J. Vaitkus atkuria ydingos minios paveikslą

„Visuomenės priešas“ pirmą kartą buvo pastatytas 1883 metais Norvegijoje.

„Vis dar nežinau, šį veikalą pavadinti komedija ar drama. Joje nemaža komiškų elementų, tačiau jos pagrindas – rimta idėja“, – apie savo kūrinį „Visuomenės priešas“ rašė Henrikas Ibsenas. Nacionalinio dramos teatro scenoje pristatomas pasaulinės dramaturgijos klasiko kūrinys, pasak jį režisuojančio Jono Vaitkaus, ir šiomis dienomis kalba itin aktualiai.

Ankstyvieji H. Ibseno (1828–1906) kūriniai pasižymi romantiniu polėkiu ir susiję su tautinės norvegų tapatybės formavimosi laikotarpiu, o nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos  jo kūryba linksta į socialinių, politinių reformų pusę, pateikia daugiau klausimų nei atsakymų.

H. Ibseno realizmas visiškai pakeitė įprastas dramos taisykles, suformuodamas šiuolaikinę dramaturgiją, kurioje nebijoma nepaisyti nusistovėjusių normų ir atvirai kalbėti apie problemas.

H. Ibseno drama „Visuomenės priešas“ parašyta kaip atsakas į priešiškai sutiktas „Šmėklas“ – ši drama XX a. paskutinių dešimtmečių konservatyvios moralės kontekste buvo vertinama kaip skandalinga.

„Visuomenės prieše“ dramaturgas dar labiau išryškino nenuspėjamą minios elgseną bei jos palaikomos politinės sistemos ydas. Pasiryžęs prabilti daktaro Tomo Stokmano, išdrįsusio stoti prieš nepaprastą visuomenės nepakantumą, vardu, H. Ibsenas šį herojų suvokė kaip savąjį alter ego.

„Visuomenės priešas“ pirmą kartą buvo pastatytas Christianijoje 1883 metais. Pjesė parašyta danų ir norvegų kalbų dialektų mišiniu – riksmål. Norėdamas sukurti tikrovišką veikalą H. Ibsenas rašė paprasta, kasdiene vidutinės klasės kalba, kuri aiškiai skiriasi nuo rafinuotos literatūrinės kalbos. Vis dėlto šis H. Ibseno veikalas atvirai didaktiškas, o daktaras Stokmanas – taip įsitikinęs idealistiniu savo teisumu, kad šių dienų akimis žvelgiant primena ne tikrą žmogų, o veikiau karikatūrą.

Pjesės veiksmas skleidžiasi paprastoje vidutinės klasės aplinkoje – tai irgi atspindi H. Ibseno siekį sukurti tikrovišką spektaklį, kurį žiūrovai vertintų kaip realistinį paveikslą, išryškėjantį atsiskleidus uždangai.

Pagrindinį Tomo Stokmano vaidmenį kuria aktorius Dainius Gavenonis. Spektaklyje taip pat vaidina Viktorija Kuodytė, Dalia Michelevičiūtė, Gabrielė Malinauskaitė, Eglė Prakaitaitė, Marcelė Zikaraitė, Dainius Jankauskas, Julius Paškevičius, Vytautas Anužis, Juozas Budraitis, Vytautas Rumšas, Tadas Montrimas, Arūnas Sakalauskas, Paulius Tamolė, Edgar Bechter, Martynas Nedzinskas, Remigijus Bučius, Rimantas Bagdzevičius, Darius Meškauskas ir kiti – iš viso šešios dešimtys aktorių, tarp kurių – ir patyrę scenos meistrai, ir ką tik Lietuvos teatro ir muzikos akademiją baigę jaunieji aktoriai, ir kūrybiniai bei techniniai teatro darbuotojai.

Scenografiją šiam spektakliui kūrė dailininkė Jūratė Paulėkaitė, kostiumus – Jolanta Rimkutė, spektaklio kompozitorė – Raminta Šerkšnytė, videodailininkas – Ville Hyvönen (Suomija).

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje H. Ibseno žodžiai skambės 2011 m. lapkričio 11, 12 d. ir gruodžio 2, 3 dienomis.

Bendrinti šį straipsnį
Komentarų: 0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto