Užgeso Panevėžio padangėje ryškiai švietusio pedagogo, dėstytojo, humanitarinių mokslų daktaro, ilgamečio Panevėžio kolegijos direktoriaus 52-ejų Kęstučio Gudo gyvybė. Paskutinio mokslinio straipsnio taip ir nespėjusio užbaigti dėstytojo širdis sustojo namuose, sekmadienį apie 15 val., susirinkus visai šeimai – žmonai ir sūnui.
Kalbų apie sveikatą vengusio K.Gudo, pasak jo žmonos Laimos Gudienės, mirtis nebuvo netikėta. Jau septynerius metus jį alino nepagydoma liga – cukrinis diabetas. Vos prieš porą savaičių K.Gudas buvo grįžęs iš ligoninės.
„Manau, suprato, kad išeina, kad šiame pasaulyje jam nedaug laiko liko. Man sakė:tu sugebėsi ir pati tvarkytis, tu stipri. Jo sveikata tikrai buvo prasta“, – pasakojo L.Gudienė.
Tarsi nujausdamas, kad akis užmerks pačiame gyvenimo vidudienyje, K.Gudas skubėjo. Taip ir liko neužbaigtas paskutinis jo mokslinis darbas – Panevėžio kolegijos kasmetiniam mokslo taikomųjų straipsnių rinkiniui rengta medžiaga apie šiandieninę tarptautinę politinę padėtį. K.Gudas planavo suspėti straipsnį baigti iki rudens.
„Jis atkakliai siekdavo užsibrėžtų tikslų, buvo linksmas, gal kartais net sarkastiškas, mėgdavo pasijuokti iš savęs ir iš kitų“, – kalbėjo L.Gudienė.
Kolegijos vėliava
Artimieji, kolegos ir studentai ar nors kiek pažinojusieji dėstytoją jį prisimins kaip ryškią ir ypač intelektualią asmenybę. Bendravusieji su K.Gudu pasakoja turėję santūrumo ir aukštos moralės žmogaus pavyzdį.
„Ne tik aš, bet ir bet kuris Panevėžio kolegijos darbuotojas apie K.Gudą galėtų pasakyti tik pačius šilčiausius žodžius“, – teigė buvusi jo pavaduotoja Birutė Dalmantienė.
Jos ir K.Gudo keliai susiėjo 2001-aisiais, kai susikūrė iniciatyvinė grupė Panevėžio kolegijai įsteigti. Po metų, laimėjęs konkursą, K.Gudas stojo prie naujos švietimo įstaigos vairo.
„Kolegija išgyveno labai sunkų laikotarpį – būrėsi kolektyvas, kūrėsi administracija. Iki ateidama į Kolegiją buvau eilinė medicinos mokyklos darbuotoja, nieko neišmaniau, o K.Gudas labai gražiai, santūriai, nepašiepdamas mokėjo mus nukreipti dirbti taip, kaip reikia. Mes buvome karšti, norėjome viską gauti čia ir dabar, o jis mokydavo: palaukite, kol kriaušė prinoks – tada ir nuskinsim“, – buvusio direktoriaus pamokymas įstrigo B.Dalmantienei.
Pasak jos, K.Gudas buvo idealus vadovas: pavaldiniams suteikdavo visas galimybes atsiskleisti. Mėgdavo kartoti, kad pats galįs tik organizuoti, bet dirbti privalo savo sritį išmanantys specialistai. B.Dalmantienės teigimu, direktorius sugebėdavo kolektyvą tiesiog uždegti darbu – iki vėlumų pasilikdavo Kolegijoje kartu su atsakingą užduotį gavusiais pavaldiniais. Pavaduotoja pamena, kaip vėlyvą vakarą K.Gudas išskubėdavo kavos ir ledų – pavargusiam kolektyvui atsigaivinti.
„Jis buvo mūsų vėliava, vadovo pavyzdys. Mes juo didžiavomės“, – pasakoja B.Dalmantienė.
Iš sunkumų šaipėsi
Pikčiausia, ką, pasak pavaduotojos, buvo galima išgirsti iš K.Gudo – būti pavadintai grybu. Kolegija žinojo: jei jau pelnei grybo vardą, geriau nesirodyk direktoriui akyse. Ne iš baimės – iš gėdos.
Kolektyvas jį matydavo santūrų, kartais – su šmaikščia, kartais – ironiška šypsenėle, tačiau direktoriaus griaudėjančiu balsu pavaldiniai nepamena.
2009-aisiais humanitarinių mokslų daktaras paliko Kolegijos vadovo kėdę. Toliau tęsė darbą akademinėje bendruomenėje, rašė mokslinius straipsnius, dėstytojavo Panevėžio kolegijoje, kurį laiką dėstė Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto studentams. Vienai intelektualiausių Panevėžio asmenybių tai nebuvo lengvas laikotarpis – politologijos dėstytojo krūvis nedidelis, dėl nepakankamo finansavimo su K.Gudu sutartį turėjo nutraukti institutas.
K.Gudas ir pats yra prasitaręs, kad gandais apaugęs pasitraukimas iš direktoriaus posto jam buvo skausmingas žingsnis.
Tačiau artimiausi jo kolegos pabrėžia išskirtinę humanitarinių mokslų daktaro savybę – sugebėjimą pasijuokti iš sunkumų, kad ir kokie jie užgriūtų. Vengdavo K.Gudas kalbų ir apie cukrinį diabetą.
„Mane ir visus mokė, kad sunkumus reikia įveikti su šypsena – iš jų būtina pasišaipyti. Kai Kolegijai ateidavo juodi laikai, direktorius pajuokaudavo: sunku tai sunku, betgi ne šarvoti susirinkom“, – pamena B.Dalmantienė.
Charizmatiškas dėstytojas
Žinia apie K.Gudo mirtį sukrėtė daugelį – kas besuskaičiuos, kiek per 27-erius metus studentų klausėsi jo paskaitų.
Charizmatišką dėstytoją mena ir pirmieji, ir pastarųjų metų jo paskaitų klausytojai.
Panevėžio kolegijos Tarptautinių ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja Deimantė Končiuvienė, lankiusi K.Gudo skaitomas religijotyros paskaitas nebeegzistuojančioje aukštesniojoje verslo ir prekybos mokykloje, pamena jo unikalų sugebėjimą sudominti.
„Nerasime nė vieno studento, kuris jo nebūtų mylėjęs. Visus pakerėdavo humoro jausmu. K.Gudas turėjo fenomenalią atmintį – kad ir po kiek metų susitikęs studentą prisimindavo jo vardą, pavardę“, – stebisi V.Končiuvienė.
Su ryškų pėdsaką panevėžiečių atminty palikusiu K.Gudu atsisveikinti galima „Ramybės tako“, esančio Geležinkelio g., Vitražo salėje. Į paskutinę kelionę humanitarinių mokslų daktarą numatoma išlydėti trečiadienį, 12 val. Amžino poilsio K.Gudas atguls Paįstrio kapinaitėse, kur ilsisi jo seneliai, mama, žmonos tėvai.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
