Gailisi važiavę
Tvankios, dulkių pilnos nevėdinamos patalpos, sausas pietų davinys ir ilgos valandos karštyje laukiant iš repeticijų parvežti turinčio sausakimšo autobuso. Tokią tūkstantmečio dainų šventę prisimena Panevėžio „Grandinėlės“ šokių kolektyvo vaikus į istorinę šventę atlydėjusios mamos.
„Jei būčiau žinojusi, kad tokiomis sąlygomis bus apgyvendinti vaikai, savo sūnaus tikrai nebūčiau išleidusi“, – patikino „Grandinėlėje“ šokantį sūnų į renginį lydėjusi mama. „Savivaldybės ponams reikėtų pagyventi taip, kaip gyveno mūsų vaikai, gal tada dirbti pradėtų“, – antrino kito „Grandinėlės“ šokėjo mama. Įspūdingi šventės akcentai nublanko prieš dėl savo vaikų išgyvenančių motinų nuoskaudą ir kartėlį.
Miesto Savivaldybė panevėžiečių apgyvendinimui ir transportui buvo numačiusi skirti 52,5 tūkst. litų.
Dar 53,7 tūkst. litų Dainų šventės dalyviai iš Panevėžio turėjo gauti iš šventės organizatorių Liaudies kultūros centro.
„Grandinėlės“ šokėjų kolektyvai buvo apgyvendinti sostinės „Ateities“ vidurinėje mokykloje.
Jaunuosius šokėjus į šventę lydėjusios šešios mamos pašiurpo išvydusios, kad joms ir šešiolikai 7–8 metų vaikų teks glaustis mažytėje klasėje.
„Susigrūdome taip, kad net praeiti vietos neliko, čiužinys prie čiužinio gulėjo. Kuprines į kampą teko sumesti – jokių spintelių daiktams susidėti, jokio šaldytuvo atsivežtam maistui. O karštis – neišpasakytas!“ – pasakojo moterys.
Tik mamoms pradėjus reikšti nepasitenkinimą netikėtai atsirado dar viena laisva klasė.
Likdavo be pietų
Anot mamų, pačiu didžiausiu vaikų ištvermės išbandymu tapo važinėjimas į repeticijas. Šokėjus vežiojo Panevėžio savivaldybės samdytas Vilniaus autobusų parko transportas. Autobusai kursavo tik du kartus per dieną – ryte visus „Grandinėlės“ kolektyvus nuveždavo, vakare visus kartu parveždavo.
„Kadangi suaugusiųjų repeticijos prasidėdavo aštuntą valandą, vaikai keldavosi šeštą, kad spėtų į autobusą. O paskui stadione dar tris valandas karštyje laukdavo, nes jiems repeticija tik nuo vienuoliktos valandos. Net iš kaimelių kolektyvai suvažiavo su savais autobusais, juos ir pietauti vežiodavo. O Panevėžio savivaldybė nesugebėjo pasirūpinti net vaikais“, – liejo apmaudą šokėjų mamos.
Mažiesiems teko ne tik taikstytis prie retai važinėjančių autobusų, bet ir vietoje karštų pietų tenkintis šventėms dalyviams skirtu sausu daviniu – dvejomis plonomis dešrelėmis, bandele ir mineralinio buteliuku vienam asmeniui. Kartą panevėžiečiai apskritai liko be pietų liko – anksti rytą papusryčiavę vaikai vėl prie stalo sėdo tik 17 valandą.
„Vakarienė įkainota 7 litais, bet už tokią sumą vaikai tegaudavo manų košės, bananą ar obuolį. Pačios maistą pirkome, kad vaikai nebūtų alkani“, – stebėjosi „Grandinėlės“ šokėjus lydėjusios moterys.
Emigrantams geriau
Ar tokiomis sąlygomis gyvenę vaikai pajuto tikrąją Tūkstantmečio ševntės dvasią, abejoja ir pati „Grandinėlės“ vadovė Zita Rimkuvienė.
„Vaikai keldavosi anksti, valgė tik vidutiniškai, beprotiškai vargo, važinėjo sausakimšuose autobusuose kaip silkės suploti. Man mamos pasakojo apie tas problemas, bet nieko negalėjau padaryti. Kažkodėl visi miestai turėjo pinigų vežioti savo vaikus į repeticijas, tik Panevėžys – ne“, – pripažino Z.Rimkuvienė.
Plačiau skaitykite 2009 m. liepos 14 d. „Sekundėje“.
Agnė BALTUTYTĖ
„Sekundės“ archyvo nuotr.
Spartietiška. „Grandinėlės“ šokėjus į šventę lydėjusios mamos pakraupo išvydusios, kokios gyvenimo sąlygos paruoštos jų vaikams.
