Aktorė B. Bardot buvo viena svarbiausių šeštojo dešimtmečio it merginų.
It girl fenomenas – palyginti naujas reiškinys, visiškai susiformavęs tik XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Ir tai dėsninga, nes jis juk neįsivaizduojamas be masinės populiariosios kultūros.
Ankstesnių amžių aristokratija gyveno palyginti uždarą gyvenimą, ir plačioji visuomenė neturėjo informacinių (taip pat, beje, ir finansinių) galimybių pasirinkti sau nepasiekiamų dievaičių ir jais grožėtis. Maža to, šitoks požiūris anuomet paprasčiausiai neegzistavo, mat kiekvienas visuomenės sluoksnis gyveno jam „priderantį“ gyvenimą ir nesidomėjo jokiais keistais ir nepasiekiamais dalykais.
Nuostabaus grožio mergina, vilkinti pačiais prabangiausiais drabužiais, draugaujanti su visais šio pasaulio galingaisiais, leidžianti sau krėsti bet kokias išdaigas… Mergina, kurią norime matyti ne tik šviežiausius gandus spausdinančių laikraščių, bet ir geriausių mados žurnalų puslapiuose, mat ji kažkokiu mistiniu būdu sugeba kiekvieną garsaus dizainerio kūrinį paversti geidžiamiausia sezono naujove. Naivoka, bet tai labai patraukli mintis.
Po filmo premjeros terminas it girl tapo masinės kultūros dalimi, o Clara Bow – pirmąja it mergina.
Ak taip, vos nepamiršome svarbiausio dalyko – nepaaiškinamo To (angl. it). Beje, pirmasis apie it koncepciją dar 1904 metais užsiminė Rudyardas Kiplingas apsakyme „Mrs Bathurst“, ir su naujausiais mados dizainerių pasiekimais ji neturėjo visiškai nieko bendro. Tiesa, R. Kiplingas nepateikė tikslaus it aprašymo. Jis veikiau pabrėžė, kad kai kurie žmonės tiesiog turi talentą patikti. Arba įsiminti. Jie neprivalo būti gražūs, turtingi ar net protingi. Jie tiesiog turi Tai.
Kiplingo it koncepcija nepriklausė nuo lyties – paslaptingą it bruožą galėjo turėti tiek moterys, tiek vyrai. Terminas it girl gimė žymiai vėliau, 1927 metais, kai ekranuose pasirodė filmas „It“, pavertęs nebyliųjų filmų aktorę Clarą Bow pasaulinio lygio žvaigžde. Juostoje C. Bow herojė, neturtinga pardavėja, yra priešpriešinama gražiai, protingai ir puikiai išauklėtai merginai, kuri, deja, neprilygsta savo varžovei – ji tiesiog neturi To (it). Po filmo premjeros terminas it girl tapo masinės kultūros dalimi, o Clara Bow – pirmąja it mergina.
D. Guinness – neabejotinai viena iš šių laikų it merginų.
Termino it ryšys su mada ir prabangiu gyvenimu atsirado dar vėliau. Tačiau tikslios datos nurodyti beveik neįmanoma. Žodis migravo, transformavosi ir įgavo daugybę veidų. Svarbiausia ketvirtojo dešimtmečio it mergina yra vadinama Wallis Simpson, dukart išsiskyrusi amerikietė, kuriai buvo lemta tapti tikrų tikriausia Pelene – ne, ne šveisti puodus ir blizginti grindis, o ištekėti už princo, tiksliau, karaliaus Edwardo VIII. Tiesa, prieš vedybas jis atsisakė sosto, tad ambicingajai Wallis teko pasitenkinti Windsoro hercogienės titulu.
Biografai teigia, kad poros santuoka buvo toli gražu ne tokia laiminga, kokią įsivaizdavo milijonai mados gerbėjų. Jiems tai iš tiesų buvo nė motais – juk viena svarbiausių pasaulio stiliaus ikonų, sukaupusi milžinišką prabangios juvelyrikos kolekciją, nepriekaištingai atrodžiusi su legendiniais „Mainbocher“ kostiumais ir pasakiusi, jog „moteris niekada negali būti nei pernelyg turtinga, nei pernelyg liekna“, tiesiog negalėjo būti nelaiminga, ar ne?
Pasirodo, galėjo. Keista, bet kone visų svarbiausių XX amžiaus it merginų biografijos visada susijusios su liūdesiu ir neišsipildžiusiomis svajonėmis. Vienas įdomiausių pavyzdžių – legendinių Trumano Capote’s Niujorko „Gulbių“ (angl. „Swans“) būrelis, kurio istorija glaudžiai susijusi su pokario Paryžiaus couture atgimimu. Neabejotina šio laikotarpio stiliaus karaliene tapo žymiausia gulbė Barbara Paley, mados istorijoje žinoma kaip Babe.
Šeštojo dešimtmečio moterims iš esmės buvo metamas tik vienas iššūkis – tobulai atrodyti vilkint couture drabužius. Ir niekas to nemokėjo geriau už Babe. Nesvarbu, kad milijonierius vyras televizijos magnatas Billas Paley niekada nebuvo jai ištikimas. Bet visuomet į svarbius aukštuomenės vakarėlius ją kvietęs T. Capote yra pareiškęs, kad Babe turi tik vieną trūkumą – ji pernelyg nepriekaištinga.
Atrodo, su juo sutiko Coco Chanel, Hubertas de Givenchy, Billas Blassas ir Halstonas, mat Babe stiliaus pokyčiai buvo akylai stebimi milijonų Amerikos moterų, norėjusių įsigyti savo dievaitės pamėgtų drabužių. Kartą prabangiame restorane „La Grenouille“ pietavusi Babe pririšo šilkinę skarelę prie rankinės, kad nepamestų. Vos ne pernakt po Niujorką pasklido žinia apie naujausią aksesuarų mados tendenciją, ir po kelių dienų visų miesto sekretorių, banko darbuotojų ir, be abejo, aukštuomenės atstovių rankinės pasipuošė spalvingomis skarelėmis.
Būti žvaigžde neturint jokių sugebėjimų ar talentų – sudėtingas reikalas.
It merginų sąrašą galima tęsti iki begalybės. Jame, be abejo, turėtų atsidurti anksčiau minėtos gulbės Gloria Guinness bei C. Z. Guest (pastarąją Oscaras de la Renta yra pavadinęs „tikrosios amerikietiškos elegancijos įsikūnijimu“), Andy Warholo „Fabriko“ žvaigždė Edie Sedgwick ir aštuntojo dešimtmečio glamūrinių hipių karalienė Marisa Berenson, jau minėtos intelektualų stiliaus ikonos Betty Catroux ir madmuazelė de la Falaise…
It merginos fenomenas atsirado tik XX amžiaus pabaigoje.
Be abejo, į jį patektų ir šiuolaikinės madą mylinčios aukštuomenės liūtės – Niujorko Penktosios aveniu žvaigždės Olivia Palermo ir Tinsley Mortimer, legendinės brazilų kilmės manekenės Andreos Dellal dukterys Charlotte ir Alice, aktyviai reklamuojama ir dėl to visiems jau kiek pabodusi Alexa Chung, ekstravagantiškos stiliaus ikonos Daphne Guinness ir Anna Dello Russo.
Mada, o tiksliau – konkretūs visų minėtų moterų įvaizdžiai šioje it reiškinio istorijoje iš tiesų atlieka svarbų vaidmenį. Atrodo, jie gali nulemti vieną kitą naujojo sezono tendenciją. Tačiau… Ar iš tiesų gali? Mūsų laikais mados pasaulis tapo pernelyg įvairus ir eklektiškas. Ar viena asmenybė, net ir sąlyginai turinti sunkiai paaiškinamą it savybę, gali jį paveikti – išties keblus klausimas. Ypač kai atkakliai stiliaus etalonu tituluojama moteris pasirodo esanti sumanus verslo projektas, sukurtas geriausių pasaulio viešųjų ryšių kompanijų. Barbaros Paley laikais aukštuomenės damas būtų šokiravusi idėja reklamuoti save, o XXI amžiaus pradžioje savireklamos kampanijos tapo norma.
Būtų išties įdomu sužinoti: nejaugi yra nuoširdžiai tikinčių, kad, pavyzdžiui, Paris Hilton ar Kim Kardashian būtų pasiekusios dabartinį statusą be kelių dešimčių profesionalų pagalbos? Būti žvaigžde neturint jokių sugebėjimų ar talentų – sudėtingas reikalas, tačiau jis tampa dar sudėtingesnis, kai paaiškėja, kad būsimos žvaigždės stiliaus taip pat turi imtis profesionalai ir kurti jį praktiškai nuo nulio.
Pasirodo, net patys dizaineriai jau pradeda jausti nemalonias tokių „bendradarbiavimų“ pasekmes ir bijoti dėl savo reputacijos. Štai Vera Wang, neįsivaizduojamai prabangioms Kim Kardashian vestuvėms sukūrusi tris sukneles, ne juokais susipyko su garsiąja kliente, kai K. Kardashian paliko savo vyrą vos po dviejų mėnesių, o žiniasklaidoje pasirodė gandų, kad vestuvės tebuvo viešųjų ryšių akcija.
Kad ir kaip būtų, mūsų dienomis it girl stereotipas turi daugybę labai nevienareikšmių atspalvių. Negatyvios su šiuo apibūdinimu siejamos asociacijos – dykaduoniavimas, beprasmis laiko leidimas parduotuvėse ir naktiniuose klubuose, itin brangių ir dažnai nereikalingų drabužių pirkimas. Įdomu, kad toli gražu ne visoms garsioms XX amžiaus moterims buvo kabinama it girl etiketė. Pavyzdžiui, prie Jacqueline Kennedy ar Audrey Hepburn ji taip ir neprilipo, o šaltakrauję suvedžiotoją filme „Ir dievas sukūrė moterį“ (pranc. „Et Dieu… Créa La Femme“) suvaidinusi Brigitte Bardot iškart buvo pavadinta viena svarbiausių šeštojo dešimtmečio it merginų.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Sunku ginčytis, kad šiuolaikinė reklamos industrija apvertė it fenomeną aukštyn kojomis, o joje dirbantys strategai ne juokais įsitikinę, kad kultine asmenybe iš esmės gali tapti bet kas, tereikia tik laiko ir pinigų. Kaip manote, kurios iš šiuolaikinių it merginų – iš tiesų įdomios, ryškios, nestandartinės asmenybės, o kurios tėra dirbtinai sukurti produktai, po kurių kaukėmis uoliai slepiami tikrieji šių moterų veidai? Kita vertus, kur kas įdomesnis klausimas, kurios jų išliks istorijos puslapiuose… Kuri prilygs elegancijos įsikūnijimui Babe Paley, maištautojai Edie Sedgwick ar linksmai paryžietei Loulou de la Falaise? Deja, šiuo metu veikiausiai reikėtų atsakyti, kad nė viena.
Priežastis elementari: nesunku sukurti dirbtinį įvaizdį, uoliai stebimą armijos stilistų, tačiau dirbtinės asmenybės sukurti neįmanoma. Tiksliau, iš dalies įmanoma, bet dirbtinumas, netikrumas visada bus matomas pro braškančias nepriekaištingo įvaizdžio siūles. Barbara Paley ar Wallis Simpson tapo savo laikų estetikos įsikūnijimais ne todėl, kad joms šią nuostabią mintį pakišo stilistai ar viešųjų ryšių technologijų ekspertai. Jos tiesiog gyveno savo gyvenimą ir tai darė taip patraukliai, kad jį imituoti norėjo tūkstančiai viso pasaulio moterų.
Praėjusių dešimtmečių it merginos net ir XXI amžiaus pradžioje įkvepia mados kūrėjus.
Taigi nestebina, kad prie minios sužavėtų gerbėjų netrukus prisijungė ir dizaineriai. Pavyzdžiui, Babe Paley ir Gloria Guinness taip nepriekaištingai atrodė vilkėdamos couture drabužiais, kad tapo tikrais aukštosios mados atgimimo epochos veidais, o eklektiškas Loulou de la Falaise stilius nuolat įkvėpdavo Yves’ą Saint Laurent’ą ir iš dalies tapo jo linijos „Rive Gauche“ kūrybos pagrindu.
Maža to, praėjusių dešimtmečių it merginos net ir XXI amžiaus pradžioje įkvepia mados kūrėjus. Keli paskutiniai sezonai parodė, kad susidomėjimas vintažiniais drabužiais (ir netgi atviros jų imitacijos) neįmanomas be citatų iš svarbiausių vieno ar kito laikotarpio asmenybių aprangos. Pavyzdžiui, šio rudens–žiemos sezono vakarinė mada neabejotinai atsigręžė į ketvirtąjį ir penktąjį dešimtmečius. Issa, Alexander Wang, Diane von Furstenberg ir kitų mados namų sukurti suknelių siluetai nedviprasmiškai priminė tarpukario prabangą, o vakarinės mados meistras Rolandas Mouret nuėjo dar toliau ir sukūrė suknelę Wallis Simpson vakarinių ansamblių motyvais. Miuccia Prada naujoje „Miu Miu“ kolekcijoje pristatė daugybę neįsivaizduojamai elegantiškų drabužių. Dauguma jų galėjo būti pasiskolinti iš ponios Paley spintos.
Pasirodo, tikrosios, neišgalvotos it merginos net iki mūsų dienų įkvepia mados industrijos profesionalus todėl, kad sugebėjo pritaikyti praktiškai Oscaro Wilde’o patarimą: kad gyvenimas būtų įdomesnis, tereikia paversti jį meno kūriniu.
