Šis klausimas tikriausiai kamuoja daugelį veiklių ir atsakingų žmonių, stebinčių naujosios Vyriausybės formavimą ir pirmuosius jos žingsnius. Rinkimuose nugalėjusios partijos, atrodo, turi svarbesnių rūpesčių nei kompetentingos Vyriausybės sudarymas. Kaip galėjo nutikti, kad šis prioritetas buvo nustumtas į trečią planą, o prezidentės galios pasirodė nepakankamos ydingai politinei praktikai neutralizuoti? Galiausiai ji vis tiek buvo priversta tvirtinti Vyriausybę su joje dominuojančiais trejetukininkais (gerai, kad bent akivaizdžių dvejetukininkų išvengta). Ar buvo galimas kitoks scenarijus?
Konstitucijoje niekur neparašyta, kad partinės portfelių dalybos yra privalomas koalicijų Seime pagrindas, ir tik nuo partijų geros valios priklauso, skirti partinius ministrus ar pasidairyti aukštos klasės profesionalų su nepriekaištinga reputacija. Taigi, kitoks scenarijus buvo galimas, bet nerealus. Kodėl? Mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, aukštos klasės profesionalai žino savo vertę ir yra per daug nepriklausomi – tad juos paskirti siaurai partinei politikai kur kas sunkiau nei svaiginančia karjera suinteresuotus partiečius, todėl populistinėms partijoms profesionalai itin neparankūs. Antra, ir aukštos klasės profesionalams su populistinėmis partijomis – nepakeliui, tad kažin ar kviečiami į tokios daugumos skiriamą vyriausybę eitų.
O aukštos kvalifikacijos teisininkai negi neturėtų jausti atsakomybės už realios konstitucinės atsvarų sistemos nebuvimą, dėl ko vargšė mūsų demokratija vis labiau raišuoja?
Baigusi darbą Andriaus Kubiliaus Vyriausybė tikriausiai taip pat ne iš gero gyvenimo kvietėsi nepartinius profesionalus (krizės situacijoje reikėjo tikrų ir neeilinių sugebėjimų), bet taip vis dėlto sukūrė gerą precedentą. Ne veltui atsisveikindama Seimo pirmininkė dėkojo Ingridai Šimonytei už tai, kad išmokė politikus skaičiuoti pinigus. Ir kodėl ši ministrė negalėtų tęsti darbo naujoje Vyriausybėje? Ko gero, pagrindinė priežastis ta, kad ji negali meluoti. Tuo tarpu naujasis ministras kalbės taip, kaip partijai bus parankiau. Tuo galime būti tikri. Negalime būti tikri tik dėl to, ar neatsiras koks tiksintis finansinis burbulas… Apie kurį sužinosime tik tada, kai jis sprogs.
Nepartinių ministrų precedentas nepriimtinas ir nesuvokiamas dabartinei Seimo daugumai, tad nemanau, kad ji būtų pajėgi koreguoti Konstituciją didesnio vykdomosios valdžios profesionalumo užtikrinimo linkme, nors konstitucinę daugumą ir turi. Išties labai nustebčiau, jei dvipakopių rinkimų ar dviejų rūmų parlamento idėjos rastų joje pritarimą. Tuo tarpu Vyriausybės formavimo atsakomybę perkėlus ant senato, sudaromo iš aukštos kompetencijos dvipakopiais rinkimais išrinktų asmenų pečių, būtų sukurtos papildomos vykdomosios valdžios dalykinės ir moralinės kompetencijos garantijos.
Regis, jau niekas neprieštarauja, kad Lietuvoje būtų įvestas prisiekusiųjų teismas – atsakomybė jame yra proporcingai paskirstyta tarp kompetentingo teisininko – teisėjo ir specialių žinių neturinčių prisiekusiųjų, kurių misija – spręsti pagal sąžinę. Tai tik vienas demokratinių mechanizmų pavyzdžių. Kitas – neabejotinai sudėtingesnis – proporcingas atsakomybės paskirstymas tarp senato (aukštųjų rūmų), turint omeny, kad senatoriams dažnai taikomas ne tik išsilavinimo, aukšto profesionalumo, bet ir amžiaus cenzas; ir žemųjų rūmų, į kuriuos teoriškai gali būti išrinktas kiekvienas pilnametis valstybės pilietis. Kaip rodo išsivysčiusių šalių praktika, gerai suderintos abiejų rūmų kompetencijos leidžia apsaugoti vykdomąją valdžią nuo populistinio spaudimo (ir atvirkščiai – jei kompetencijos suderintos netikslingai – dviejų rūmų parlamentas gali būti grynai formalus darinys).
Ar galėtų tokia konstitucinės reformos iniciatyva kilti iš mūsų visuomenės – politologų, juristų, verslininkų, žiniasklaidos atstovų? Galėtų, bet šiuo klausimu egzistuoja dvi interesų grupės. Vienai svarbu, kad valstybė būtų valdoma profesionaliai, kad jai dirbtų šviesiausios galvos, netampomos už paslėptų virvelių, o įvairūs interesai visuomenėje būtų derinami optimaliai ir skaidriai. Kitai, turinčiai viešai nedeklaruojamų interesų, rūpi, kad įvairioms valstybės gyvenimo sritims vadovautų nelabai išmanūs ministrai, lengvai veikiami vien dėl neišmanymo, o dar geriau ir užtikrinčiau – dėl praeities nuodėmių. Vieša paslaptis, kad stambusis kapitalas, rėmęs populistus rinkimuose, priklauso antrajai kategorijai.
Deja, geležine konsolidacija dažniausiai pasižymi kriminalinės kilmės dariniai, o liberalios interesų grupės retai kada susitelkia bendram reikalui. Bet, manau, neturime daug laiko puoselėti iliuzijų, kad bent kiek įtakos visuomenėje turintis profesionalas gali likti neutralus minėtoje takoskyroje.
Už menką mūsų realiosios politikos kultūrą šiek tiek atsakingi turėtų jaustis ir profesionalūs politologai, kurie mielai postringauja diagnostiniame lygmenyje, bet, prireikus pasiūlyti konkrečią perspektyvą, mikčioja kaip studentai, kuriems pritrūko paskutinės nakties prieš egzaminą. O aukštos kvalifikacijos teisininkai negi neturėtų jausti atsakomybės už realios konstitucinės atsvarų sistemos nebuvimą, dėl ko vargšė mūsų demokratija vis labiau raišuoja?
