J. Miltinio dramos teatrui rudenį stojusio vadovauti režisieriaus Lino Marijaus Zaikausko pažado sudrebinti Panevėžį kainą pirmieji pajuto jaunieji aktoriai. Net dešimt jų, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalaurų, prof. Vytauto Anužio ir Veltos Anužienės auklėtinių, trenkė teatro durimis, kai iš naujojo vadovo išgirdo esantys tik balastas.
Jaunieji aktoriai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalaurai, Akvilė Vitkūnaitė, Anupras Jucius ir Goda Petkutė, kaip ir jų draugai, J. Miltinio teatrą palieka neapsikentę direktoriaus požiūrio į juos ir kurso skaldymo.
J. Miltinio teatro savotiškais atsinaujinimo simboliais tapę jaunųjų teatralų spektakliai, sutraukę pilnutėles sales, bet naujojo vadovo įvertinti studentiškais, žemo meninio lygio, K. Sajos „Devynbėdžiai“, F. Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“, T. Jones, H. Schmidt „Fantazuotojai“ išbraukiami iš repertuaro.
Užtat naująjį, L. M. Zaikausko, teatro etapą ženklina teatrologų recenzijose absurdišku įvardijamas J. Miltinio teatro 75-ųjų metinių renginys su Juliaus Dautarto režisuotu spektakliu „Lietaus dievas“, virtusiu kankinamu išbandymu nacionalinio dramos teatro scenoje meno ieškančiam žiūrovui. Taip pat išskirtinis Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič vizitas Panevėžyje ir visiškai eilinis jos priėmimas, net neužpildęs žiūrovais teatro salės.
Rinkosi tarp darbo ir studijų
Dešimt jaunų aktorių, vaidinančių tik porą sezonų, išeidami pasistengė J. Miltinio dramos teatro durimis trinktelėti taip triukšmingai, kad išgirstų ne tik Panevėžys, bet ir Kultūros ministerija Vilniuje. Jaunieji menininkai ryžosi nueiti teatro senbuvių jau pramintu taku ir apie nesutarimus, šįkart – jau su naujuoju vadovu – kalbėti viešai.
„Atėjus Zaikauskui pirmas įspūdis buvo geras. Jis kalbėjo, kad rūpi jaunimas kaip branduolys, teigiamai reagavo ir į mūsų magistro studijas. Su juo derinome studijų grafiką, neprieštaravo, kad pirmąsias dvi savaitės dienas išvažiuojame mokytis“, – „Sekundei“ pasakojo Anupras Jucius.
Tačiau, anot jaunųjų teatralų, netrukus vadovo požiūris pasikeitė. Direktorius pateikė ultimatumą pasirinkti studijas arba teatrą.
„Išgirdome, kad magistras mums jokios naudos neatneša“, – stebėjosi Anupras.
Jaunimą apstulbino ir vadovo reikalavimas dalyvauti visose repeticijose, netgi jei repetuojamose scenose nevaidina.
„Jo požiūriu, žmogus, dirbantis teatre, turi kasdien ten būti ir nuolat priklausyti teatrui. Buvęs vadovas kaip tik skatino mus išvažiuoti kitur, kad galėtume užsidirbti, garsinti teatro vardą, pildyti savo patirtį. Gal Zaikauską išmušė iš vėžių mūsų tokie lakstymai, prašymai atleisti nuo repeticijų, kuriose nevaidiname?“ – svarsto Akvilė Vitkūnaitė.
Įskaudino „balastas“
Jaunieji aktoriai įdarbinti pusę etato, tačiau tikina J. Miltinio teatrui atiduodavę kur kas daugiau laiko ir jėgų.
A. Jucius skaičiuoja per mėnesį vaidinęs dvylikoje spektaklių. „Fantazuotojų“ ir „Baseinas be vandens“ repeticijos, anot aktoriaus, vyko tomis pačiomis dienomis, jam tekdavę dirbti be pietų pertraukų, po 12, kartais net ir 14 valandų per parą. O uždirbęs 300 eurų, įskaičiavus ir priedus.
„Juozo Miltinio teatre gavus darbą studentiškas gyvenimas nesibaigė. Skolinamės iš tėvų, nes praktiškai visas uždarbis išleidžiamas kelionėms į Vilnių“, – pasakoja magistro laipsnio siekiantis aktorius.
J. Miltinio teatro savotišku atsinaujinimo simboliu tapęs jaunųjų teatralų spektaklis K. Sajos „Devynbėdžiai“, sutraukęs pilnutėles sales, naujojo vadovo įvertintas kaip žemo meninio lygio. U.Mikaliūno nuotr.
Teatrą palikęs jaunimas tvirtina, kad vis dėlto ne finansiniai dalykai nulėmė tokį kraštutinį sprendimą. Įdarbinti pusę etato jie sako dirbę ne mažiau nei teatro senbuviai ir dėl to nesiskundę – suprato tik taip pasieksiantys aukštesnį meninį lygį.
Už mažą atlyginimą kur kas skausmingiau jaunuoliai priėmė teatro direktoriaus viešai paleistą kritiką.
„Viskas prasidėjo nuo to, kai Linas Marijus Zaikauskas aktorių susirinkime nusprendė keletą mūsų įvardyti balastu. Mes buvome pavadinti netalentingais, taip pat ir mūsų dėstytojai Anužiai“, – tvirtino A. Jucius.
Esą „balastas“ teatre būna dviejų rūšių: senieji aktoriai, kuriuos iš teatro išneša kojomis į priekį, ir jaunimas, dar galintis pats išeiti.
Pasak Anužių auklėtinių, direktorius dargi pareiškęs, kad jų diplominiai darbai – spektakliai „Devynbėdžiai“, „Nekviestoji“, „Pažemintieji ir nuskriaustieji“, „Ponas Kolpertas“ – neatitinka teatro meninio lygio.
„Gal Zaikauskas orientuojasi į „Sankirtą su pagrindiniu keliu“ ar „Lietaus dievą“?“ – žiūrovų ir teatro kritikų labai kukliai įvertintus spektaklius vardija A. Jucius.
Kursas susivienijo
Porai jaunųjų aktorių direktorius pateikė viliojamą pasiūlymą pasilikti teatre, gauti visą etatą ir dar priedus prie atlyginimo, dar keletas išgirdo nesantys verti būti etatiniais darbuotojais – dirbs pagal autorines sutartis.
Direktoriaus sustatyti ant skirtingų laiptelių Anužių auklėtiniai surėmė pečius ir dešimt jų nuėję pas L. M. Zaikauską pareiškė atsisveikinantys su Panevėžiu. Iš jų – tik du panevėžiečiais. Kiti į J. Miltinio teatrą suvažiavę iš Vilniaus, Kauno, Alytaus, Ignalinos ir kitų šalies kampelių.
„Tikrai siejau savo ateitį su Panevėžiu. Planavau čia likti, įsikurti. Bet ne sąskaita to, kad mesčiau magistro studijas ar nevaidinčiau kitur. Dėl J. Miltinio teatro buvau pastebėta ir vaidinu viename Kauno mažojo teatro spektaklyje. Bet daug aktorių vaidina keturiuose penkiuose teatruose ir niekas tam nepriekaištauja“, – sako kaunietė Goda Petkutė.
Likti be jaunimo – tragedija
Buvęs vienos iš J. Miltinio dramos teatre veikiančios profesinės sąjungos lyderių aktorius Vytautas Kupšys viso kurso išėjimą įvardija kaip didelę netektį.
„Aš tai priimu kaip tragediją. Mūsų teatrui būtinas atsinaujinimo ir šitas jaunimas jam buvo reikalingas kaip oras. Idealu, kai teatre dirba visas kursas“, – teigia V. Kupšys.
Anksčiau buvęs vienas aktyviausių kovotojų prieš buvusio vadovo Romualdo Vikšraičio vadovavimo stilių, dabar aktorius sako ne tik pasitraukęs iš profesinės sąjungos, bet ir stengiasi nebesikišti į teatro reikalus.
„Man visiškai nebeįdomu teatro perspektyvos. Nesikišu į tai, nes perspektyvą tvarko ne direktorius, o Kultūros ministerija. Per trisdešimt metų į šitą teatrą tik triskart buvo priimta naujų žmonių, nors kiti atsinaujina kas porą trejetą metų. Ką ministerija daro su teatru, yra nusikaltimas“, – mano V. Kupšys.
Renka pamainą
L. M. Zaikauskas nesijaudina, kad J. Miltinio teatrą masiškai paliko visas Muzikos ir teatro akademijos kursas. Dar prieš pusę metų atėjęs vadovauti jis sako išpranašavęs, kad jaunieji aktoriai išvyks iš Panevėžio. U.Mikaliūno nuotr.
Kad J. Miltinio teatrą paliko visas Muzikos ir teatro akademijos kursas, L. M. Zaikauskas tragedijos neįžvelgia. Jis sako tik atėjęs į teatrą pradėjo rinkti jaunimui pamainą: įdarbino Eglę Špokaitę ir ji vaidino monospektaklyje „Černobylio malda“, Artūrą Dubaką, kuriam rekomendacijas davė teatro ir kino grandai Eglė Gabrėnaitė ir Regimantas Adomaitis.
L. M. Zaikausko egzaminą jau išlaikiusią merginą įdarbinti numatyta nuo naujojo sezono. Jaunimo netekęs direktorius triumfuoja: vakar elektroniniame pašte rado penkių jaunų aktorių iš Vilniaus prašymą susitikti.
„Vilniaus persunktas aktoriais. Todėl aš nematau problemos – vieni išeina, kiti ateina. J. Miltinio teatras be jaunų aktorių tikrai neliks“, – ramiai nusiteikęs L. M. Zaikauskas.
Prieš pusę metų atėjęs vadovauti, jau po mėnesio interviu žiniasklaidai išpranašavęs, kad jaunimas paliks Panevėžį. Esą sostinės trauka – visų šalies provincijos teatrų problema.
„Buvo aišku, kad studijos, kažkokie man nežinomi darbai Vilniuje ir darbas J. Miltinio teatre – sunkiai suderinami“, – teigė L. M. Zaikauskas.
Anot jo, su vadinamaisiais anužiukais iškildavo problemų kone kaskart per trupės susirinkimus.
„Laužo nerašytas teatro etines taisykles, bet didžiausia problema, kad jaunimui svarbiau mokslai, dar kas nors Vilniuje. Julius Dautartas pradėjo statyti „Lietaus dievą“, o jaunimas visokiais būdais puolė nuo jo nusiplauti. Aš pats statau „Vyšnią šokolade“, norėjau paimti dubleriais, bet ir man jie nusiplovė“, – pretenzijų jaunimui žeria teatro direktorius.
Vadovas kaltina jaunuolius norėjus išskirtinių sąlygų, pavyzdžiui, specialiai jiems statomų spektaklius. Toks jaunųjų talentų noras, pasak L. M. Zaikausko, sukėlė nemenką nepasitenkinimą tarp senbuvių ir jie išrėžė, kad viename teatre dviejų teatrų negali būti.
Direktorius pripažįsta per trupės susirinkimą įspėjęs duodantis jaunimui porą mėnesių išvadoms padaryti.
„Ir atėję dešimt muškietininkų pareiškė visi išeinantys. Vadinasi, tiek jiems reikalingas ir tas Panevėžys, ir spektakliai, kuriuose vaidino“, – mano L. M. Zaikauskas.
Ne vieta profesionalioje scenoje
L. M. Zaikauskas tikina niekada nesakęs, kad Anužiai blogi mokytojai, o apie „balastą“ kalbėjęs bendrąja prasme, nepritaikė to konkrečiai J. Miltinio teatrui.
„Kiekviename pasaulio teatre yra pagrindiniai aktoriai ir vaidinantieji penktą kiškutį už penkto krūmo arba pastovintieji su alebarda. Kalbėti, kad tai buvo taikyta Panevėžiui, yra iškreipta interpretacija“, – pabrėžė L. M. Zaikauskas.
Direktorius neigia, kad teatre tik pusę etato dirbantis jaunimas triūsė po 12–14 valandų už minimalų atlyginimą.
„Kiek, sakote, jie dirbo per parą?! Per savaitę – vieną dieną! Gal 2014-aisiais, kai statė „Devynbėdžius“, ir dirbo po 12 valandų, bet tik ne paskutinį pusmetį, kai aš esu šitam teatre“, – tvirtino direktorius.
L. M. Zaikauskas sako esąs atviras: „anužiukų“ diplominių spektaklių, net ir surinkdavusių pilnas sales žiūrovų, lygis išties studentiškas. Ir neišskiriantis nė vieno jų spektaklio, o „Poną Kolpertą“ vadina netgi ypač nepasisekusiu.
„Pirmas mano pamatytas jų darbas – F. Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ – pasirodė visai neblogas. Bet žiūrėdamas kitus matau, kad keičiasi tekstas, kostiumas, pjesė, personažo pavadinimas, bet vaidina vieną ir tą patį vaidmenį. R. Vikšraitis, paimdamas jų studentiškus darbus į profesionalią sceną, tai jau „locką“ padarė“, – įsitikinęs 26-erius metus teatrui atidavęs L. M. Zaikauskas.
Žinia apie naują skandalų bangą J. Miltinio teatre pasiekusi Kultūros ministeriją. Jos atstovai rengiasi pasikalbėti su konfliktuojančiomis pusėmis.
„Mums svarbu, kad būtų užtikrinta sklandi teatro veikla. Ministras apie tai kalbėsis su teatro vadovu ir jaunaisiais aktoriais. Bus kartu ieškoma sprendimo būdo“, – teigė ministro patarėja Dalia Vencevičienė.
Patiko tik vaišės
Maždaug prieš pusmetį konkursą į J. Miltinio dramos teatro vadovo kėdę laimėjęs L. M. Zaikauskas sugebėjo prisistatyti išties daug žadančiai. Paskelbus ambicingą metų programą „Panevėžys vienija ir taškas“ direktoriaus paskleisti kerai vis dėlto greitai išgaravo.
J. Miltinio dramos teatro 75-mečio minėjime dalyvavusi teatrologė Audronė Girdzijauskaitė tiesmuka: renginyje patiko tik vaišės.
„Visas tas vakaras man padarė absoliučiai siaubingą įspūdį, išskyrus vakarienę. Restoranas buvo puikus. Panevėžio teatre visada, dar nuo J. Miltinio laikų, skaniai vaišino“, – įspūdį iš šventės Aukštaitijos sostinės nacionaliniame teatre išsivežė A. Girdzijauskaitė.
„Lietaus dievas“ buvo paskutinis čia jos matytas spektaklis. Anot teatrologės, po to, ką ji viešai parašiusi apie J. Miltinio teatre vykusį minėjimą, L. M. Zaikauskas jai veikiausiai neleisiantis nė slenksčio peržengti. Garsiai pareiškusi, kad karalius yra nuogas, A. Girdzijauskaitė sako neatsiimanti nė vieno pasakyto žodžio.
„(…)priblokšta bejėgio reginio scenoje kelis kartus buvau bekylanti išeiti, tik – o kur eiti?! Į aikštę prie Miltinio paminklo? Dar kartą paskaityti virš įėjimo į teatrą kabančio absurdiško, agitpropo laikus primenančio transparanto apie Savčenko? Ar į bufetą nevilties apmalšinti?“ – apie jubiliejų, kuriame svarbiausi buvo ant scenos vienas po kito lipę politikai, rašė A. Girdzijauskaitė.
Specialiai jubiliejui režisieriaus J. Dautarto pastatytame spektaklyje „Lietaus dievas“, pasak A. Girdzijauskaitės, „tekstas skambėjo banaliai, o jauni aktoriai vaidino kaip prasti saviveiklininkai (nes geri mėgėjai yra nuoširdūs, gyvi, atviri), nuvalkiotomis klišėmis grįsdami savo veiksmus ir personažų raišką. Režisierius jiems niekuo padėti neįstengė“.
Anot teatrologės, nieko nėra baisiau, kaip matyti, kad profesionalus teatras tampa mėgėjišku.
„Spektaklyje neblykstelėjo nė viena įsimintina, dėmesio verta scena, ir tai norom nenorom perša abejonę, kas vis dėlto yra teatras: scena ir jos turinys ar vieta parodomiesiems furšetams rinktinei publikai“, – „Lietaus dievą“ įvertino teatrologė.
Stabdo autoritarinis požiūris
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedros vedėja doc. dr. Ramunė Balevičiūtė teigia susidariusi įspūdį, kad naujojo teatro vadovo L. M. Zaikausko ambicijos ir užmojai dideli, tačiau „galimybės juos įgyvendinti – gana ribotos dėl kompetencijos stokos, autoritarinio požiūrio į vadovavimą teatrui“.
J. Miltinio teatro scenoje šiuo metu rodomas spektaklis „Černobylio malda“, dr. R. Balevičiūtės nuomone, meniniu požiūriu gana vidutinis, tačiau tai, anot jos, vis dėlto yra sėkmingas žingsnis repertuaro politikos požiūriu.
Gaila ir skaudu
Prof. Vytautas Anužis
Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos kurso vadovas
Manau, tai įvykis. Dvylika jaunų gabių aktorių, baigusių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijas, po antrojo sezono pasikeitus vadovui išeina iš teatro, kuriame buvo pasiryžę dirbti. Į tai turėtų būti labai rimta reakcija. Tai ne privatus teatras. Labai gaila ir skaudu. Toks buvo jų sprendimas. Mes auklėjome juos visada būti dorus, gyvenimo žingsnius žengti viską tvarkingai išanalizavus, o galutinius sprendimus priimti klausantis širdies balso. Jie nebuvo pratę prie žeminimo, tyčiojimosi, visuomet gynė savo žmogiškąjį orumą. Ir išėjo ne dėl pinigų stygiaus, tai visiškai ne priežastis. Išėjo todėl, kad suprato, jog savo kūrybinio potencialo šitame teatre realizuoti negalės. Mokėme ir auklėjome juos būti aktoriais idealistais, kurie savąją profesiją supranta kaip misiją. Kitaip nėra prasmės būti teatre.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
