Nors daugelyje rajono vietų pastaraisiais metais kuriamos privačios parduotuvės, o atokesnių vietovių gyventojai gana dažnai atranda galimybių apsipirkti nuvykti į miestelius ar miestą, kai kuriuos kaimo pirkėjus pagal seną tradiciją, gyvuojančią ne vieną dešimtį metų, maisto produktais ir būtiniausiomis ūkio prekėmis vis dar aprūpina parduotuvės su ratais, liaudiškai vadinamos “lavkėmis”.
Patys kilnojamųjų parduotuvių darbuotojai pripažįsta, kad kasmet žmonių, apsiperkančių pas juos, mažėja, tačiau pagal verslo liudijimus išvežiojamąja prekyba užsiimantys prekybininkai įprasto verslo neatsisako – tvirtina suprantantys, kad senam ir sunkiai paeinančiam kaimo žmogui jų atvykimas yra vienintelė galimybė įsigyti šviežios duonos ar kitų būtiniausių prekių.
Nebankrutuoja, nes žmonės perka
Kaip teigia vienas iš tokios parduotuvės pirkėjų – Upytės seniūnijos Stultiškių kaimo gyventojas Rimas Kaminskas, nors Lietuvoje monopolistai ir stengiasi užgniaužti smulkųjį verslą, įvesdami šimtus, anot jo, apribojimų verslininkams, kaimo žmonės be galo džiaugiasi, kad šie verslininkai atvyksta į kaimus ir aprūpina visus, kurie sunkiai vaikšto ar neturi galimybės nuvykti apsipirkti į parduotuves, maisto produktais. “Kai reikia kepaliuko duonos, negi lėksi į miestelį – jos nusiperki atvažiuojančioje parduotuvėje. Tik pikta, kad ne viskuo prekybininkams leidžiama prekiauti: pardavinėti cukraus, cigarečių, alkoholio negalima. Jei žmogus gyvena vienkiemyje, pritrūkęs cigarečių yra priverstas lėkti kelis kilometrus, kad jų įsigytų”, – širdo ant apribojimų kūrėjų stultiškietis.
Pasiteiravus, ar kaime atsiranda daug perkančiųjų iš “lavkės”, vyriškis atsakė: jei jos nebankrutuoja, vadinasi, žmonės perka. R.Kaminskas palinkėjo, kad būtų kuo mažiau pareigūnų, norinčių “prisikabinti” prie šių prekybininkų, neleidžiančių jiems ramiai dirbti.
Geriems pirkėjams – mažos dovanėlės
Dėl sveikatos problemų sunkiai vaikščiojanti Aleksandra Kaminskienė sako už visą daugiabutį galinti atsakyti, kad tokios parduotuvės kaimuose yra labai reikalingos. “Pas mus jos atvažiuoja 4 kartus per savaitę. Visos veža kitas prekes – tai vyniotinių, tai dešrytės, pieno, lašinių, kavos ar kitko atveža. Siūlomi produktai visada būna švieži, o pasirinkimas didžiulis. Net Panevėžy tokios ajerų duonos, kainuojančios apie 4 litus už kepalą, negaunu nusipirkti. Jei perku daugiau produktų, kartais dar šokoladuką ar mineralinio butelį pardavėja dovanų prideda”, – džiaugiasi išvežiojamąja prekyba moteris.
Ratuotos parduotuvės užsuka ne tik į Stultiškius, už jų esančius Vinkšnėnus, Memenčius: jos atvažiuoja į Kairius, Maženius, Uliūnus ir dar į daugelį Panevėžio rajono kaimų. “Man ta “lavkė” – tai tikras išganymas. Kad žmonės nepirktų, tai ji ir nevažiuotų. O perkame dažniausiai pagrindinį maisto produktą – duonos, batonų”, – pasakoja Velžio seniūnijoje, pakankamai atokiame Kairių kaime gyvenanti septyniasdešimtmetė Vanda Vasiliauskienė.
Iki “pypynės” vos ateina
Į eilutę prie du kartus per savaitę atvykstančio balto mikroautobuso susirinkę kairiškiai irgi gyrė atvykstančios parduotuvės prekes ir piktinosi, kad jau keleri metai kaip draudžiama “lavkininkams” į kaimus vežti cukraus, alaus – šioms prekėms, anot jų, reikia kasos aparato. “Kai prasideda vasarą uogos, kaip pensininkui iki Maženių, o iki jų 1,5 ar 2 kilometrai yra, dėl cukraus nuvažiuoti, jei jis iki šios “pypynės” vos tegali ateiti?” – nesuprato valdžios įvestų netikusių apribojimų to paties kaimo gyventoja Vita Latvienė. Jai pritarė ir Vilma Ilekienė. Moterys tvirtino besidžiaugiančios ir prekių asortimentu, ir jų kokybe parduotuvė su ratais, ypač gyrė, kad skanūs atvežami mėsos gaminiai, duona. Paklausti, ar vis dėlto neatveža parduotuvės to, ko neleidžiama, pirkėjai vieningai tikino, kad verslininkai nerizikuoja.
Ne taip būtinų prekių kairiškės sakė važiuojančios pirkti į miestą, nes artimiausioje Maženių parduotuvėje, pasak pašnekovių, prekių pasirinkimas – labai nedidelis.
Stoja ten, kur perka
Jau 10 metų keliais maršrutais Panevėžio, taip pat ir Kėdainių, Anykščių rajonuose prekes išvežiojantis Rimantas Varanauskas teigia jau pripratęs prie to, kad kasmet pirkėjų atsiranda vis mažiau. Ir tie patys perka labai nedaug. Pasak prekybininko, paklausiausios prekės yra duona, miltai, kruopos. Maisto produktus verslininkas tvirtina pardavinėjantis gal tik truputį didesnėmis kainomis nei prekybos centrai. Pasiteiravus, kiek ilgai ketina užsiimti pamėgtu verslu, R.Varanauskas tikino esąs pripratęs prie jo, be to, ir atliekami darbai šiais laikais juk nesimėto.
Kad atvažiuojančiai parduotuvei labai tinka pypynės vardas, įsitikinome Uliūnuose: čia į gatvę šalia bažnyčios įsukęs raudonas mikroautobusas iš karto pranešė kaimiečiams apie savo atvykimą – per gatvę nuaidėjo garsus automobilio signalas. Nors šioje gatvėje “lavkės” pardavėja turi tik 4 nuolatines klientes, automobilis sąžiningai kiekvieną pirmadienį iš ryto, senoliams pageidaujant, užsuka į aikštelę prie bažnyčios, kad pensininkės galėtų nusipirkti duonos ir visko, kas joms būtina. “Kai maždaug prieš dvejus metus Uliūnuose buvo atidaryta parduotuvė, maniau, kad į tą kaimą nebereikės važiuoti, bet senos moteriškės paprašė, kad jų nepamirštume. Mes joms prekių atvežame – jos už mus pasimeldžia. Stojam prie kiekvienos trobos, kur reikia. Būna taip, kad močiutė tegali tik pabelsti ir paprašyti, jog pro langą duonos jai paduotume. Pirkėjų čia daug nėra, kartais tenka ir iš idėjos padirbėti”, – pasakoja išvežiojamąja prekyba kaimo teritorijose taip pat 10 metų užsiimanti Emilija Budrienė.
Vietoje cukraus siūlo saldainių
Verslininkė su vyru daugiausia aptarnauja Krekenavos apylinkes, nuo miesto į kaimus važiuoja maždaug 100 kilometrų spinduliu. Labiausiai šioje kelionėje, E.Budrienės tvirtinimu, erzina vos ne kiekvienoje sankryžoje stovintys mobiliosios muitinės pareigūnai, kaskart vis tikrinantys, kas vežama. Cigarečių, alaus, cukraus moteris tikina nevežiojanti, nes to daryti neleidžiama: nors pirkėjai dėl to kenčia, rizikuoti prekybininkė sako nenorinti. “Vietoje cukraus pirkėjams prie arbatos ar kavos tik saldainiuką tegaliu pasiūlyti”, – teigia ji.
Tikrai didelį prekių asortimentą kaimo žmonėms siūlanti E.Budrienė tvirtina jas imanti dažniausiai iš bazės ir vežanti žmonėms ne pačias pigiausias, bet įvairiai kainuojančias prekes, nes pirkėjų pageidavimai skiriasi: vieni perka kas pigiau, o kiti pageidauja geriau mažiau, bet brangesnio, kokybiškesnio maisto. E.Budrienei talkininkaujantis giminaitis pažymėjo, jog būna ir “ant bargelio” prekių prašančiųjų, jie atsiskaito tik gavę pensijas. Jaunų žmonių, anot jo, tarp pirkėjų pasitaiko gana retai.
Nubaustųjų yra
Pasak Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko Aldo Skvarnavičiaus, išvežiojamąja ar išnešiojamąja prekyba šalies teritorijoje žmonės gali užsiimti tik įsigiję tai veiklai skirtą verslo liudijimą: norint prekiauti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje verslo liudijimas metams kainuoja 500 Lt, mieste – 400 Lt, o visoje šalies teritorijoje, išskyrus miestą, – 200 Lt. Tokius tarifus, anot viršininko, yra patvirtinusi miesto Taryba. Pastarajai veiklai, kaip tvirtina A.Skvarnavičius, pernai apskrities Mokesčių inspekcija išdavė 156 leidimus. Šiais metais kol kas jų išduota tik 67, tačiau neabejojama, jog metams baigiantis jų bus daug daugiau – žmonėms leidžiama verslo liudijimus įsigyti nebūtinai metams.
A.Skvarnavičius pripažįsta, kad vis dar populiariame prekybininkų versle yra nelabai pirkėjams palankių apribojimų, tačiau tokie yra įstatymai. Mokesčių inspekcijos viršininko tvirtinimu, deja, pasitaiko, kai šie įstatymai pažeidžiami ir prekiautojus tenka bausti, o bausmės – pakankamai griežtos: nuo 100 iki kelių tūkstančių litų. Atskiros baudos yra numatytos už prekybą be verslo liudijimo (komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą) bei už neleistiną laikymą, gabenimą naudojimą ar realizavimą akcizinių (alkoholio, tabako), licencijuojamų prekių. Cukrui realizuoti irgi yra numatyta atskira griežtesnė tvarka. Nors įstatymai griežti, rajone, kaip teigia A.Skvarnavičius, vis tiek atsiranda verslininkų, kurie rizikuoja ir šias prekes veža.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Kairiuose prie “lavkės” nusidriekė nemaža pirkėjų eilutė.
