Čempionų kalvis.
Šiuo metu daug kalbama apie José Mourinho, futbolo trenerį iš Portugalijos. Jeigu turtingas klubas pralaimi, iš karto siūloma samdyti portugalą. Jeigu garsus treneris rengiasi trauktis užtarnauto poilsio, vėlgi prisimenamas José.
Kai kam jis gelbėtojas, kai kam arogantiškasis portugalas, kai kam jis vienintelis toks. „The Special One“ – taip save apibūdino pats treneris, ką tik atvykęs į Londono „Chelsea“.
IQ nutarė įvertinti jo pasiektus rezultatus ir išsiaiškinti, kaip J. Mourinho paveikia treniruojamus klubus. Ar iš tiesų jis toks išskirtinis? Vertinsime komandų, kurias portugalas treniravo, rezultatus 5 metus prieš jam atvykstant, jam treniruojant ir jam išvykus.
Laimi tai, ko reikia klubui
Kadangi nebuvo geras žaidėjas, J. Mourinho susitelkė į trenerio darbą. Reikšmingu atspirties tašku tapo jo vertėjo darbas klube „Barcelona“, vėliau trumpas sustojimas Lisabonos komandoje „Benfica“, į kurią tuometinis katalonų vyriausiasis treneris iš Olandijos Louisas van Gaalas išleido tik su sąlyga, kad J. Mourinho taps vyriausiuoju treneriu. Olandas nebuvo linkęs įsivaizduoti jaunojo kolegos, dirbančio asistentu, – galbūt jau tada įžvelgė jo talentą (žr. 1 lentelę).
Dar dirbdamas klube „Benfica“ J. Mourinho leido suprasti, kad jis nėra eilinis treneris marionetė. Perėmęs ekipą sunkiu metu, jis per kelis mėnesius sugebėjo pasiekti 6 pergales per 11 rungtynių, tarp kurių ir pergalė rezultatu 3:0 prieš principinį klubo varžovą Lisabonos „Sporting“. Bet to nepakako, kad įtikintų komandos vadovybę pasirašyti ilgalaikę sutartį. Negavęs ko norėjęs, José atsisuko į mažesnę ekipą „Leiria“ ir su šia įkopė į neregėtas aukštumas: pirmą kartą klubo istorijoje iškovojo 5 vietą Portugalijos futbolo čempionate ir taip patraukė tokių gigantų kaip „Porto“ dėmesį. Šie nutarė nedelsti ir pasiūlė jaunajam specialistui sutartį 2002 metų sausį. Tuo metu José buvo 39 metai.
Į „Porto“ jis atėjo su trenksmu: laimėta 11 rungtynių iš 15. Užimta trečia vieta čempionate, o per kitus dvejus metus iškovoti du aukso apdovanojimai čempionate, 2 taurės, laimėta UEFA taurė, Čempionų lyga. Vėlesnę istoriją žinote: pergalių lavina ekipose „Chelsea“, „Inter“, puikus startas Madride. Bet grįžkime prie mūsų klausimo: koks gi buvo J. Mourinho efektas visuose šiuose klubuose? Galbūt jis tik pratęsė klubų pergalių serijas?
Analizuodami ekipų „Leiria“, „Porto“, „Chelsea“, „Inter“, kurias jis treniravo bent vieną sezoną, vietos čempionatų rezultatus, matome, kad bene didžiausią įtaką jis padarė Londone. Penkis sezonus iki José atėjimo „Chelsea“ pergalių koeficientas vidutiniškai siekė 50 proc. ir ekipa kovojo dėl 4–6 vietų. Tik atėjus naujam savininkui Romanui Abramovičiui, klubas sugebėjo pakilti į antrąją vietą. Tačiau buvo matyti, jog šioje pasakoje trūksta vienos dalelės, ir tas reikiamas dėmuo buvo J. Mourinho. Jis iš karto laimėjo Anglijos čempionatą, surinko rekordinius 95 taškus lygoje ir vos vienintelį kartą pripažino varžovų pranašumą. „Chelsea“ pergalių koeficientą, buvusį 5 metus iki jo, per 3 sezonus naujasis strategas pagerino vidutiniškai 22 proc. Nors J. Mourinho ir nelaimėjo čempionato 2007 metais, reikia sutikti, kad jo dėka Anglijos lyga tapo stipresnė, įdomesnė, o „Chelsea“ pakilo į lyderių gretas Europoje.
Kituose šalių čempionatuose José efektas nebuvo toks ženklus. Tai suprantama, nes tiek „Porto“, tiek „Inter“ dominavo šalies pirmenybėse dar prieš atvykstant portugalui. Pastariesiems reikėjo Europos – tai jis jiems ir davė.
Penkis sezonus prieš José „Porto“ laimėdavo tik trečdalį rungtynių Europos turnyruose, tačiau atėjus jam Portugalijos grandai pradėjo nugalėti kas antrose rungtynėse. Ir netgi ne tai svarbiausia. „Porto“ laimėjo UEFA taurę bei Čempionų lygą.
Dar įdomiau „Inter“ atveju. Iki J. Mourinho atėjimo klubas laimėdavo vidutiniškai 48 proc. visų varžybų Europoje nuo 2003 metų. Pradėjus vadovauti šiam treneriui, Milano ekipos laimėjimų koeficientas sumažėjo vidutiniškai 5 proc., bet po 45 metų pertraukos „Inter“ galėjo iškelti Europos nugalėtojų taurę ir dainuoti „We Are The Champions“ Madride (žr. 2 lentelę).
Turbūt nėra keista, kad išėjus J. Mourinho beveik visų klubų rezultatai suprastėjo. Bene labiausiai nukentėjo „Porto“, nes ekipą paliko ne tik treneris, bet ir ryškiausios to meto žvaigždės Ricardo Carvalho, Deco, Paulo Ferreira. Per 5 metus po José išėjimo komanda iškovojo vidutiniškai 7 proc. mažiau pergalių savo čempionate ir 13 proc. Europoje. „Chelsea“ nukraujavo silpniau, per 3 metus po portugalo atleidimo pergalių skaičius sumažėjo tik minimaliai; „Leiria“ laimėjo 9 proc. mažiau varžybų savo čempionate.
Investicijos į žaidėjus
Žinome, kad pergalės kainuoja. Joms reikia aukščiausios klasės žaidėjų, kurių kainos neretai protu nesuvokiamos. Atėjęs į „Porto“ J. Mourinho rado žaidėjų branduolį: Deco, R. Carvalho, Vitorą Baią, Costinhą, Dmitrijų Aleiničevą. Iš jų treneris sukūrė žvaigždes, dar nupirko keletą pajėgių Europoje nežinomų žaidėjų, tokių kaip Derlei, ir taip užkariavo Senąjį žemyną. J. Mourinho išleido tik vidutiniškai 5 mln. eurų daugiau naujiems žaidėjams, palyginti su klubo vidutinėmis investicijomis per 5 metus iki jo.
Europos futbolo mastais tai nėra daug. J. Mourinho efektas „Porto“ buvo toks žymus, jog klubas vėlesnius 5 metus po jo išvykimo sugebėdavo parduoti žaidėjus vidutiniškai už beveik 50 mln. eurų kasmet. Žinoma, tai ne tik trenerio nuopelnas, vis dėlto jis stipriai paveikė žaidėjų verčių šuolį.
Žvelgiant į „Chelsea“ ir „Inter“ pirkinius pastarąjį dešimtmetį, galime sakyti, jog J. Mourinho pasisekė. Londone jo pasirodymas sutapo su R. Abramovičiaus atėjimu, o Milane – su atgijusiomis Massimo Moratti ambicijomis užkariauti Europą. Abu magnatai negailėjo lėšų, todėl nereikia stebėtis, kad portugalui darbuojantis su jais šie klubai išleido labai daug pinigų naujiems žaidėjams.
„Chelsea“ per 5 metus prieš J. Mourinho atvykimą naujiems žaidėjams įsigyti išleisdavo vidutiniškai po 60 mln. eurų kasmet.
Treneriu tapus portugalui, išlaidos išaugo iki vidutiniškai 116 mln. eurų per metus. „Inter“ vidutinės išlaidos atvykus portugalui šoktelėjo 45 mln. eurų.
Pokyčiai išties dideli, bet jie paaiškinami. Londono klubas tuo metu siekė pripažinimo Europoje, tad daug ką teko keisti iš esmės, ieškoti pastiprinimo ne vienoje pozicijoje. O Milano komanda matė, kad esamos sudėties pakanka tik vietos lygai, kuri buvo žymiai silpnesnė nei prieš 5–10 metų. M. Moratti norėjo sukelti triukšmą Europoje, ir tai kainavo. Buvo pasikliauta J. Mourinho patirtimi bei pasiekimais ir duoti įgaliojimai koordinuoti visus pirkimo procesus (žr. 3 lentelę).
J. Mourinho pasitraukus R. Abramovičius iš karto paskelbė, kad daugiau nebeskirs tiek lėšų naujiems žaidėjams, kaip per pastaruosius kelerius metus, ir liepė naujiems treneriams verstis su esamais komandos nariais, augintis jaunus talentus arba pirkti naujus tik už pinigus, gautus pardavus esamų žaidėjų.
Pajamos už pergales
Kaip matome, pergalės kainuoja, bet kartu jos yra klubo pajamų garantas. Jeigu laimi, į stadionus ateina daug žiūrovų, jie perka alų, atributiką, iš televizijos transliacijų gauni pajamų už kiekvieną pergalę šalies ir Europos turnyruose. Šitaip surenkamus pinigus gali vėl investuoti – taip ir sukasi finansinis sporto sėkmės ratas.
Gausybe pasiektų pergalių J. Mourinho sugebėjo savo treniruojamus klubus pakylėti į šį ratą. Vien praėjusių metų pergalė Čempionų lygoje Italijos ekipai atnešė beveik 50 mln. eurų tiesioginių pajamų iš UEFA, jau nekalbant apie papildomus pinigus iš stadionų, atributikos, rėmėjų. Ankstesniais metais klubas gaudavo per pusę mažiau. Iš viso „Inter“ pajamos 2009 m. ūgtelėjo 14 proc., palyginti su ankstesniais metais, ir pasiekė 197 mln. eurų.
Panašų efektą pavyko pasiekti ir Portugalijoje. Du iš eilės fantastiški laimėjimai Europos turnyruose 2003 ir 2004 metais leido „Porto“ gauti apie 23 mln. eurų iš UEFA. Tik pastaraisiais metais komandai pavyko kiek priartėti prie anuometinių finansinių rezultatų. Ne toks ryškus J. Mourinho pėdsakas liko Londone, kadangi Anglijos ekipos ir taip gauna dideles pajamas iš UEFA tiesiog už tai, kad atstovauja savo didžiulei rinkai (angl. market pool), nepriklausomai nuo rezultatų. Vis dėlto José vadovavimo laikotarpiu, 2005–2007 metais, bendros „Chelsea“ pajamos buvo dvigubai didesnės nei 2001 metais. Žinoma, tam įtakos turėjo ir pats R. Abramovičius.
Tikras nugalėtojas
Vertindami visą J. Mourinho 10 metų vyriausiojo trenerio karjerą turime pasakyti, kad ji išties įspūdinga. Bendras pergalių koeficientas visuose turnyruose siekia 68 proc., laimėta 17 turnyrų. Pagal pasiekimus futbolo aikštelėje tik nedaugelis gali prilygti šiam išskirtiniam treneriui (žr. 4 lentelę). Be to, pergalės atneša ir didžiulių pajamų, o tai reiškia, kad J. Mourinho yra gera finansinė investicija.
Atėjęs treniruoti klubo, jis eina ne revoliucijos, bet evoliucijos keliu. Sutaria su savininku dėl bendradarbiavimo, atsiveda savo pagalbininkų komandą, įsigyja reikiamus žaidėjus ir taip žingsnis po žingsnio sukuria nugalėtojų komandą. Galbūt jis ir nelaimi daugiau varžybų, bet laimi tas, kurių labiausiai reikia. Tikriausiai tai ir skiria jį iš kitų gerų trenerių rato – padaro jį nugalėtoju.
