Šiuolaikinio miestiečio piniginėje pūpso pluoštas įvairių nuolaidų ar narystės kortelių, tačiau kiek iš jų – kultūros įstaigų ištikimybės liudijimai? Ir ar apskritai verta tokių turėti?
Devintojo dešimtmečio pabaigos italų kino juosta „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ pradeda pasakojimą nuo aštuonmečio berniūkščio Salvatorės, kuris pro mažą operatorinės langelį kasdien gali matyti visus kino teatre rodomus filmus. Jis asistuoja čia dirbančiam mechanikui Alfredui, ir berniuko širdyje stiprėja visą gyvenimą truksianti meilė kinui. Nedidelio Sicilijos miestelio kino teatro lankytojams filmai sukelia daugiau emocijų nei jų pačių gyvenimai: žiūrovai aikčioja nuo įtampos, lieja ašaras, kai herojams nesiseka, ir griausmingai ploja, kai nusišypso sėkmė. Šioje provincijoje „Paradiso“ vaidmuo jos gyventojams visiškai pateisina savo pavadinimą (it. paradiso – rojus) ir yra konkurencijos neturinti susibūrimų bei prasiblaškymo po sunkių darbų erdvė.
Šiandien reta kuri meno įstaiga gali pasigirti tokia beatodairiška lankytojų ištikimybe. Vis dėlto kai kurioms galerijoms, muziejams ar teatrams pavyksta išlaikyti kultūros prioriteto poziciją ir virsti laisvalaikio ritualu. Tarkime, Nacionalinei galerijai Londone. Metus ši ir taip lankytojų nestokojanti įstaiga dėliojo naujos narystės schemą, o jos pristatymo pernai su nekantrumu laukė daugybė šios meno šventovės gerbėjų. Galerijos direktorius Nicholas Penny pripažino, kad darbas pareikalavo „didžiulio rinkos tyrimo“: buvo peržvelgti įvairūs lojalumo programų scenarijai ir vis dėlto pasilikta prie nuomonės, kad į metinę 50 svarų sterlingų kainuojančią narystę bus įtrauktas nemokamas visų parodų lankymas, elektroninis žurnalas ir kvietimai į renginius. Be to, ši programa kainuos šiek kiek pigiau nei kitose Londono meno erdvėse: Viktorijos ir Alberto muziejuje ji atsieina 64 svarus, „Tate Modern“ – 62, o Britų muziejuje – 60 svarų.
Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis lietuvis dailininkas Ray Bartkus IQ pasakojo, kad lankydamasis Niujorko kultūros įstaigose jis taip pat nepraleidžia šanso pasinaudoti lojalumo privilegijomis. Šiuo metu jis turi įsigijęs Bruklino muzikos akademijos narystės kortelę, su kuria gali žiūrėti filmus, įsigyti bilietus į spektaklius bei koncertus pigiau ir dar jiems prieš pasirodant prekyboje. „Į muziejus dažniausiai einu, kai jie paskelbia nemokamo įėjimo valandas, – savo kaip meno gerbėjo įpročiais dalijosi R. Bartkus. – O jas skelbia visi muziejai.“
Žiūrovo vilionės
Ieškoti paralelių Lietuvoje gana sunku. „Kultūros pasaulyje net ir to paties žanro produktai visuomet skiriasi, todėl vienai įstaigai reikalauti lankytojo lojalumo yra beprasmiška“, – teigia meno rinkos ekspertas Ernestas Parulskis. Tačiau yra niuansų. Renginius organizuojančios įstaigos rinkai pateikia deficitinį produktą – salės yra ribotos, koncertas ar premjera vyksta tik kelis kartus, todėl, pavyzdžiui, operos teatrai žiūrovams suteikia galimybę taupyti. Tam tikrai jų grupei, galinčiai planuoti laiką kelis mėnesius į priekį, šios nuolaidos tampa akivaizdžia lengvata.
2002 m. Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) pradėjęs vadovauti Gintautas Kėvišas nutarė labiau susirūpinti rinkodara – lankomumas anuomet buvo žemas ir reikėjo ieškoti priemonių, kaip daugiau žiūrovų sudominti teatru. Abonementinės akcijos, kaip rodo pastarųjų kelerių metų bilietų pardavimas, buvo veiksmingas metodas. LNOBT ryšių su visuomene atstovė Beata Baublinskienė IQ pasakojo, kad teatras šį birželį atliko publikos tyrimą: „Abonementinės akcijos rodo, kad nuolatinės publikos skaičius yra gana stabilus ir jos dėmesiu teatras džiaugiasi, nori jį išsaugoti ir ateityje, tačiau nuolatinių žiūrovų gretas, be abejo, norime kiek įmanoma plėsti. Tyrimo rezultatai duos tikslesnių duomenų ir nuorodų, kokių priemonių reikėtų imtis norint šį tikslą pasiekti. O plečiant abonementų skaičių tikimasi, kad elektroninė prekyba, gerokai supaprastinanti bilietų įsigijimą, taip pat padės pritraukti daugiau publikos.“
Lietuvos nacionalinė filharmonija savo ištikimiausiems lankytojams siūlo įsigyti vardinę kortelę. Ji suteikia 20 proc. nuolaidą bilietams į visose koncertų vietose Vilniuje ir Trakų pilies menėje Filharmonijos organizuojamus renginius, be to, kortelės turėtojas įtraukiamas į lankytojų lojalumo programą ir per specialias programos akcijas gali tikėtis įvairių prizų. Kauno nacionalinis dramos teatras kasmet platina sezono abonementus. Juos, anot teatro vadovo Egidijaus Stanciko, labai pamėgo įvairios įmonės: jų perka po kelis ir sudaro sąrašus, o darbuotojai pasižymi, į kuriuos spektaklius ketina eiti. „Abonementų, kurie yra susieti su konkrečia prestižine vieta parteryje, turime ribotą skaičių – 30, ir juos visuomet išparduodame, – pabrėžė E. Stancikas. – Teoriškai jų galėtų būti daugiau, bet paskui kiltų bėdų su gastroliuojančiais teatrais. Nors mūsų abonementas atsieina apie 230 eurų, reikia turėti galvoje, kad jis galioja ne tik bilietams, kurie kainuoja, pavyzdžiui, 30, bet ir tiems, kurių vertė 100 eurų.“
Kitoks svetingumas
„Kol muziejuose bilietas kainuos po 1 eurą, nebus prasmės kurti lojalumo programas“, – įsitikinęs E. Parulskis. O kol nėra natūralių priežasčių branginti bilietus ar keisti lankymo kainodarą, tiek pavyzdžiui, Nacionalinė dailės galerija (NDG), tiek kitos Lietuvos dailės muziejui priklausančios įstaigos, taiko kitokias lankymo skatinimo strategijas. Kaip antai kiekvienos parodos atidarymas NDG yra nemokamas. Be to, likus kelioms dienoms iki didžiųjų parodų uždarymo NDG skelbia svetinguosius savaitgalius, kai bilietas kainuoja simbolinius 20 centų, o per tris arba keturias dienas (svetingojo savaitgalio programa dažnai prasideda ketvirtadieniais ir tęsiasi iki sekmadienio vakaro) žiūrovams rengiamos ekskursijos su kuratoriais, edukaciniai užsiėmimai, specialios peržiūros ir kiti renginiai.
Anot E. Parulskio, kitokios lojalumo skatinimo formulės galėtų atsirasti, jei nuolatinėms ir keičiamoms ekspozicijoms būtų taikoma skirtinga kainodara, ir, kaip minėta, bilietai būtų brangesni. „Pigių bilietų į muziejus situaciją puikiai iliustruoja miesto svetingumo kortelės „Vilnius City Card“ funkcionavimo ypatybės, – atkreipė dėmesį meno rinkos ekspertas. – Visą parą galiojanti kortelė leidžia nemokamai aplankyti visus Vilniaus muziejus. Atrinkau penkis populiariausius muziejus ir istorinius atrakcionus, kuriuos per dieną pajėgtų apeiti ypač atsidavęs turistas: Valdovų rūmus, Taikomosios dailės muziejų, Gedimino pilies bokštą, Katedros varpinę ir NDG. Apėjęs visus nemokamai, išsekęs turistas sutaupytų 12,88 euro. Bet žinant, kad aktyvūs turistai yra geriausiai savo pinigus skaičiuojantys žmonės, galima neabejoti, jog kortelė „Vilnius City Card“ nebus nupirkta, nes ji kainuoja 13 eurų. Vilniaus turistui, norinčiam pajusti įprastą dvigubą kortelės naudą, tektų apibėgti dar mažiausiai penkis sostinės muziejus ir malonumą paversti košmaru. O turistai tokių patirčių vengia.“
—–
Kai kurių Lietuvos kultūros įstaigų sekėjų feisbuke skaičiai
„Loftas“ – apie 76 650,
kino teatras „Pasaka“ – apie 31 762,
Nacionalinė dailės galerija – apie 15 850,
Nacionalinis Kauno dramos teatras – apie 14 500,
kino teatras „Skalvija“ – apie 14 346,
Lietuvos operos ir baleto teatras – apie 13 100,
Lietuvos nacionalinis dramos teatras – apie 11 968,
Valstybinis jaunimo teatras – apie 6000,
Valdovų rūmai – apie 5000,
Kauno valstybinė filharmonija – apie 4038,
Lietuvos nacionalinė filharmonija – apie 3600,
Lietuvos dailės muziejus – apie 2820,
Klaipėdos dramos teatras – apie 2353.
