Į lietuvių kalbą pagaliau išversta žymioji „Šimto japonų poetų eilių“ antologija paakino pasikalbėti su jos vertėju Vytautu Dumčiumi. O šis iš karto apstulbina: „Iš esmės šį poezijos rinkinį verčiau sau.“ Kaip asmeninis stygius virto viduramžių poezijos knyga ir kaip iš mažai pasiimti daug, V. Dumčių klausinėjo IQ.
– Papasakokite, kaip į jūsų gyvenimą atėjo japonų kalba, kada ja susidomėjote?
– Japonų kalba susidomėjau dar studijų metais. Pamenu, kad mes, studentai, dažnai važiuodavome iš Šiaulių į Rygą, sykį viename antikvariate aptikau japonų kalbos žodyną. Jį įsigijau ir pradėjau mokytis savarankiškai, žodis po žodžio, tiesiog savo malonumui. Kalba man pasirodė labai įdomi. O tuo metu Lietuvoje iš tiesų labai trūko mokančių Tolimųjų Rytų kalbas: japonų, korėjiečių, kinų, tad pastūmėjo ir šis stygius.
Jau gerokai vėliau atsidūriau Klaipėdoje, kuri Sąjūdžio metais užmezgė ryšius su Japonijos Kudžio miestu. 1989 m. buvo laukiama delegacijos iš Kudži miesto ir aš nusprendžiau pasisakyti organizatoriams, kad moku kalbą ir galiu pavertėjauti. Mane priėmė ir tai buvo mano pirmasis susidūrimas su šnekamąja japonų kalba, su žmonėmis. Delegacijos vadovas, Kudžio meras, nusprendė, kad ryšiams įtvirtinti reikėtų pasikviesti vieną žmogų iš Klaipėdos, suteikti jam galimybę pasimokyti japonų kalbos ir paskirti jį tokiu tarsi kultūros tarpininku. 1993 m. gavau kvietimą metams vykti į Kudžį. Grįžęs į Lietuvą pradėjau dirbti universitete, dėstyti Japonijos kultūrą ir literatūrą. Bet ir pačios kalbos nepalikau: dalyvavau seminaruose, susirašinėjau laiškais, skaičiau.
– „Šimto japonų poetų eilės“ parašytos VIII–XIII a., surinktos XIII a. Tai pasaulyje plačiai išleista, skaitoma ir garsi antologija. Kur glūdi šių lakoniškų poezijos eilių galia?
– Visų pirma, knyga labai populiari Japonijoje. Ji ypatinga tuo, kad jos nereikia skaityti eilėraštis po eilėraščio. Geriausia atsiversti bet kurį puslapį ir perskaityti vos vieną penkiaeilį per dieną, pamąstyti, ar tau jis šiandien tinka. Tai panašiai kaip minčių iš Biblijos skaitymas. Šį kasdienį skaitymą ir pritikimą kiekvienai dienai japonai labai jaučia.
Be to, japonai turi seną žaidimą kortomis. Šios visos eilės kažkada buvo perrašytos į jas ir beveik visi mokėjo tą žaidimą: vienas eilėraštis buvo padalytas į dvi eilutes, viena eilutė užrašyta ant vienos kortos, kita – ant kitos. Jei nemoki atmintinai ar negali nuspėti, kaip gali baigtis eilėraštis, turi ieškoti antrosios kortos, dėlioti, bandyti. Gana greitai tas eiles daugelis išmoko atmintinai ar bent jau galėjo be vargo surasti jų antras dalis.
Japonams tai tarsi stalo knyga, mėgstama ir skaitoma kasdien. Rinkinys gali pasirodyti labai paprastas, bet kartu jis ir labai gilus, filosofiškas. Tai priklauso nuo skaitytojo išsilavinimo, kultūros ir nuotaikos. Pats knygos sudarytojas Fujiwara no Teika nusprendė visas eiles sujungti tarsi į vientisą tekstą, kuris apžvelgtų žmogaus gyvenimą. Joje nėra to laikotarpio aktualijų, ją gali skaityti visi ir ji bus aktuali visais laikais – gal todėl knyga ir išsilaikė.
Beveik visos Europos šalys šį rinkinį jau yra išsivertusios. Bandymų išversti į lietuvių kalbą nelabai ir buvo. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai lenkai pirmą sykį šią knygą išleido 1911 m. Na, o mes po šimto metų…
– Jau užsiminėte apie rinkinio sudarymo kriterijus, tačiau galima įsivaizduoti, kaip sunku atrinkti tik vieną kiekvieno poeto kūrinį. Gal žinote daugiau šio rinkinio sudarymo niuansų?
– Prieš šią antologiją buvo sudaryta dar aibė kitų. Fujiwara no Teika, pats būdamas poetas, nusprendė sudaryti šimtą populiariausių, kituose rinkiniuose dažniausiai besikartojančių, cituojamų ir mėgstamų eilėraščių knygą. „Šimto japonų poetų eilių“ sudarytojas juos sudėliojo pagal temų eiliškumą, jų sąsajas. Atrinkti eilėraščius ir sudaryti antologiją truko gana ilgai – tai beveik dešimties metų darbas. Manau, kad atrankos svoris buvo labai gerai apmąstytas. Daug japonų autorių bandė atkartoti knygos populiarumą sudarydami naujus rinkinius, tačiau jiems tai nepavyko.
– Kokios šio rinkinio vertimo patirtys? Ar dirbote vienas, ar teko konsultuotis su poetais, kitais vertėjais?
– Pirmieji rinkinio tekstai buvo išversti dar apie 2004 m. Tada teko konsultuotis su Sigitu Geda, bet su jo pagalba išverčiau tik kokius tris keturis tekstus. Vėliau dirbau vienas. Kadangi vertimo iniciatyva buvo mano, nedirbau pagal užsakymą ir jokie terminai manęs nevijo, galėjau ilgai ir ramiai darbuotis. Būdavo dienų, kai neišversdavau nieko, o kartais prisėsdavau ir viskas eidavosi kaip per sviestą. Prie išverstų tekstų vis grįždavau, perskaitydavau, palygindavau juos su užsienio kalbų vertimais. Turėjau galimybę pamąstyti apie vieną eilėraštį kelias dienas, skirtingomis nuotaikomis. Jei reikėdavo – apgalvoti kiekvieną žodį. Taip prie tekstų atsirasdavo dar antras, trečias, ketvirtas vertimų variantas. Palikdavau juos nejudindamas kokiam pusmečiui, o paskui jau visai kitomis akimis prieidavau ir matydavau, kuris iš jų pats teisingiausias, nepritemptas, geriausiai perteikiantis originalo mintis.
Dėl kai kurių eilėraščių tariausi ir su pačiais japonais. Tai ir yra ieškojimas. Man, kaip filologui, šis procesas leido pamatyti ir gimtosios kalbos galimybes. Galbūt pastebėjote, kad vieni vertėjai labiau nutolę nuo originalo, kiti stengiasi būti kuo autentiškesni. Visada siekiau būti arčiau originalo ir ieškojau tarpinio kelio tarp jo ir poetinio įvaizdžio, skambesio.
Nepasakyčiau, kad ši veikla buvo mano hobis, gal verčiau poetinių bandymų vertimuose išraiška, tuo labiau kad buvo apmaudu, jog labai daug geros literatūros Lietuvoje lieka neišversta.
– Eilėraščiai knygoje pateikiami trejopai: originalo kalba, tarptautine rašyba lotyniško pagrindo rašmenimis ir lietuviškai. Ar tai jūsų sprendimas?
– Taip, norėjau suteikti galimybę ir tiems, kurie moka japoniškai, pažvelgti į tas pačias eilutes savaip, atrasti savo įvaizdžių. Tai buvo daugiau pedagoginis sprendimas.
– Kokį naują matymą jums atvėrė japonų kalbos mokėjimas ir kultūros patyrimas? Ką iš jos pritaikėte sau?
– Į Japoniją važiavau labai daug prisiskaitęs apie šią šalį, turiu prikaupęs nemažai knygų. Tą kraštą tuomet įsivaizdavau iš teorinio lygmens, bet įdomu tai, kad kai ten nuvažiavau, beveik nebeturėjau kuo stebėtis. Galbūt skamba keistai, galbūt mano charakterio savybės nulėmė, kad tą šalį priėmiau kaip labai gerai pažįstamą. Kad ir kur pasisukdavau, prisimindavau jau kažkur apie tai skaitęs. Nors nesugebėjo manęs priblokšti daugeliu dalykų, Japonija visgi mane nustebino žmonėmis, jų tarpusavio santykiais. Nesvarbu, esi iš jų šalies ar užsienietis, japonai tave priims tiesiog kaip žmogų, natūralų, nuoširdų. Jie gerai atskiria saldžias netikras šypsenas. Mes kažkokiu būdu rasdavom labai daug bendrų pokalbių temų.
Įsiminė ir tai, kad japonai labai daug dainuoja. Kai pagalvoju, kad Lietuvą vadina dainų kraštu… Japonai prie stalo jau po antro bokalo alaus ką nors dainuoja. Kai tu jau be apsimestinių šypsenų ar mandagumo įeini į jų būrį, mažąją bendruomenę, japonas tik tada atsiskleidžia ir parodo, koks yra. Tačiau į šią jų bendruomenę įeiti labai sunku. Nesigirdamas galiu pasakyti, kad man pavyko. Pavyko galbūt todėl, kad labai daug žinojau apie jų šalį, kultūrą, elgesio taisykles. Bet ir pats su jais buvau be galo nuoširdus. Tai man atvėrė kelius.
– O kas atveria kelius į japonų poeziją?
– Reikia daug jos skaityti, kad įprastum iš keleto žodžių ištraukti gilią prasmę, iš mažai pasiimtum daug. Akis man atvėrė ir vieno draugo budisto žodžiai, kai paprašiau jo paaiškinti vieną sentenciją. Jis man tada pasakė: „Aš tau galiu paaiškinti, bet tu vis tiek nesuprasi.“ Spyriausi, kad suprasiu, jei kas nors bus neaišku, dar į žodyną pasižiūrėsiu. O jis man atkirto: „Ne, čia ne žodynas ir ne žodis, tu nesuprasi, nes nesi japonas.“ Tačiau net ir bandymai suprasti, kapstytis po prasmes ir jas nagrinėti jau yra tai, kas nejučiomis palieka didelę įtaką. Įsigilinus į japonų poeziją norisi dažnai prie jos sugrįžti. „Šimtas japonų poetų eilių“ man, pavyzdžiui, visada padeda nurimti.
