A. Vvedenskio pjesės istorijoje karnavališkai džiaugsmingai niekinami Dievo įsakymai.
Prieššventinės vaikų maudynės pasiturinčių inteligentų šeimoje netikėtai nutrūksta auklei stvėrus kirvį ir nukirsdinus vieną iš globotinių. Taip netikėtai prasideda režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Eglutė pas Ivanovus“, pagal žymaus rusų absurdisto Aleksandro Vvedenskio kūrinį. Retai scenoje statomas rusų literatūros šedevras bus rodomas su lietuviškais titrais.
Pjesėje vyrauja absurdu alsuojantis Šventų Kalėdų laukimas, blaškosi karikatūros patina paženklinti personažai. Alogizmų, naivumo bei siaubo derinyje – ir žiupsnis sakralumo. Tai – paradoksali poezijos, metafizikos bei lingvistinių niuansų sankirta, kurioje nesąmonė tampa reikšmingesnė už sąmonę, fragmentaciją – už vientisumą.
„Į šią pjesę visada žiūrėjau su pagarba ir nuostaba, o kartu jutau, kad joje daug neatskleistų dalykų: čia gausu istorijos – ganėtinai rūsčios, žiaurios, kurioje karnavališkai džiaugsmingai niekinama ir išsižadama visų Dešimties Dievo įsakymų. Manau, kad ši trumputė pjesė yra savotiška šimtmečio santrauka, labai sunkaus, krauju ir prievarta permirkusio šimtmečio, bet kartu ji ir tokia meniška, poetiška“, – kalbėjo J. Vaitkus.
Muzikiniame spektaklyje vaidins ir dainuos penkiasdešimties aktorių komanda.
Režisierius pjesės „Eglutė pas Ivanovus“ imasi ketvirtąjį kartą. Prieš tai statęs ją kartu su studentais Skandinavijoje, maestro teigia norėjęs sugrįžti ir „su ja pasigalynėti“. „Vaidinti nėra taip paprasta, joje daug abstrakčių dalykų ir jie keičiasi labai greitai. Ji yra savotiškas iššūkis – ir aktoriams, ir režisieriui, ir dailininkui“, – teigė J. Vaitkus.
„Tas žmonių santykių pakrikimas, šeimos griūtis ir beprasmybės dozė… Mane labai skaudžiai veikia toks staigus tautos debilėjimas, aš negaliu į jį nereaguoti. Liūdna, kad taip įsišaknijusi ta baudžiauninko psichika, kuri tiesiog neišmušama. Vvedenskis mato šeimos, kaip struktūros, griūtį: kas ji, kaip ji tam istoriniam daviny funkcionuoja?. Man įdomiausia, kad tai nėra vien tik istorinė tema, bet – ir religijos, ir šeimos, ir atskiro individo klausimas. Svarbu sukurti tas aplinkybes realias ir įtaigias, nes čia esama tam tikro absurdo ir beprasmybės“,– komentavo spektaklio scenografas ir kostiumų dailininkas Jonas Arčikauskas.
Sovietinių cenzorių kone 40-čiai metų iš istorijos ištrinta A. Vvedenskio kūryba šįkart suskambės tiesiogine to žodžio prasme. Postmodernus muzikinių akibrokštų kaleidoskopas – ryškus kompozitoriaus Algirdo Martinaičio parašas. Žiūrovą tarsi ketinama įvilioti į savotiškas pasąmoninės reakcijos pinkles ir išprovokuoti apmąstymams.
Muzikiniame spektaklyje vaidins ir dainuos penkiasdešimties aktorių komanda, kuriai scenoje vadovaus dirigentas Vytautas Lukočius. Tarp aktorių, žengiančių į Rusų dramos teatro sceną, – ir nauji veidai. Vienas jų – Jevgenija Gladij, garsaus ukrainiečių aktoriaus Grigorijaus Gladijaus, prieš daugiau nei dvidešimtį metų suvaidinusio Mikalojų Konstantiną Čiurlionį J. Vaitkaus filme „M.K.Č.Zodiakas“, duktė. Iš kino filmų pažįstamai aktorei tai – pirmasis spektaklis Lietuvoje.
Dar vienas šioje scenoje neįprastas veidas – ilgametis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius ir režisierius Valerijus Jevsejevas. Žiūrovai scenoje taip pat išvys ir režisieriaus J. Vaitkaus kino aktorių kurso studentus bei vokalistę Mildą Arčikauskaitę.
Spektaklio premjera – sausio 14 d., Lietuvos rusų dramos teatre. Kūrinys bus rodomas originalo kalba su lietuviškais titrais (vertė Sigitas Parulskis).
