B. Chellaney'us.
Japonijos Fukušimos atominei elektrinei ir kitiems šiaurės rytų Japonijoje esantiems reaktoriams kilusios grėsmės smogė skaudų smūgį visai branduolinės energijos pramonei – mažiau nei tuzinui valstybės kontroliuojamų įmonių, kurios iki šiol kūrė branduolinės energijos renesansą.
Tačiau rizikos, kurios kyla pajūryje įrengtiems reaktoriams, tokiems kaip Fukušimos elektrinėje, jau seniai buvo žinomos. Jos tapo akivaizdžios prieš šešerius metus, kai 2004 metų gruodį Indijos vandenyne kilęs cunamis užliejo antrą pagal dydį Indijos branduolinį kompleksą ir sustabdė Madraso elektrinę.
Daug atominių elektrinių yra įrengtos pakrantėse, nes joms veikti reikia daug vandens. Natūralios grėsmės – audros, uraganai ir cunamiai – dėl klimato kaitos tampa vis dažnesni. Dėl tos pačios priežasties kyla vandenyno lygis. Taigi pajūryje įrengti reaktoriai tampa vis labiau pažeidžiami.
Pavyzdžiui, daug atominių elektrinių Didžiosios Britanijos pakrantėje įrengtos vos keli metrai virš jūros lygio. O 1992 metais uraganas Andrew padarė daug žalos Turkey Point atominei elektrinei Floridoje. Laimei, svarbiausios sistemos tąkart nebuvo pažeistos.
Visiems elektros generavimo pajėgumams, įskaitant anglį ir dujas deginančias elektrines, reikia itin daug vandens. Tačiau atominėms elektrinėms jo reikia dar daugiau. Reaktoriai, įrengti Fukušimoje, naudoja vandenį kaip pagrindinę aušinimo priemonę. Tokio tipo reaktoriai pagamina didžiąją dalį branduolinės energijos pasaulyje. Šie reaktoriai išpila atgal didžiulius karšto vandens kiekius atgal į upes, ežerus ir vandenynus.
Reaktoriai, įrengti giliai sausumoje, kelia grėsmę vietiniams gėlo vandens ištekliams, taip pat ir augalijai bei žuvims. Šalys, kuriose trūksta vandens ir kurios turi išėjimą prie jūros, bando rasti tinkamų vietų jūros pakrantėse. Bet nepriklausomai nuo to, ar pastatytos pakrantėje, ar giliai sausumoje, atominės elektrinės yra pažeidžiamos galimų klimato kaitos efektų.
Dėl pasaulinio atšilimo didėja vidutinė temperatūra ir vandenyno lygis. Giliai sausumoje įrengti reaktoriai kenčia dėl vandens trūkumo, prie kurio patys prisideda. Per 2003 metų rekordinę karščio bangą Prancūzijoje 17 reaktorių veikimas buvo pristabdytas arba visai sustabdytas dėl smarkiai išaugusios temperatūros upėse ir ežere. Ispanijoje Santa Maria de Garonoje reaktorius buvo sustabdytas savaitei dėl per aukštos temperatūros Ebro upėje.
Paradoksas: tos pačios sąlygos neleido atominėms elektrinėms tiekti Europos rinkai elektros pilna galia, ir tuo pačiu 2003 ir 2006 metais sukėlė elektros energijos paklausos piką, nes išaugo oro kondicionierių naudojimas.
Per 2003 metų karščio bangą „Électricité de France“ (EDF), kuriai priklauso 58 reaktoriai, kurių dauguma įrengta prie ekologiškai jautrių upių, buvo priversta pirkti elektrą iš kaimyninių valstybių. Valstybės valdoma EDF, kuri įprastai eksportuoja elektrą, turėjo pirkti 10 kartų brangesnę elektrą už vietinę. Tai kompanijai kainavo 300 milijonų eurų.
Nors 2006-ieji nebuvo tokie karšti, bet dėl vandens ir karščio problemų Vokietija, Ispanija ir Prancūzija buvo priverstos pristabdyti kai kurias atomines elektrines. Motyvuodami atominės energetikos jautrumu aplinkos pokyčiams ir ekstremaliems orams, 2006 metais Vakarų Europos atominių jėgainių operatoriai užsitikrino išimtis taisyklėse, kurios būtų uždraudusios išpilti perkaitintą vandenį į natūralias ekosistemas ir taip daryti įtaką žvejybai.
Prancūzija mėgsta girtis savo atominės energetikos pramone, kuri tiekia 78 proc. šaliai reikalingos elektros. Tačiau EDF kasmet panaudoja 19 mlrd. kubinių metrų upių ir ežerų vandens. Tai sudaro apie pusę visos Prancūzijoje sunaudojamo gėlo vandens. Gėlo vandens trūkumas yra augantis tarptautinis iššūkis, ir didžioji dauguma valstybių nepritaria tiek daug vandens sunaudojančioms energijos sistemoms giliai šalies sausumoje.
Pajūryje pastatyti reaktoriai nesusiduria su panašiomis problemomis, nes vandenynų vanduo taip greitai neįšyla, kaip upių ar ežerų. Be to, jie naudoja jūros vandenį, taiga reaktoriai nedaro įtakos gėlo vandens kiekiui. Bet Japonijos pavyzdys parodė, kad pajūryje pastatytos atominės elektrinės susiduria su kur kas rimtesniais pavojais.
Kai Indijos vandenyne kilęs cunamis užliejo Madraso reaktorių, jis buvo saugiai sustabdytas, nes elektros sistemos buvo sumaniai įrengtos aukščiau nei pati jėgainė. Ir, skirtingai nei Fukušima, kuriai teko tiesioginis smūgis, Madrasas buvo toli nuo žemės drebėjimo, sukėlusio cunamį, epicentro.
Didžiausia dilema vandens stokojančiame pasaulyje yra ta, kad atominė energetika lyg besotė vartoja vandenį, bet yra pažeidžiama to paties vandens. Ir, praėjus dešimtmečiams po JAV atominės energetikos agentūros pirmininko Lewiso L. Strausso pareiškimo, kad atominė energija taps „per pigi, kad ją matuotum“, atominė energetika visur išgyvena iš dosnių vyriausybių subsidijų.
Vakaruose atominės energetikos populiarumas yra sumažėjęs. Bet jis yra išaugęs taip vadinamuose „branduolinėse naujokėse“. Tai kelia naujus iššūkius, įskaitant ir susirūpinimą dėl branduolinio ginklo paplitimo. Be to, du penktadaliai pasaulio žmonių, gyvenančių 100 kilometrų ir arčiau kranto linijos, jau sunkiai galėtų rasti tinkamų vietų pakrantėje atominės energetikos plėtrai ar jos startui.
Incidentas Fukušimoje atominės energetikos įvaizdžiui padarys panašią įtaką, kaip ir incidentas Trijų mylių salos jėgainėje Pensilvanijoje 1979 metais. Negalima nepaminėti dar rimtesnio incidento Černobylyje 1986 metais. Nors jeigu radioaktyviosios dulkės po šių incidentų ir yra patikimas orientyras, atominės energetikos advokatai galiausiai vis tiek sugrįš.
____________________
Brahma Chellaney yra Naujojo Delio Politikos tyrimų centro strateginių studijų profesorius, knygų „Azijos Džagernautas: Kinijos, Indijos ir Japonijos pakilimas“ (Asian Juggernaut: The Rise of China, India, and Japan) ir „Vanduo: naujasis Azijos mūšio laukas“ (Water: Asia’s New Battlefield).
© Project Syndicate, 2011.
