bedarbių nesiregistruoja darbo biržoje ir ieško darbo savarankiškai. Tačiau veikiausiai tokia dalis – itin maža, nes nesiregistruojant privalu mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį, jei turima darbo patirties, mokama pašalpa.
Bruka per subsidijas
Vyriausybės darbo grupė prieš kelis mėnesius nusprendė, kad efektyviausios priemonės – darbo vietų subsidijavimas. Tai reiškia, kad darbdaviams, priėmusiems oficialios darbo patirties neturinčius jaunuolius, nereikės už juos mokėti dalies „Sodrai“ skiriamų mokesčių arba darbo užmokesčio. Du subsidijas garantuojantys projektai remiami ES fondų – per beveik dvejus metus atsieis maždaug 70–100 mln. litų.
Subsidijavimas trunka ribotą laiką, tačiau LDB nerenka duomenų apie tai, kiek jaunuolių pasibaigus subsidijavimui liko darbo vietose, koks vidutiniškai atlyginimas jiems yra mokamas, kurie sektoriai aktyviausiai ieškojo jaunų darbuotojų. Nežinoma ir tai, kiek konkrečiai jaunų žmonių dėl šių priemonių gavo darbą per praėjusius metus. Pavyzdžiui, naudojantis „Sodros“ mokesčių lengvata, galiojusia 15 mėnesių nuo 2010 m. liepos, pavyko įdarbinti 34 tūkst. asmenų. Tiesa, į šią grupę pateko ir vyresni asmenys – iki 29 metų.
Galima spėti, kad daliai darbdavių pigesnė darbo jėga galėjo būti pagrindine priežastimi, kodėl buvo pasirinktas darbo patirties neturintis jaunuolis. Tačiau N. Mačiulis teigė nemanantis, kad, pasibaigus kompensavimo laikotarpiui, tokie jaunuoliai buvo atleidžiami: „Nemanau, kad apsimoka atleisti su įmonės veikla, tradicijomis susipažinusį darbuotoją. Juo labiau kad jis nebuvo nemokamas.“
Tačiau nereikia atmesti galimybės, kad vietoj daugiau patirties turinčio ir brangesnio darbuotojo buvo pasirenkamas subsidijuojamas jaunuolis – tokiu atveju darbo vietos nekuriamos, o tik išstumiami neatlaikę konkurencinės kovos. Ekonomistas Romas Lazutka mano, kad būtent dėl šios priežasties jaunimo nedarbo mažinimui taikomos priemonės yra netinkamos: „Jei priemonės skirtos tik tam tikrai grupei – ar tai jaunimas, moterys, iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys ar kiti – jos tik sustiprina tos grupės konkurencines galimybes, tačiau iš darbo rinkos išstumia tuos, kurie jokių privilegijų neturi. Studijos rodo, kad bendro nedarbo lygio tokios priemonės nesumažina.“
Galima spėti, kad jaunimo nedarbo sprendimas išties buvo kompensuojamas visų bedarbių sąskaita – per metus jis sumažėjo labiau nei bendras rodiklis. Šių metų rugsėjo 1 d. darbo neturėjo 10,2 proc. darbingo amžiaus žmonių, metais prieš tai – 10,7 proc.
„Swedbank“ atstovas N. Mačiulis aiškino, kad papildomos priemonės jaunimo nedarbui mažinti nepaskatino jaunų žmonių integracijos į darbo rinką – remiantis rodikliais, darbdaviai labiau buvo linkę vertinti ne subsidijavimo galimybę, o bendras ekonomikos kilimo tendencijas. Apie gausėjančias laisvas darbo vietas byloja ir statistika: 2011 m. antrąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2010 m., Lietuva buvo tarp keturių ES šalių pagal sukurtų naujų darbo vietų skaičių.
Tačiau su tuo, kad pratęsiamos subsidijos bus veiksmingos, sutinka tiek N. Mačiulis, tiek R. Lazutka – tačiau, kaip ir iki šiol, tik dėl kylančių ekonominių rodiklių. Tačiau R. Lazutka aiškino, kad nedarbą reikėtų spręsti visuotinai ir neakcentuojant atskirtų priemonių: „Reikėtų orientuotis ne į konkrečias grupes, o į bendrą nedarbo lygio mažėjimą. Yra vienintelė priemonė – darbo vietų kūrimas, ką galima paskatinti tik didinant vartojimą. Kitos išeities nėra.“
