Įsibėgėjęs eksporto traukinys stoja – reikia ir naujų krypčių, ir naujų idėjų.
Net 54,3 mlrd. litų. Tiek prekių ir paslaugų Lietuvos verslas sugebėjo eksportuoti per praėjusius metus. Tai daugiau kaip 33 proc. viršijo krizinių 2009-ųjų rezultatą ir beveik prisivijo ikikrizinius 2008-uosius (55,5 mlrd. litų). Nors sunkmečiu nemažai verslininkų deklaravo intensyviai ieškantys ar jau pradedantys dirbti su egzotiškomis rinkomis Azijoje, Afrikoje ir net Pietų Amerikoje, liūto dalį Lietuvos eksporto geografijoje ir toliau sudaro pardavimas į tradicines rinkas – Rusiją, Vokietiją, Latviją.
Augantį eksportą pirmieji pajunta vežėjai. Tačiau ekspeditorių asociacijos LINEKA vadovas Tautginas Sankauskas negalėjo prisiminti nė vienos netradicinės ar egzotinės rinkos, į kurią šiuo metu būtų išaugę krovinių srautai. Intensyviausias krovinių judėjimas išliko ir toliau auga lietuvių vežėjams įprastomis kryptimis – į Vokietiją, Italiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją. Geležinkeliu dažniausiai vežama į Baltarusiją, Rusiją, Kazachstaną. Kaip naujieną T. Sankauskas mini pervežimų pagyvėjimą Švedijos, Suomijos kryptimi.
Plastikas, vaistai, popierius…
Palyginti 2008 ir 2010 metus, daugiausia (344 mln. litų, arba 11 proc.) ūgtelėjo plastiko eksportas. Tiesa, kaip ir anksčiau daugiausia produkcijos išvežama į ES šalis. „Per krizę pradėjome eksportą į Ispaniją, Prancūziją, šiemet – į Didžiąją Britaniją, – pasakoja didžiausio Lietuvoje plastiko eksportuotojo „Neo Group“ generalinis direktorius Linas Bulzgys. – Tačiau ir toliau didžiausia mūsų rinka išlieka Vokietija, kuriai šiuo metu tenka apie 26 proc. viso mūsų pardavimo.“ Už Europos Sąjungos ribų įmonė beveik nedirba. Atsiranda daug logistikos problemų, tenka konkuruoti su Azijos gamintojais, Šiaurės Amerikos rinka pakankamai uždara ir turi vietinius tiekėjus.
Didelį eksporto augimą 2008–2010 metais (305 mln. litų, 62,7 proc.) demonstravo farmacijos bendrovės. Tačiau „Sanito“ finansų direktorius Nerijus Drobavičius taip pat negalėjo įvardyti kokių nors naujų rinkų. Jo žodžiais, „Sanito“ grupei atlaikyti sunkmetį padėjo būtent didžiosios rinkos, nors į kai kurias iš jų eksportas buvo netgi sumažintas.
Trečio pagal eksporto augimo tempą (248 mln. Lt, 51,2 proc.) popieriaus ir kartono sektoriaus atstovės bendrovės
„Grigiškės“ eksporto vadovas Šarūnas Lukšys prisiminė, kad kritus zloto kursui vienu metu teko ieškoti kuo pakeisti Lenkijos rinką. Tuomet buvo pradėta vežti produkciją į Skandinaviją. Kalbėti apie rinkas, kurios nuo Lietuvos būtų nutolusios daugiau kaip per 2000 km, nerealu, nes dėl „Grigiškių“ produkcijos specifikos ji tiesiog pasidarytų nekonkurencinga.
Pernai eksportą išauginę 232 mln. litų baldininkai ir toliau pirmenybę teikia bendradarbiavimui su IKEA. Per krizę šis didžiausias pasaulyje baldų prekybos tinklas atsisakė keleto fabrikų Slovakijoje, o jų užsakymus perdavė lietuviams. Lietuva dabar yra penkta pagal dydį IKEA partnerė pasaulyje. Asociacijos „Lietuvos mediena“ direktoriaus Raimondo Beinorto nuomone, reikia mažiau blaškytis po naujas rinkas ir daugiau susikoncentruoti ties tomis, kur lietuviai dirba nuo seno: „Lietuvos baldininkai Vokietijoje užima mažiau nei procentą rinkos. Gal kai ji smarkiai padidės, galėsime ieškoti laimės ir kitur.“
Daugiau importo nei eksporto
„Geri eksporto rezultatai iš tiesų nebūtų tokie džiuginantys, jei juos palygintume su importo apimtimis, – sako nepriklausomas analitikas Stasys Jakeliūnas. – Per sunkmetį užsienio prekybos balansas buvo jau beveik susireguliavęs, tačiau dabar ir vėl importas savo augimo tempais lenkia eksportą. Paprastai kalbant tai reiškia, kad valiutos išleidžiame daugiau nei gauname, o skirtumą turime iš kažkur dengti.“
Anot Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento analitiko Aleksandro Izgorodino, Lietuvos grynojo eksporto indėlis į BVP sudarė -1 proc., kai tuo pat metu Estijos – net +7 proc.
Didžiausios neigiamos įtakos užsienio prekybos balansui turi ekonomikos šakos, kurių produkcijai pagaminti reikia importinių žaliavų – naftos, trąšų pramonė. Tokios yra lietuviškos pramonės milžinės „Orlen Lietuva“, „Achema“ ir „Lifosa“, kurioms tenka daugiau kaip trečdalis viso Lietuvos eksporto. A. Izgorodino nuomone, reikėtų daugiau dėmesio skirti toms šakoms, kurių eksportuojamoje produkcijoje importuotų žaliavų procentas yra itin mažas. Bene labiausiai tuo pasižymi paslaugos. Pradedant nuo pervežimų sektoriaus ir baigiant aukštosiomis technologijomis, kurios duoda ypač didelę pridedamąją vertę. Jei pažiūrėsime į Estijos eksporto struktūrą, pamatysime, kad intelektualinių paslaugų segmentas Estijoje penkis kartus didesnis nei Lietuvoje.
Lietuvos statybininkų eksportas per sunkmetį liko beveik toks pats kaip ir iki tol (2010 metais – 221,95 mln. litų). Daugiausia projektų buvo vykdoma tose šalyse, kur mūsų statybininkų patikimumą ir darbo kokybę jau žino Skandinavijoje, Baltarusijoje, Rusijos Kaliningrado srityje. Lietuvoje jau yra statybos organizacijų, kurios didžiąją dalį savo paslaugų eksportuoja. Pavyzdžiui, bendrovė „Statikus“ apie 80 proc. savo pajamų uždirba Skandinavijoje. Sėkmės istorijų kitose rinkose – Vokietijoje, arabų ar Afrikos kraštuose – kol kas negirdėti. Ten lietuvių niekas nepažįsta, reikia konkuruoti su tais pačiais skandinavais, turkais.
Informacinių technologijų paslaugų eksportas stabiliai augo ir per krizę. Nuo klasikinių ūkio šakų gerokai skiriasi ir eksporto geografija. 2010 metais daugiausia IT paslaugų suteikta Danijoje, JAV, Suomijoje, Nyderlanduose. Pradėta dirbti devyniose naujose rinkose. Didžiausios eksporto viltys siejamos su kompiuterinio valdymo sistemomis, debesų kompiuterijos produktais, mobiliosiomis aplikacijomis. Tiesa, IT eksportas sudarė tik apie 1 proc. viso Lietuvos eksporto. Tačiau IT įmones vienijančios asociacijos „Infobalt“ eksporto ir investicijų vadovui Laimonui Kamienui atrodo visai įmanoma pasiekti, kad IT sektoriaus indėlis į Lietuvos eksportą žymiai išaugtų. IT sprendimų ir programinės įrangos tiražavimas būtų daug pigesnis ir paprastesnis nei sukūrimas, naujų rinkų įsisavinimas dėl internetinių technologijų yra lengvesnis nei klasikinėms verslo šakoms. Jau dabar ne viena IT kompanija sėkmingai dirba egzotiškose Afrikos, Azijos rinkose.
Rekordų laikai baigėsi
„Po krizės lietuviai iš naujo atranda senas Europos Sąjungos ir NVS rinkas, – sako viešosios įstaigos „Versli Lietuva“ generalinis direktorius Paulius Lukauskas, – „atsikandę“ partnerių iš Azijos nemažai Vakarų verslininkų peržiūrėjo tiekimo grandines ir neretai pasirenka partnerius iš Lietuvos. Dėl to atsigavo tekstilininkai, metalo apdirbėjai. Eksporto augimui įtakos turėjo ir bendras ekonomikos atsigavimas, augančios kainos bei kompanijų pastangos atstatyti per krizę ištirpusias atsargas. Antra vertus, lietuviai išnaudojo grįžimą į Rytų rinkas reeksportuodami prekes.“
Jei bandoma dirbti naujose rinkose, dažniausiai tai – lietuvių jau išbandytos šalys, verslui įdomios savo dydžiu (Kinija), potencialu (Pietų Korėja) ar dėl istorinių motyvų (Turkmėnija, Kirgizija). Eksporto į egzotiškas Afrikos, Pietų Amerikos ar Azijos valstybes blykstelėjimai dažnai susiję su epizodiniais trąšų, naftos produktų, mašinų pramonės produkcijos tiekimu.
Lietuvių susidomėjimą netradicinėmis, naujomis rinkomis dažniausiai slopina keli dalykai. Tokioje rinkoje esame naujokai, todėl gerokai padidėja nesėkmės ar nuostolių rizika, netgi investavus rinkos tyrimams ir vietiniams konsultantams. Be to, Lietuvos valstybei sunkiai sekasi apginti savo įmones, jei jos turi problemų, ypač besivystančiose šalyse. Lietuvius baugina ir ilgas laikotarpis, reikalingas įeiti į rinką. Pavyzdžiui, bendrovei „Jūrės medis“ pradėti eksportą į Japoniją prireikė net ketverių metų. Visų baimių neatsveria netgi galimybė uždirbti daugiau nei tradicinėse rinkose. Todėl lietuviai renkasi stabilumą. Drąsesni naujose rinkose yra nebent paslaugų teikėjai (IT, konsultacijų įmonės), kuriems dažniausiai nereikia būti atitinkamoje šalyje.
Analitikų nuomone, augimo rekordų laikai baigiasi. Pirmasis stabtelėjimas fiksuotas balandį. To priežastys – ne tik pasikeitusi rezultatų lyginimo bazė, bet ir sulėtėjęs ES šalių ekonomikos augimas, vis didėjantis netikrumas dėl euro ateities, kylančios žaliavų kainos, naftos kainų svyravimai, tiesiogiai veikiantys Rusijos ekonomikos būklę, Baltarusijos problemos. Todėl, atrodo, kad lietuviams vis dėlto teks labiau diversifikuoti savo eksportą įsisavinant ir naujas bei netradicines rinkas, kurių dalis bendroje eksporto apimtyje neišvengiamai augs.
