Technologijų pažanga garsėjančioje Japonijoje LRT laidos „1000 pasaulio stebuklų” keliautojai Alma ir Audrius Sutkai susidūrė su netikėtais sunkumais.
Vienoje degalinėje nepavykus atsiskaityti nė viena iš trijų turėtų banko kortelių, už kurą teko sumokėti grynaisiais, tačiau netrukus jie pastebėjo, kad pinigai iš banko sąskaitos vis dėlto buvo nuskaičiuoti ir net gerokai didesne suma, nei reikėjo.
„Degalinės darbuotojas mums aiškino, kad sistema vėliau viską sutvarkys, bet praėjus pusvalandžiui niekas neįvyko, o mums nei galėjo grąžinti grynųjų, nei anuliuoti bankinės operacijos”, – nemalonią situaciją prisimena Alma.
Po Japoniją keliaujančius Almą ir Audrių Sutkus maršrutas nuvedė į Miyakonodžį – Kiušiū salos pietuose įsikūrusį miestą, garsėjantį šimtmečius puoselėjamomis amatų tradicijomis. Būtent čia pagaminama apie 90 proc. visų Japonijos tradicinių bambukinių lankų. Šį unikalų amatą šiandien saugo vos keturi meistrai, o vienas jų – Sumihiro Kusumi, savo dirbtuvėse iki šiol lankus gaminantis tradiciniais metodais.
Nepraleisdami progos iš arti susipažinti su nykstančiu amatu, LRT laidos „1000 pasaulio stebuklų” keliautojai apsilankė meistro dirbtuvėse, kur išvydo sudėtingą ir ilgai trunkantį lankų gamybos procesą.
„Pradėjome vaikštinėti po tas dirbtuves, tai vienas įdomiausių procesų – medienos rūkymas dūmuose. Mediena trims mėnesiams uždaroma į rūkyklą. Metalą gali suvirinti, o su medžiu taip nėra – jei padarei klaidą, belieka išmesti į malkas. Lankas gaminamas iš dviejų skirtingų medienos rūšių, kurios suklijuojamos iš elnio odos pagamintais klijais”, – pasakoja Audrius.
Japoniškas lankas „Yumi” yra vienas ilgiausių ir neįprasčiausių lankų pasaulyje. Jis išsiskiria asimetriška forma, kuri kadaise leido samurajams patogiau šaudyti jojant žirgu ar klūpant. Apsilankius meistro dirbtuvėse, Almai ir Audriui pasitaikė unikali galimybė net pamatyti, kaip tokie lankai naudojami praktikoje.
Šalia gamybos patalpų, į įrengtą treniruočių erdvę, kaip tik tuo metu atvyko dvi moterys su mokytoja, kurios leido lietuvių porai stebėti jų pamoką.
„Viskas prasideda nuo tam tikro pasisveikinimo ritualo. Sėdėjome ir gaudėme akimis vaizdą, emociją, atmosferą. Buvo įdomus, įtraukiantis ir labai japoniškas reginys. Žiūrėjome kaip į dokumentinį filmą. Stovėsena, rankų laikysena, susikaupimas, kvėpavimas, dėmesio koncentravimas į pačią strėlę. Kada nors gyvenime pabandyti patiems būtų įdomu, bet kai supranti, jog čia ne sportas ar pramoga, o filosofija, tai nuo jos ir reikia pradėti. Jei nėra filosofijos, nėra ir reikalo tampyti už virvės”, – teigia keliautojai.
Prisimindami apsilankymą pas tradicinių japoniškų lankų meistrą, Sutkai pasakoja, kad susikalbėti dirbtuvėse nebuvo lengva ir bendrauti teko pasitelkus telefone esančią vertėjo programėlę.
Vis dėlto, kaip keliautojai netrukus įsitikino, kalbos barjeras Japonijoje – dar ne didžiausias iššūkis. Su nesklandumais Alma ir Audrius susidūrė vienoje vietinėje degalinėje, kai nepavykus už kurą atsiskaityti nė viena iš trijų turėtų banko kortelių, teko susimokėti grynais, tik vėliau pastebint, jog pinigai iš sąskaitos vis dėl to buvo nuskaičiuoti.
„Šioje degalinėje operatorius išvis nubėgo į savo ofisą, pasiėmęs Audriaus kortelę, kažko padaryti. Sako, gal trūksta lėšų, nes negali nuskaičiuoti pinigų. Mes tiksliai žinojom, kad kortelė tikrai ne tuščia, bet Audrius sumokėjo grynais, atsiėmė kortelę, grįžo į automobilį ir tik tada per banko programėlę pastebėjo, kad pinigai visgi buvo nuskaičiuoti ir netgi kelis kartus didesne suma, nei kad užsipylėme kuro. Vėl niekam nekalbant angliškai bandėme kažkaip susikalbėti, degalinės darbuotojas mums aiškino, kad sistema vėliau viską sutvarkys, bet praėjus pusvalandžiui niekas neįvyko, o mums nei galėjo grąžinti grynųjų, nei anuliuoti bankinės operacijos. Pinigus Audrius atgavo tik po mėnesio. Buvo labai keistas įvykis”, – pasakoja Alma.
Laimei, nemalonią patirtį degalinėje Sutkams pakeitė sėkmė, nusišypsojusi prie Manai krioklio, tekančio legendiniame Takachiho tarpeklyje.
Ši vieta laikoma viena švenčiausių Japonijoje, mat, pasak šintoizmo mitologijos, būtent čia iš dangaus nužengė Saulės deivės Amaterasu anūkas, kad pradėtų Japonijos imperatorių dinastiją.
Turistus į šią vietą traukia ne tik legendos. Smaragdinio atspalvio upė, įspūdingos bazalto uolos ir krintantis krioklys kuria kone pasakišką kraštovaizdį, o viena geidžiamiausių pramogų – galimybė išsinuomoti nedidelę irklinę valtį ir praplaukti tarpekliu.
Būtent tai norėjo išbandyti ir Alma su Audriumi, tačiau atvykusių į vietą jų laukė nusivylimas, kai paaiškėjo, kad visi tos dienos bilietai jau išparduoti, o nusipirkus juos rytdienai, vis vien tektų bent penkias valandas stovėti gyvoje eilėje.
„Kai sužinojome, kad nėra bilietų, nusprendėme bent jau nusileisti prie upės ir pasižiūrėti, kaip kiti su tomis valtimis plaukia. Tačiau mums einant pro šalį prabėgo moteris, kurią Audrius užkalbino juokaudamas, ar nereikia padėti užbėgti. O ji mūsų kaip tik paklausė, gal mums reikia bilietų. Mes net nuščiuvome. Juk reikia! Ji ruošėsi bilietus atiduoti į kasą, kur mums jau pasakė, kad bilietų nėra, todėl galėjome prasilenkti. Gal kažkam kitam būtų pasisekę, bet tas Audriaus noras pajuokauti ir užkalbinti mums išėjo į gerą”, – netikėta istorija dalinasi Alma.
Audrius neslepia, kad ši patirtis dar kartą priminė, kaip kelionėse svarbu nebijoti bendrauti. Pasak jo, būtent tokie netikėti susitikimai neretai pakeičia kelionės planus ir leidžia patirti tai, ko iš anksto suplanuoti tiesiog neįmanoma.
„Ta moteris buvo užsirezervavusi valtelę, bet nespėjo, nes jos autobusas ruošėsi išvažiuoti ir ji prastovėjusi ilgą laiką nebegalėjo ilgiau laukti. Ji buvo labai susinervinusi, o mes – labai laimingi. Bet tai geras priminimas, kaip svarbu nenuleisti rankų, eiti, ieškoti, klausti. Aš nežinau, kaip tai kartais vyksta, bet mums labai sekasi. Irklavome ir mėgavomės, nes tas kanjonas – įspūdinga vieta, patenkanti į mūsų ieškotų Japonijos stebuklų dešimtuką”, – teigia Audrius.
Visgi, pasiplaukiojimas Takachiho tarpekliu buvo ne vienintelė tą dieną Sutkams nusišypsojusi sėkmė.
Vakare jų laukė dar viena netikėta pažintis su Japonijos tradicijomis – galimybė išvysti šimtmečius gyvuojančius ritualinius „Yokagura” šokius. Šį pasirodymą Audrius jau buvo įtraukęs į kelionės planus visai kitame Japonijos regione, bet apsistojus viešbutyje paaiškėjo, kad tą patį vakarą vietos šventykloje kaip tik vyks ši tradicinė ceremonija.
„Yokagura” – tai 33 ritualinių šokių ciklas, atliekamas žiemos mėnesiais, nuo lapkričio iki vasario. Visą naktį, nuo saulėlydžio iki pat saulėtekio, trunkančių šokių siužetas paremtas seniausiu Japonijos mitu: Saulės deivė Amaterasu pasislėpė uoloje ir pasaulį apgaubė tamsa, todėl kiti dievai, norėdami ją išvilioti ir susigrąžinti šviesą, surengė šventišką šokį. Šią istoriją ritualinių šokių metu
atkuria išraiškingomis medinėmis kaukėmis pasipuošę atlikėjai, kurie rankose laikydami kardus, bambuko šakas ar varpelius atlieka dinamiškus, kartais kovos menus primenančius judesius, skirtus piktosioms dvasioms išvaryti.
„Šiuos šokius buvau pasižymėjęs kaip vieną iš dalykų, kuriuos būtinai norėjome pamatyti, tik visai kitame Japonijos regione. Tai religinė ceremonija, įtraukta į nematerialaus turto paveldo sąrašą, vykstanti vos kartą per mėnesį. O mes kaip tik apsistojome viešbutyje, kurį paskubomis užsirezervavome, ir registratūros darbuotojas pasakė, kad tą vakarą miestelio šventykloje vyks būtent „Yokagura” pasirodymas. Ta diena mums išsipildė su kaupu. Išėjęs šventikas pusę valandos japonų kalba pasakojo apie ceremoniją, o paskui dviem sakiniais angliškai paaiškino, kam aukojama ir kas čia vyksta. Šokiams akompanavo trys vyrai, grojantys būgnu ir pučiamaisiais instrumentais. Jautėmės patekę į tikrąją Japoniją”, – džiaugiasi Audrius.
