Japonijos ambasadorė M. Akashi: „Japonija turi ne verkti dėl nelaimės, o stotis ir daryti, ką gali.“
Kovo 11-ąją Japoniją sudrebino 9 balų žemės drebėjimas, tuoj po jo cunamis sukėlė Černobylio katastrofai prilygstančią nelaimę – atominę avariją Fukušimos elektrinėje. Miyoko Akashi, Nepaprastoji ir įgaliotoji Japonijos ambasadorė Lietuvoje, pasakoja IQ skaitytojams apie japonų laikyseną krizės akivaizdoje, išryškėjusias politines problemas ir galimas krizės pasekmes. Kalbina IQ politikos apžvalgininkė Rasa Navickaitė.
Pirmiausia leiskite išreikšti palaikymą Japonijos žmonėms ir susižavėjimą jų parodytu stoicizmu krizės akivaizdoje. Kaip galėtumėte paaiškinti tokią laikyseną? Ar tai yra kultūros, mentaliteto klausimas, ar tiesiog geras pasiruošimas?
– Iš tikrųjų tai yra kas kita nei stoicizmas. Ir jūsų klausime iš karto yra vienas teisingų atsakymų. Mes iš tikrųjų esame pasiruošę tokioms stichinėms nelaimėms.
Tačiau šį kartą to buvo per daug – kur kas daugiau, nei galėjome tikėtis. Žemės drebėjimas, kurio stiprumas 9 balai, – tokie dalykai nutinka kartą per 400 metų. Ir tiesą pasakius, žemės drebėjimo žala šį kartą nebuvo tokia didžiulė kaip cunamio, kuris tiesiog suniokojo teritoriją. Teigiama, kad bangos aukštis galėjo būti didesnis nei 30 pėdų (apie 9 metrus – R. N.). Tad jūs tik pabandykite įsivaizduoti, ką žmonės tokiu atveju galėjo daryti.
Toje teritorijoje žmonės jau turi žemės drebėjimų ir cunamių patirties. Jie yra pastatę apsauginius pylimus, apsaugančius nuo potvynio bangų. Taigi iš esmės mes esame pasiruošę tokioms nelaimėms, nes Japonija yra patyrusi jų labai daug. Vietos valdžios darbas yra išmokyti žmones evakuotis, susidoroti su tokiomis gamtos nelaimėmis. Tačiau šį kartą banga buvo tiesiog gerokai aukštesnė, nei mes galėjome tikėtis.
Nacionalinis charakteris taip pat svarbus aspektas. Tas regionas, kuriame įvyko nelaimė, seniau buvo labai skurdus, nes jis yra Japonijos šiaurėje ir ilgą laiką jame nebuvo galima auginti ryžių. Anksčiau ryžiai Japonijoje buvo turto simbolis. Tai visuomet buvo labai skurdi vieta, tad ir žmonės ten yra labai kantrūs – jie turi vidinės jėgos ir moka įveikti sunkumus. Ir daro tai ne vieni, o kartu su visa visuomene. Štai kodėl jie atrodo tokie stojiški ir tvarkingi.
Žiūrint iš šalies žmonės tikrai atrodo stebėtinai ramūs. Tačiau galbūt jūs galite papasakoti, kaip žmonės ten jaučiasi iš tikrųjų? Ką žmonės galvoja, kokios yra jų baimės ir viltys?
– Jie yra išsigandę. Ypač tame regione daugelis labai baiminasi dėl krizės atominėje elektrinėje. Kai kurie evakuojasi, išvyksta pas savo gimines kuo toliau nuo Fukušimos. Tačiau dauguma žmonių vis dėlto pasilieka ten ir pasitiki vietos valdžia bei centrinės valdžios teikiama informacija.
Jūs žinote, kad Japonija yra vienintelė šalis, kuri yra patyrusi atominės bombos sprogimą. Iš to mes labai daug pasimokėme – valdžia nustatė griežtus radiacinės apsaugos standartus ir patikrinimus. Mūsų atominių jėgainių saugumo reikalavimai yra labai aukšti, net aukštesni nei tarptautiniai standartai. Mes puikiai suprantame atominės energetikos grėsmes, tačiau kartu žinome, kad vienu ar kitu atveju elektros energiją reikia iš kažkur gauti. Ir atominė energetika yra vienas pasirinkimų.
Mes turime nemažai ir atsinaujinančių energijos išteklių, vandens ir saulės. Vis dėlto elektros energija iš atominių jėgainių dabar sudaro daugiau kaip 30 proc. visos sunaudojamos energijos. Žmonės, sakyčiau, yra labai realistiški. Jie tiki atominių jėgainių saugumo sistema. Taip pat jie pasitiki ir valdžios nuolat teikiamos informacijos skaidrumu.
Užsienio spaudoje galima rasti nemažai kritikos, nukreiptos į Tokijo elektros energijos kompaniją (TEPCO). Jie esą nesugebėjo padaryti visko, kad užtikrintų saugumą.
– Krizės metu mes neturime jokios teisės jų kritikuoti. Vėliau bus atlikta analizė ir atsiras kritikos, tačiau dabar dar ne laikas. Tai visiems yra pirmoji tokia patirtis. Geriau susitelkti ir kartu spręsti problemas. Kiek žinau, mums padeda Prancūzijos atominės energetikos bendrovės „Areva“ specialistai, taip pat ir JAV ekspertai.
Be to, TEPCO prezidentas viešai atsiprašė ir daro viską, ką gali, kad kartu su valdžia atpirktų padarytą žalą evakuotiems žmonėms.
Greičiausiai jūs teisi, ir dar ne metas kritikuoti. Kita vertus, pasigirsta teiginių, kad ši krizė atskleidė didesnių problemų – politinės lyderystės trūkumą. Japonijos žmonės esą turi teisę būti nepatenkinti valdžios veiksmais ir reikalauti pokyčių.
– Žinoma, yra daugybė skundų ir nepasitenkinimo, ypač tarp tų žmonių, kurie buvo evakuoti ir turėjo apsistoti vietose, kur nėra vandens, elektros, dujų ir degalų. Ir taip jau keletas savaičių. Taigi pasitaiko nepasitenkinimo, ypač tarp silpnesnių, vyresnio amžiaus ar sergančių žmonių. Su jais turbūt būtų galima elgtis ir rūpestingiau.
Tačiau kalbant apie valdžios lyderystę… Aš nežinau. Kokios lyderystės dabar reikėtų imtis? Bijau, kad nėra atsakymo. Žinoma, aš ir nesu tokioje pozicijoje, iš kurios būtų galima kritikuoti, nes pati esu valdžios dalis. Tačiau žiūrint iš šalies, mūsų valdžia bent jau dirba. Jeigu ateityje bus tikrai rimtos kritikos, manau, kad jie turės pakankamai išminties susitvarkyti su skirtingomis nuomonėmis.
Japonijoje mes patyrėme baisiausią katastrofą iš karto po II pasaulinio karo ir turėjome pakilti iš pelenų. Manau, kad dabartinė situacija yra kažkuo panaši. Žinoma, ji nėra tokia bloga. Nors žemės drebėjimas ir cunamis turėjo didžiulį poveikį, tai įvyko viename Japonijos regione. Tad likusi Japonija turi ne verkti dėl nelaimės, o stotis ir daryti, ką gali. Manau, kad tam tikra prasme mes turime pakankamai stiprybės eiti kartu, vieningai. Dabar krizės metas, ir žmonės vienijasi vis labiau.
Tikėtina, kad krizės pasekmės bus ir politinės?
– Taip. Dauguma žmonių turbūt pagalvos apie tai, kur jie yra dabar ir kur jie nori eiti. Žmonės turi permąstyti ne tik šalies, bet ir savo pačių tikslus. Tačiau dabar žmonės pirmiausia labai stengiasi sugrįžti į normalų gyvenimą. Pamažu atsiras kritikos ir labiau į ateitį nukreiptų minčių apie politiką, ekonomiką ir socialinį gyvenimą. Asmeniškai manau, kad tai labai svarbus kritinis laikas, mes stovime kryžkelėje ir turime nuspręsti, kokį gyvenimą ir kokią šalį turime kurti. Tad praėjus keliems mėnesiams matysime daugybę skirtingų nuomonių.
Ar verta tikėtis didelių pokyčių ir energetikos sektoriuje? Gal ši tragedija reiškia atominės energetikos pabaigą? Ar Japonijoje apie tai diskutuojama?
– Sunku pasakyti. Galbūt ir yra diskretiškų diskusijų, tačiau neatvirų ir neoficialių. Žinoma, taip ir turi būti, nes tai tokia milžiniška krizė. Ji neapsiriboja tik Japonija, tai globalios problemos.
Daugelis šalių dabar pergalvoja savo priklausomybę nuo atominės energetikos. Pavyzdžiui, Kinija jau sumažino savo branduolinės energetikos tikslus ir orientuojasi į saulės energiją. Ir Europos šalys iš naujo įvertina savo planus. Tačiau Lietuva, pavyzdžiui, nekeičia savo planų ir vis dar ketina statyti naują atominę elektrinę. Ką manote apie šiuos planus?
– Reikia galvoti apie skirtingas situacijas ir skirtingas krizių priežastis. Žiūrint į šią krizę, sunku taip nuspręsti, kad „ne, daugiau jokių atominių elektrinių“. Tikrovė tokia, kad mes kažkaip turime gauti elektros energiją tiek ir šalies ekonomikos plėtrai, tiek ir aukštam kasdienio gyvenimo standartui užtikrinti. Mes norime ir toliau mėgautis dabartiniu gyvenimo lygiu Japonijoje, tad labai svarbu, kad atominės jėgainės veiktų ir toliau. Bet viskas priklauso nuo žmonių pasirinkimo. Ir jūsų šalyje viskas priklauso nuo jūsų pasirinkimo.
Visame pasaulyje žmonės dabar reiškia paramą Japonijai: tiek moralinę, tiek ir finansinę. Tačiau Japonija yra turtinga ir gerai išsivysčiusi šalis – ji pati yra viena didžiausių paramos tiekėjų. Tad greičiausiai ne pinigai yra tai, ko dabar labiausiai reikia Japonijai?
– Mes esame be galo dėkingi už visokiausio pobūdžio paramą, išreikštą daugybės šalių ir tarptautinių organizacijų. Daugiau kaip 130 šalių išreiškė mums paramą ir apie 34 organizacijos realiai mums duoda pagalbą ir siunčia žmones į Japoniją. Labai daug piniginių aukų yra siunčiama ir į Japonijos Raudonąjį Kryžių. Mes tai labai vertiname.
Tai nėra, kaip jūs ir pasakėte, pinigų klausimas – tai gerų norų klausimas. Pagalba visuomet yra laukiama ir mes esame pasiruošę už ją atsilyginti.
Tiesą pasakius, mūsų pačių vystomoji parama yra viena didžiausių pasaulyje. Už tos paramos slypi mintis, kad mes turime atiduoti skolą kitoms šalims. Mat po karo kitos šalys mums labai padėjo – juk mes pradėjome nuo pelenų. Pagalbos mums tuomet labai reikėjo, ypač piniginės.
Apskritai mes nemėgstame to žodžio – „labdara“. Labdara reiškia, kad tu esi turtingesnis ir duodi vargšui. Bent jau japonams būtent tokią reikšmę turi šis žodis. Tačiau šiandien mes labdarą suprantame kaip geros valios rodymą tiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Ir esame be galo dėkingi už bet kokią paramą.
