Vos pravėrus „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos bibliotekos duris pasitinka nuoširdi Mildos Šešetienės šypsena. Į biblioteką prieš trejus metus atėjusiai ir greitai savo darbą pamilusiai moteriai valandos prabėga nejučia, o sekmadienį jos nekankina mintis, kad rytoj – vėl į darbą. Panevėžietės pastangas įvertino ne tik kolegos ir biblioteką lankantys vaikai – bibliotekoje jų padaugėjo. Švietimo ir mokslo ministerija bibliotekos vedėjai už triūsą dovanojo kelionę po Europą.
Vaikai užsikrėtė
lipdukais
Švietimo ir mokslo ministerija antrus metus mokyklose ir viešosiose bibliotekose organizavo skaitymą skatinančią akciją „Draugauk su knyga. Atrask lietuvišką knygą“. Pernai M.Šešetienė pareiškė norą dalyvauti šioje akcijoje. Per ją kiekvienam skaitytojui už perskaitytą lietuvišką knygą buvo duodami lipdukai. Tačiau, kad ir kaip stengėsi, nei pati Milda, nei vienas jos skaitytojas apdovanotas nebuvo. Dėl savęs bibliotekos vedėja per daug nesisielojo, tačiau pamena, kad gaila buvo vaikų, kurie tiek daug skaitė, bet įvertinimo nesulaukė. Užtat šiemet apdovanojimai griūte užgriuvo: bibliotekos vedėja – tarp šešių geriausių šalies kolegių, o stropiausiais skaitytojais paskelbta net penkiolika „Ąžuolo“ vidurinės moksleivių. Jie gruodžio mėnesį su tėveliais kviečiami į jiems skirtą Keistuolių teatro spektaklį.
M.Šešetienė giria ministerijos darbuotojus už šauniai sumanytą akcijos principą: paprasčiausi lipdukai tapo akstinu vaikams bėgti į biblioteką, vienas knygas keisti kitomis.
„Vaikai gavo skaitytojų pasus, o už kiekvieną knygą – po lipduką – veidelį. Žaidimas labai pavykęs, jei ne tie veidukai, būtų visai kitaip. Lipdukas skatina mokinį, jis džiaugiasi kažką gavęs už perskaitytą knygutę, nori daugiau surinkti tų veidukų. Atėjęs į klasę parodo kitiems, tuoj subėga draugai. Be to, vaikai pradėjo patarinėti vieni kitiems, ką skaityti: šita knyga įdomesnė, o man – ana geresnė. Patys stropiausieji perskaitė beveik šimtą knygų. Didžiausi aistruoliai – pradinukai“, – apie penkis mėnesius trukusį šurmulį bibliotekoje pasakoja M.Šešetienė.
Darbas malonioj apsupty
Miesto bibliotekininkės neretai susibėga pasidalinti savo darbo džiaugsmais ir rūpesčiais.
„Panevėžyje būna mūsų susibėgimai, prie kavos puodelio susirenkame visų mokyklų bibliotekininkės. Visos draugiškos, šaunios moterys. Galbūt reikėtų dar labiau bendrauti, bet juk esame užsiėmusios“, – svarstė Milda. Jos drauge tapo beveik kartu su ja į „Ąžuolo“ mokyklos biblioteką atėjusi Janina. Bendradarbė – puiki pagalbininkė, be jos darbas mokykloje nebūtų toks malonus.
Per trejus metus artimomis draugėmis tapusios kolegės jau turi savų paslapčių ir ritualų, tradicinį kavos kampelį prie lango. Čia susėda bibliotekai nuščiuvus po skambučio, kviečiančio į pamoką.
„Susigyvenome labai gerai. Kai pradėjome dirbti, nebuvome pažįstamos. Išsikalbėjome, pasirodė, kad mūsų pomėgiai panašūs. Per trejus metus nebuvome nė karto susipykusios“, – tikino bibliotekos vedėja.
Be kolegės, M.Šešetienei kiekvieną darbo dieną praskaidrina mokiniai. Kai naujoji darbuotoja tik pradėjo eiti pareigas, apie „Ąžuolo“ mokyklą buvo girdėjusi įvairių atsiliepimų, tačiau netrukus įsitikino, kad vaikai visur vienodi.
„Visi geri. Žinoma, kaip ir kiekvienoje mokykloje, atsiranda vienas kitas įžūlesnis, bet su mumis nesipyksta“, – nusiskundimų neturi M.Šešetienė.
Niekada nesakyk
„niekada“
Ekonomikos studijas baigusi M.Šešetienė pamena, kad dar vidurinėje mokydamasi išgirdusi siūlymą studijuoti bibliotekininkystę.
„Kažkas pasiūlė man rinktis tą specialybę, nes mėgau knygas. Niekada, galvojau, na jau ne! O kai atėjau dirbti, pamačiau, kad ne taip viską įsivaizdavau. Maniau, kad reikės sėdėti apsivertus knygomis. Iš tikrųjų laisvės daug daugiau, vaikai patys knygas išsirenka, mes padedam tada, kai prašo pagalbos“, – M.Šešetienė prisipažino, kad išankstinę nuomonę sugriovė jau pirmosios savaitės „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos bibliotekoje.
Po ekonomikos studijų Kaune Milda grįžo į Panevėžį, dirbo miesto ir rajono statistikos skyriuose, paskui karjeros vingiai nuvedė į savivaldybę, kol galiausiai atsidūrė bibliotekoje. Iki šiol ji mano, kad ekonominis išsilavinimas pritaikomas kone visur.
„Viskas susieta, bibliotekoje irgi daug ataskaitų, skaičiavimų“, – greitakalbe beria bibliotekos vedėja. Ji rūpinasi ir keturiolika tūkstančių knygų turinčio fondo atnaujinimu Savivaldybės skirtomis lėšomis. Visa tai – „sausoji“ darbo dalis, liekanti antrajai dienos pusei.
Kol mokykloje dar aidi vaikų balsai, bibliotekininkėms nuobodžiauti netenka.
„Dabar jau beveik visų mokinių vardus žinau, jiems, ypač pradinukams, patinka, kai paimu kortelę nebeklaususi pavardės. Mažieji skaitytojai labai nuoširdūs – pasipasakoja apie savo augintinius, praneša, kad į kaimą važiuos, po pamokų ateina pažaisti… Taip ir turėtų būti, – apie mėgstamą darbą pasakojo M.Šešetienė. – Vyras sako, kad su mokyklos vaikais daugiau būnu nei su savais.“
Mildą iš šeimos vyrų atima ne tik darbas, draugės, bet ir studijos Šiauliuose. Pradėjusi nuo praktinio darbo, bibliotekininkė nusprendė su šia profesija sieti savo ateitį ir dabar mokosi antrame neakivaizdinių bibliotekininkystės ir informacijos valdymo studijų kurse.
Didžiuojasi sūnumis
Ir mokytoja, ir teta vadinama bibliotekininkė sako daugiausia sulaukianti mažųjų skaitytojų. Jie plūsta į biblioteką iki vidurdienio. Lyg pagal grafiką per vėlesnes pertraukas į biblioteką užsuka aukštesniųjų klasių mokiniai. M.Šešetienė pastebėjo, kad nuo mažens prie knygų linksta tiek berniukai, tiek mergaitės. Tik apie šeštuosius mokslo metus berniukų po truputį mažėja ir ištikimiau biblioteką lanko merginos.
Pati M.Šešetienė turi du sūnus, abu jie – „Minties“ gimnazijos moksleiviai. Vyresnėlis Arminas dvyliktokas, o penkiolikmetis Airidas – devintoje klasėje. Vaikinų mama sako, kad sūnūs prie knygų linkę mažiau, nei norėtųsi, bet skųstis jais tikrai negalinti.
Abiturientas Arminas, dėl tėčio aistros futbolui pavadintas bene žymiausio Lietuvos futbolininko Narbekovo vardu, yra rimtesnis. O penkiolikmečio Airido galva pramušta visuomenine veikla. Vaikinukas, kaip ir vyresnysis brolis, lankė futbolo treniruotes, šoko „Pynimėlyje“. Dabar jam už pamokų ruošimą svarbesnė narystė mokinių parlamente. Pirmos gimnazijos klasės mokinys apie ateitį dar negalvoja. Užtat vyresnėlis laužo galvą dėl studijų krypties ir gailisi netinkamai pasirinkęs profilį. Atsisakęs biologijos ir chemijos, abiturientas netenka galimybės stoti į Kūno kultūros akademiją, rinktis medicinos studijų. Vaikiną traukia istorija, linksta jis ir prie bankininkystės. Visos šeimos taryba nusprendė, kad vadybą studijuoti neverta, esą tokių specialistų ir taip pakanka. Jau pilnametystės sulaukusio sūnaus mama į jokias vėžes įstatyti neketina, ji neprieštaraus bet kokiam sūnaus pasirinkimui.
Abiem sūnumis moteris džiaugiasi, pirmagimis – mamos paguoda ir parama, o mažylis, nors jau įžengęs į paauglystės metus, netapo atšiaurus ir niekada neatsisako padėti. Jei iš kantrybės išvesta mama ir pakelia balsą, tai greitai atsileidžia – prisipažįsta ilgai pykti nemokanti. Šeimai ir namams M.Šešetienė atiduoda visą nuo darbo ir mokslų likusį laisvalaikį.
Moteris planuoja, kad berniukams apleidus šeimos lizdelį, likusią spragą užpildys kelionės. Keliauti M.Šešetienei labai patinka, labiausiai ji žavisi gamtos grožiu, ir ne taip svarbu, ar tai kalnai, ar dykuma, ar jūra. Ji nesvajoja vien apie šiltuosius kraštus, žiemą gimusios Mildos atšiauresnis klimatas negąsdina. Kol kas nedaug senojo žemyno mačiusiai panevėžietei išvykoms pradžią duos „Draugauk su knyga. Atrask lietuvišką knygą“ prizas – kelionė po Europą. M.Šešetienė pasakoja, kad laimėjimu bene labiausiai iš visos šeimos apsidžiaugė ją visada palaikantis vyras. Tačiau bibliotekininkei už prizą svarbesnis pastangų įvertinimas. Tai tapo dar didesniu stimulu stengtis ir tobulėti.
Lina RUMBUTYTĖ
Nuotr. Trejus metus dirbanti bibliotekoje
M.Šešetienė su šia specialybe sieja savo ateitį, todėl siekia bakalauro diplomo.
