Milijonai darbo neturinčių ir nesimokančių Europos jaunuolių skambiai tituluojami prarastąja karta. Tačiau išeities iš padėties, regis, ilgai ieškota ne ten, kur reikėtų.
Statistikos biuro „Eurostat“ duomenimis, 2012 m. visoje ES darbo neturėjo 22,8 proc. jaunesnių nei 25 metų gyventojų. Prasčiausia padėtis buvo Graikijoje ir Ispanijoje – jose šis rodiklis buvo perkopęs 50 proc. Tiesa, nedirbančių ir nesimokančių 15–24 metų jaunuolių 2012 m. visoje ES buvo kur kas mažiau – 13,2 proc.
Palyginti su pietinėmis Europos valstybėmis, pagal abu šiuos rodiklius Lietuva gali atrodyti neblogai. 2012 m. darbo neturinčių jaunuolių iki 25 metų buvo 26,4 proc. Nei dirbančių, nei besimokančių dalis siekė 11,1 proc.
Valstybės išaugusio nedarbo lygio problemą ir jos padarinius iš esmės gali spręsti dviem būdais: pašalpomis kompensuoti bedarbiams jų prarastą darbo užmokestį arba kurti ir išsaugoti darbo vietas. Taikant pirmąjį nedarbas tampa našta mokesčių mokėtojams. Skaičiuojama, kad 2011 m. neužimti jauni žmonės Europai kainavo 396,5 mlrd. litų, arba 1 proc. bendrojo vidaus produkto. Antrasis, kaip rodo statistika, kol kas nelabai sėkmingas. Mat prie laisvo darbo besirikiuojančių jaunuolių eilės nuo 2008 m. nuolat ilgėjo.
Kaip rašė „The Economist“, remdamasis daugiausia JAV statistika, asmenys, kurie savo karjerą pradeda prieš tai mažiau ar daugiau laiko praleidę kaip bedarbiai, vėliau dažniau gauna mažesnį darbo užmokestį. Taip pat labiau tikėtina, kad ateityje jiems teks vėl pabūti bedarbiais.
Tiesa, jaunų bedarbių padėtį apsunkina ne tik darbo vietų trūkumas, bet ir nepakankama jų pačių kvalifikacija. Ekonomistai jau kurį laiką kalba apie svarbią problemą – jaunų žmonių turimi įgūdžiai neatitinka darbdavių poreikių. Vieni jaunuoliai dėl to negali rasti darbo, o kiti kartais dirba pagal turimą kvalifikaciją pernelyg prastą.
Kol ekonomistai ir politikai ginčijasi, kaip spręsti susidariusią problemą, darbo nerandantys jaunuoliai, atrodo, turi tik vieną išeitį – važiuoti ten, kur jo yra.
Viena problema, du požiūriai
Išeities iš padėties buvo ieškoma ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto surengtoje konferencijoje „Taupyti ar netaupyti?“. Tačiau paaiškėjo, kad skirtingų pažiūrų ekonomikos žinovams sutarti, koks turėtų būti sprendimas, ne taip paprasta.
Danielis J. Mitchellas, JAV veikiančio „Cato“ instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, savo pranešime dėstė, kad privačiajame sektoriuje niekas nesteigia darbo vietos, jeigu mano, kad darbuotojas įmonei kainuos daugiau, nei sukurs vertės. Darbuotojo samdymo kainą, anot jo, padidina įvairūs mokesčiai, griežtas reguliavimas.
„Europoje politikai sako besirūpinantys darbuotojais. Aš klausiu: „Kaip jūs rūpinatės darbuotojais?“ Jie atsako: „Mes padarome taip, kad būtų sunku juos atleisti.“ Bet taip jūs pasakote darbdaviams, kad jie turėtų būti atsargūs, kai samdo. Politikai sako besirūpinantys darbuotojais: „Žiūrėkite, kokias pašalpas duodame!“ Bet tos pašalpos yra iš socialinio draudimo mokesčio, o didelis socialinio draudimo mokestis padidina darbuotojo samdymo kainą“, – dėstė D. J. Mitchellas.
Be to, žinoma, kad dosnesnės bedarbių pašalpos skatina augti nedarbą ir ilgina darbo paieškos trukmę. Tai įrodę mokslininkai Peteris Diamondas, Dale’as Mortensenas ir Christopheris Pissaridesas dar 2010 m. gavo Nobelio ekonomikos premiją. Panašios nuomonės laikėsi ir D. J. Mitchellas: „Labai aiškūs ekonominiai įrodymai: kai moki žmonėms už tai, kad jie nedirbtų, jie ir nedirbs.“
Ekspertas gerovės valstybę palygino su vežimu: „Gerovės valstybė yra tada, kai daug daug mokesčių mokėtojų traukia vežimą ir tik labai maža žmonių dalis jame sėdi. Kas nutinka, kai bėgant laikui politikai suvokia, kad gali naudotis ta sistema ir taip pelnyti balsų? Kas nutinka, kai žmonės supranta, kad gali sulipti į vežimą ir gyvenimas taps lengvesnis? Vežimas tampa autobusu, kurį traukia mažuma. Čia gerovės valstybė griūva. Tai yra Graikijos paveikslas.“
Kitas LLRI konferencijos dalyvis Johnas Chislomas, bendrovės „John Chislom Ventures“ vadovas, teigė, kad didelis kliuvinys mažinant nedarbą yra minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA). Šis esą trukdo jaunuoliams ir rasti darbą, ir pradėjus verslą samdyti kitus jaunuolius. „Minimalus užmokestis kenkia jaunimui. Jauni žmonės neturi tiek įgūdžių kiek vyresnieji, jų įgūdžiai dažnai yra verti mažiau nei minimali alga“, – sakė J. Chislomas.
Kitokios nuomonės laikėsi profesorius Boguslavas Gruževskis, vadovaujantis Lietuvos darbo ir socialinių tyrimų institutui. Jis pabrėžė, kad šiuo metu MMA šalyje siekia 1 tūkst. litų popieriuje, ir klausė, kokia prasmė žmogui gauti atlyginimą, netenkinantį jo poreikių. „Jaunas žmogus nesiekia užimtumo dėl užimtumo. Jis siekia užimtumo dėl pajamų“, – sakė B. Gruževskis. Jis pabrėžė, kad šių turėtų pakakti bent maistui nusipirkti ir būstui išlaikyti.
(Ne)naudingi receptai
Statistika rodo, kad situacija kur kas geresnė tokiose šalyse, kaip Vokietija, kurios su jaunimo užimtumo iššūkiais pradėjo tvarkytis dar prieš ekonominius sukrėtimus. 2012 m. jaunesnių nei 25 metų bedarbių Vokietijoje buvo 8,1 proc. Nei dirbo, nei mokėsi 7,7 proc. 15–24 metų jaunuolių. Vokietijos statistiniai duomenys geresni nei kitų ES šalių daugiausia dėl specialių mokymo programų.
Skaičiuojama, kad kasmet maždaug 500 tūkst., arba 60 proc., jaunų vokiečių, baigusių mokyklas, įtraukiami į minėtas programas. Jos vidutiniškai trunka trejus metus ir yra pritaikytos maždaug 300 profesijų – nuo gydytojo padėjėjo iki krosnių mūrytojo. Tokie studentai didžiąją dalį laiko praleidžia privačiose bendrovėse, o likusį – klasėse. Įmonės jiems moka mažesnį, nei paprastai, darbo užmokestį.
Tokia sistema esą padeda jaunuoliams sklandžiau įsilieti į darbo rinką. Vokietijos darbo tyrimų institutas prieš kurį laiką skaičiavo, kad 60 proc. tokių programa pasinaudojusių jaunuolių gauna darbo pasiūlymą iš juos mokiusių įmonių. Per pusmetį nuo programos baigimo įsidarbina 80 proc. jaunų vokiečių.
Tačiau ši programa turi ir keletą pastebimų minusų. Pirma, besimokantys įgyja itin siaurą specializaciją ir tai ateityje suvaržo jų galimybes. Antra, dėl ekonominių sukrėtimų įmonės nori priimti mažiau praktikantų.
Tiek sunkmečiu, tiek dabar gana dažnai akcentuojama, kad Lietuvai būtų buvę naudinga pasinaudoti šia ir kita Vokietijos patirtimi mažinant nedarbo lygį. Per patį krizės įkarštį Vokietijoje buvo populiarinamas darbas ne visą darbo dieną, su sunkumais susiduriančioms įmonėms buvo skiriama valstybės parama tam, kad šios neatleistų žmonių, o laikinai sustojus gamybai darbuotojai buvo siunčiami kelti kvalifikacijos.
Tačiau panašių galimybių investuoti į nedarbo lygio mažinimą Lietuva tuomet neturėjo, nes sunkmečiu pirmiausia reikėjo subalansuoti valstybės finansus.
Įvairios tikslinės programos taip pat vargiai padeda mažinti jaunimo nedarbą. Prancūzijoje kone kiekviena vyriausybė nuo praėjusio amžiaus pabaigos kalbėdavo apie ambicingas programas, kurios padėtų sukurti darbo vietų jaunimui.
2009 m. tuometis šalies prezidentas Nicolas Sarkozy sakė, kad vyriausybė suteiks 1,3 mln. eurų vertės mokesčių lengvatų ir piniginių paskatų darbdaviams, kurie samdys jaunus žmones. Dabartinis šalies vadovas François Hollande’as, dabar palaikantis ES iniciatyvas, žadėjo programą, turėjusią sukurti 150 tūkst. darbo vietų neįgaliems jaunuoliams. Tačiau nė viena jų nedavė lauktos naudos.
Vienas Lietuvoje įgyvendinamų projektų – „Parama pirmajam darbui“. Nuo praėjusių metų rugpjūčio veikiančiai priemonei skirta 32 mln. litų Europos socialinio fondo lėšų. Iš šių pinigų, darbdaviui pageidaujant, ne ilgiau kaip metus kompensuojama 23,3 proc. pirmą kartą įsidarbinusio 16–29 metų asmens darbo užmokesčio. Priemonę įgyvendinančios bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ interneto svetainėje skelbiama, kad šiuo metu įmonėms išmokėta 3,6 mln. litų už beveik 3500 žmonių.
Lietuvos darbo birža nuo praėjusių metų rugpjūčio įgyvendina projektą „Jaunimo užimtumo didinimas“. Skelbiama, kad juo siekiama padėti jauniems žmonėms įgyti trūkstamų įgūdžių darbo vietoje ir padėti įsitvirtinti darbo rinkoje. Planuojama, kad remiamo įdarbinimo priemonėmis pasinaudos daugiau kaip 6 tūkst. bedarbių iki 29 metų.
Išeitis – skatinti ekonomiką
Tokių ir panašių projektų siekis – pagirtinas. Bet jų efektyvumu galima abejoti. Mat nei mokesčių lengvatos, nei subsidijos įdarbinant jaunuolius nedarbo nesumažins, jeigu įmonės negaus daugiau užsakymų. Be to, jeigu bendrovės, įdarbindamos tam tikrus asmenis, gauna subsidijas, be darbo lieka tie asmenys, už kuriuos išmokos neskiriamos. Dažniausiai lieka neaišku ir tai, ar pasibaigus tokiems projektams juose dalyvavę žmonės lieka darbo rinkoje.
Todėl logiškai atrodo tik „platesnės“ iniciatyvos, skirtos ekonomikai skatinti. Tai supranta ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Neseniai BBC kalbėdama apie jaunimo nedarbą ji sakė, kad dabartinė situacija atspindi didžiulę krizę, ir kilusias problemas palygino su tomis, kurias sprendė pokomunistinė Rytų Vokietija.
A. Merkel teigimu, po Berlyno sienos griūties, išaugus nedarbui, daugelis jaunų žmonių darbą susirado tik todėl, kad keliavo į pietus. „Manau, nesąžininga, kad žmonės, ypač jaunimas, turi mokėti už tai, ko nepadarė. Tačiau kito kelio nėra. Turime gaminti produktus ar siūlyti paslaugas Europoje, kurias galime parduoti“, – sakė A. Merkel.
Pastarieji jos komentarai atspindi Vokietijos susirūpinimą užsitęsusia ekonomikos recesija, kuri kelia įtampą visoje ES. Ši valstybė siekia pritraukti daugiau migrantų iš krizės paveiktų šalių – taip jose sumažėtų nedarbas, o pačioje Vokietijoje – kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Pavyzdžiui, gegužę Vokietija ir Ispanija sutarė, kad pirmoji kasmet duos darbo arba suteiks praktikos vietą 5 tūkst. jaunų bedarbių ispanų.
Tačiau, kaip rodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktas tyrimas, daugiau nei pusė į Vokietiją atvykusių ispanų ir graikų šalį palieka per metus. Tai lemia patiriami sunkumai integruojantis į darbo rinką. Be to, atvykstantis jaunimas esą nori grįžti į gimtąją šalį, vos jos ekonomika pasitaisys. Tad galima kelti klausimą, ar Vokietijos darbdaviai norės investuoti į laikinus darbuotojus.
Tai gali reikšti, kad išeitis yra viena, ir ją aiškiai išdėstė A. Merkel: „Kalbant apie darbo vietas ir augimą, euro zona ir kitos šalys patekusios į sudėtingą situaciją. Europa turi nuspręsti, kaip sugrąžinti ekonomikos augimą. Europa turi nuspręsti, kaip užsidirbti pragyvenimui. Ką mes norime gaminti? Kaip mes galime sumažinti biurokratiją? Kaip mes galime suintensyvinti prekybą?“
