Vienas įdomiausių Krekenavos statinių – buvusi šimtametė klebonija, menanti kadaise jame gyvenusio literatūros klasiko Maironio laikus, ardoma laiko ir žmonių. Krekenaviečiai dar prisimena karo metus, kai dvasininkų namą nuo okupantų gynę vietiniai gyvenimą baigė Rusijos platybėse. Nepriklausomybės laikais baigiantis sugriūti paveldo objektas neberūpi niekam – nei jo šeimininkei vyskupijai, nei prieš kelerius metus po savo sparnu kleboniją tik formaliai priglobusiai miestelio bendruomenei.
Žuvo už kleboniją
Krekenavoje, vos 100 metrų už bažnyčios, miestelio senbuviams graudulį kelia bebaigianti sugriūti klebonija. Buvusią pastato didybę mena nebent tokių pat, kaip miestelio šventovės, geltonų plytų išlikusios sienos. Laiko, žmonių ir gaisro nuniokotam buvusiam Krekenavos dvasininkų namui vietiniai ir dabar jaučia baugią pagarbą: 1915–1918 m. jame gyveno tuomet Krekenavoje pastoracinį darbą dirbęs lietuvių literatūros klasikas Maironis.
Karo metais gynę unikalų statinį žiauraus likimo sulaukė septyni krekenaviečiai. Miestelio senbuviai dar prisimena 1941-ųjų sausį, kai per klebono Boleslovo Barono laidotuves į kleboniją įsiveržęs būrys ginkluotų sovietinių aktyvistų susinešė suolus, pakabino Stalino portretą ir klebonijoje panoro įsirengti šokių salę. Sako, kad vienas komjaunuolis netgi bažnyčioje užšokęs ant altoriaus ir nuo degančios žvakės prisidegęs cigaretę.
Krekenaviečiai puolę bažnyčios ir klebonijos nuo įsibrovėlių pagaliais ginti ir prie durų dar daug dienų budėję. Susirėmimas baigėsi žiauriu susidorojimu – aštuoni aktyviausi gynėjai buvo suimti, iš jų septyni ištremti į Rusijos platybes ir jau pirmą tremties žiemą neištvėrę bado ir sunkaus darbo odos fabrike mirė.
Dviejų aukštų kleboniją nusavino sovietų valdžia, pokario metais joje įrengti butai, o 1989-aisiais pastatą nusiaubė gaisras. Prieš gerą dešimtmetį rajono valdžia paveldo objektą uždengė toliu ir paliko likimo valiai.
Bendruomene netiki
„Ant vidury namo išlikusio aukšto kamino gandras lizdą susisukęs. Tai geras ženklas – gal kada nors klebonija bus atstatyta“, – viliasi rajono Savivaldybės tarybos narys, J.Tumo-Vaižganto muziejaus Ustronėje prižiūrėtojas Audrius Daukša.
Jis įsitikinęs: geriausias šansas prikelti paveldo objektą buvo pasitaikęs dar visai neseniai, kai Krekenavos regioninio parko direkcija planavo senojoje klebonijoje įrengti lankytojų centrą.
„Vienu šūviu du zuikiai būtų buvę nušauti: ir istorinis pastatas išgelbėtas, ir Maironio muziejus jame įrengtas. Rajono Savivaldybei nebūtų reikėję kišti lėšų į jo eksploataciją – visos išlaidos tektų Regioninio parko direkcijai. Rajono Tarybos nariai tokiai pertvarkai būtų pritarę“, – mano A.Daukša.
Tačiau buvusi klebonija turistų nebesulauks – Regioninio parko direkcijos Lankytojų centras kyla vos už kelių šimtų metrų buvusioje dvarvietėje.
Šimtametį pastatą prieš keletą metų rajono politikai dvidešimčiai metų perdavė Krekenavos bendruomenei „Tiltas“. A.Daukša neabejoja, kad kadaise gyvybes už kleboniją aukoję krekenaviečiai dabar ją paliks sugriūti.
„Kam Krekenavai reikalingi dar vieni kultūros namai, jei ir turimi vos vegetuoja? Jei per keletą metų bendruomenė dėl klebonijos nepajudino nė piršto, neatstatys jos ir iki Maironio 150-ojo jubiliejaus 2012-aisiais“, – spėja A.Daukša.
Įkalbėjo dvasininkai
Krekenavos bendruomenės „Tiltas“ pirmininkė Sigita Rudienė ginasi, esą senoji klebonija bendruomenei priklauso tik formaliai. Tikroji jos šeimininkė – Panevėžio vyskupija.
„Buvo nutarta namą renovuoti, o finansavimą iš Europos Sąjungos fondų lengviausia buvo gauti per bendruomenes. Sakiau, jei taip reikia, galima projektą fondams ir mūsų bendruomenės vardu teikti“, – pasakojo S.Rudienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Plačiau skaitykite gruodžio 6 d.
„Sekundėje“.
G.Lukoševičiaus nuotr.
Klebonijos didybę mena tik išlikusios šimtametės geltonų plytų sienos.
