Prieš kelerius metus džiazo ir flamenko atlikėjas Jorge Pardo grojo Lietuvoje su Chicku Corea. Šią vasarą fleitos ir saksofono virtuozas grįžo su keliais savo grupės atlikėjais turėdamas geriausio Europos džiazo muzikanto titulą. Apie tada ir dabar, apdovanojimus, improvizacijas ir požiūrį į sėkmę svečias iš Ispanijos pasakojo IQ.
– Ar geriausio Europos džiazo atlikėjo titulas, skirtas jums šių metų pradžioje Prancūzų džiazo akademijos, įnešė kokių nors pokyčių į jūsų kūrybinį gyvenimą?
– Nemanau, kad kas nors kūryboje ar manyje pasikeitė. Meno pasaulyje tokie titulai, mano manymu, yra tik paskelbimas, paminėjimas, nebūtinai reiškiantis, kad iš tiesų esi geriausias. Kol kas juntu tiesiog daugiau žiniasklaidos dėmesio.
– Esate sakęs, kad ispanui būti paminėtam Paryžiuje, Londone ar Niujorke jau yra nemažas pasiekimas. Manote, kad ispanų kultūra Europos, pasaulio kontekste yra šiek tiek nuošalėje?
– Ispanija vien geografiškai yra Europos pakraštyje, o šiuo metu ji nėra galinga ir įtakinga valstybė. Tačiau talentingų muzikantų joje labai daug. Deja, dažnai pastebiu, kad ispanams sunku rasti savo vietą ir būti konkurencingiems Europos kultūros rinkoje. Todėl ypač nustebau, jog tą geriausio džiazo muzikanto apdovanojimą man skyrė prancūzai.
– Kaip pats save labiau suvokiate: esate flamenko ar džiazo atlikėjas?
– Pamenu, kad vaikystėje, kaip ir daugelis ispanų, pradėjau mokytis groti gitara. Su šalia gyvenančiais draugais eidavome į netoli namų esantį parką ir ten grodavome, bet kadangi buvau mažiausias toje kompanijoje – grojau prasčiausiai. Niekaip negalėjau su tuo susitaikyti (juokiasi). Tuo metu visai atsitiktinai į rankas man pakliuvo fleita, dar vėliau – saksofonas, todėl per daug negalvojęs pradėjau groti jais.
Šiuodu instrumentai priskiriami džiazui ir yra visiškai neįprasti flamenkui atlikti. Nors groju tradicinius ispaniškus kūrinius, klausytojų ausiai vis dėlto tai skamba labiau kaip džiazas. O jeigu, pavyzdžiui, džiazo improvizacijos atliekamos ispaniška gitara, su plojimais ir vokalu, galiu lažintis, kad žmonės tai įvardys kaip flamenką. Toks įspūdis, kad nesvarbu, ką groji, svarbu, kokiais instrumentais (juokiasi).
Įdomiausia, kad savo koncertuose galiu atlikti tik gryną, autentišką flamenko muziką, tačiau vis tiek būsiu lyginamas ne su flamenko atlikėjais, o su džiazo improvizatoriais. Toks mano, kaip muzikanto, paradoksas, bet aš pats tam neteikiu per daug reikšmės. Nemanau, kad tos žanrų „dėžės“ kam nors reikalingos. Menas apskritai yra viena „dėžė“ – joje tavo vaizduotė, pojūčiai ir meninės patirtys.
Skirtingų muzikos stilių mišinys nėra tik pastarųjų dešimtmečių tendencija. Muzika savo prigimtimi nėra gryna. Tas pats flamenkas susiformavo iš Šiaurės Afrikos berberų, Andalūzijos arabų, ispanų folkloro, čigonų muzikos ritmų. Džiazas taip pat gimė iš daugelio kultūrinių ir socialinių aplinkybių. Muzika apskritai gimsta iš evoliucijos ir jos gyvavimo esmė – nuolatinė raida.
– Atvykusiems į Ispaniją dažniausiai siūlomas neautentiškas, „turistinis“ flamenkas. Ar jus, kaip profesionalų atlikėją, jaudina nekokybiška šios muzikos ir šalies kultūros reprezentacija?
– Tai ne tik flamenko, o bet kokios nacionalinės muzikos ir turizmo problema – kokybė nėra lengviausiai prieinama, jos reikia paieškoti ir nepasimauti ant rinkodaros kabliukų. Tačiau tas neprofesionalumas manęs nejaudina. Manau, kad tie, kurie nori pasiklausyti tikrojo flamenko, pasikonsultuos su vietiniais ar atidžiau paieškos koncertų internete.
– Kiek improvizuojate scenoje?
– Norėdamas improvizuoti privalai gerai išmokti pagrindus. Net ir kalbėdami šiuo metu mes improvizuojame. Reaguojame į vienas kito pasakymus, nors žodžiai, kuriuos vartojame, mūsų jau išmokti ir pasakyti tūkstančius kartų. Panašiai yra ir su profesionalia improvizacija: tai ir ta pati, bet kaskart vis skirtinga muzika. Labai svarbu, kad profesionalumas ir žaidimas su muzika nebūtų vieninteliai dalykai: turi žinoti, ką nori pasakyti publikai.
– Ar tebegalvojate tai, ką minėjote viename savo interviu, kad šių laikų muzikantai daugiau susirūpinę savo finansine sėkme, parduotais bilietais, nei malonumu būti scenoje ir dalytis muzika?
– Panašiais dalykai susirūpinęs visas pasaulis. Jaunimas spaudžiamas siekti kuo didesnės sėkmės: baik geriausią universitetą, įgyk vadovaujamą darbą, gauk didelę algą, būk populiarus, padaryk ką nors neįtikimo ir t. t. „Sėkmė“ yra raktinis žodis įvairiuose kontekstuose. Nemanau, jog visiems to iš tiesų reikia, kad būtų laimingi. Šis požiūris į visuomenę įneša labai daug streso.
Pradėjau groti ne todėl, kad tapčiau turtingas ar populiarus, bet todėl, kad man tai patiko. Vėliau, žinoma, svarsčiau, ar man pavyks groti žymiausiose pasaulio scenose, kurti kartu su geriausiais muzikantais, ar galėsiu iš kūrybos pragyventi… Bet tai tik šalutiniai klausimai. Svarbiausia yra atsakyti, kiek man tai teikia džiaugsmo, ar man ir mano komandai gera būti ir groti kartu. Tai priežastys, kodėl groju. Tūkstantinės auditorijos ir gausiai parduoti bilietai turėtų būti tik pasekmė. Ne atvirkščiai.
– Ką prisimenate iš savo pirmojo koncerto Lietuvoje su Ch. Corea?
– Tai buvo labai įdomus ir įsimenantis koncertas. Prisimenu, kad dieną prieš koncertą susipažinome su grupe kurčnebylių, kurie čia dalyvavo kongrese ar panašiame renginyje. Gerai neprisimenu visų aplinkybių, tačiau pamenu, kad ėjome su jais linksmintis ir paskui pakvietėme į koncertą kitą dieną. Žinau, kad skamba keistai: kurčnebyliai bendrauja su muzikantais (juokiasi). Tačiau tie žmonės atėjo į koncertą ir buvo neįtikimai laimingi. Manau, kad nors jie ir negirdėjo muzikos, tačiau jautė muzikos vibraciją, energiją ir ją labai atvirai ir nuoširdžiai priėmė, tai buvo puiki patirtis.
