D. Bloomas.
Pasaulis yra atsidūręs vidury didžiausių demografinių pokyčių žmonijos istorijoje. Nors žmonijai prireikė galbūt vieno milijono metų, kad žmonių skaičius pasiektų milijardą (maždaug apie 1800-uosius metus), mes pridedame vis naujus milijardus kas 10-20 metų nuo 1960-ųjų.
Pasaulio populiacija dabar yra beveik septyni milijardai, ir prognozuojama, kad pasieks 9,3 milijardus apie 2050 metais. Kitaip tariant, nuo dabar iki 2050 metų prie pasaulio gyventojų skaičiaus prisidės beveik tiek pat žmonių, kiek visoje planetoje gyveno apie 1950 metus.
Aš tai regiu kaip dar vienos Kinijos ir dar vienos Indijos atsiradimą. Maitinimas, apranga, aprūpinimas būstu ir kitoks išaugusios populiacijos aprūpinimas yra vienas didžiausių iššūkių žmonijai.
Kaip orientyrą naudojant materialinio progreso vidurkį per šimtmečius, gali atrodyti, kad sunkumai gali vėl tapti išradimų motina, ir mes susidorosime su populiacijos iššūkiais naudodami technologines ir institucines inovacijas.
Tačiau ilgos trukmės vidurkiai gali nuslėpti didelio nestabilumo laikotarpius ir skirtumus tarp šalių. Mes tikrai žinome, kad ateityje laukia didžiulės su gyventojų skaičiaus augimu susijusios grėsmės, nes beveik visas augimas vyksta ekonomiškai, politiškai, socialiai ir aplinkosaugos prasme trapiausiose pasaulio šalyse.
Mes tikrai žinome, kad ateityje laukia didžiulės su gyventojų skaičiaus augimu susijusios grėsmės, nes beveik visas augimas vyksta ekonomiškai, politiškai, socialiai ir aplinkosaugos prasme trapiausiose pasaulio šalyse.
Jeigu nepavyks dideliam skaičiui žmonių suteikti produktyvų darbą, tai galėtų lemti masines kančias ir daugybę katastrofų. Neišnykstantys pajamų tarp šalių skirtumai gali pakenkti tarptautiniam bendradarbiavimui, sustabdyti globalizaciją ar net ją pakeisti priešinga linkme, nepaisant jos galimybių pagerinti kiekvieno gyvenimo standartus.
Dėl spartaus gyventojų skaičiaus augimo taip pat greičiau išnaudojami gamtos ištekliai tiek vietiniu, tiek pasauliniu mastu, o tai gali visam laikui pakirsti galimybės juos atkurti.
Kai kurios besivystančios valstybės gyventojų skaičiaus augimo problemas sprendžia gerai. Pavyzdžiui, Rytų Azijos „tigrai“ skubotai sumažino gimstamumą aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, ir panaudojo iš to atsiradusią veiksmų laisvę stulbinančiai naudai per apgalvotą švietimo ir sveikatos politiką, protingą ekonomikos valdymą ir atsargų įsitraukimą į regioninę ir pasaulinę ekonomiką.
Kitoje skalės pusėje – Užsachario Afrikos šalys. Joms plėtros prasme sekėsi daug prasčiau, didele dalimi dėl jų nesugebėjimo išvengti triuškinančios spartaus gyventojų skaičiaus augimo ir jaunimo priklausomybės nuo išlaikymo.
Nors labiausiai gąsdinančios pasaulio populiacijos problemos kaupiasi daugiausia besivystančiose šalyse, pramoninės gerovės valstybės taip pat turi savų gana erzinančių problemų.
Žvelgiant iš tiesiog demografinės perspektyvos, pažengusios ekonomikos gamybos pajėgumai pasiekė pusiausvyrą ties kiek daugiau nei dviem darbingo amžiaus žmonėmis vienam išlaikomam. Tačiau prognozuojama, kad šis rodiklis apie 2050 metus smuks iki 1,36, ir taip kels grėsmę didelei demografinei naudai, kuria šios šalys mėgavosi pastaruosius kelis dešimtmečius.
Be to, turtingos šalys dėl didėjančio ilgaamžiškumo, tolimesnio mažo gimstamumo ir per kūdikių bumą gimusių kartų judėjimo per populiacijos piramidę gali tikėtis vyresniojo amžiaus žmonių dalies padidėjimo populiacijoje.
Nors nėra daug žinoma apie tai, kaip gyventojams senėjant veikia ekonomika, nesunku suprasti baimes dėl einamųjų įmokų principu (angl. pay as you go) veikiančių pensijų ir sveikatos apsaugos sistemų mokestinio vientisumo bei lėtesnio augimo senkant darbo jėgai.
Šiuo metu jau svarstoma daug mokestinei pusiausvyrai ir darbo jėgos stygiaus problemai skirtų politikos priemonių, įskaitant vėlesnį išėjimo į pensiją amžių, privalomus indėlius kartu su mažesnėmis išmokomis.
Kitu atsaku galėtų būti tarptautinės migracijos liberalizavimas, nors dėl socialinio ir politinio pasipriešinimo didesnei imigracijai daugelyje išsivysčiusių šalių mažai tikėtina, kad tai atneštų apčiuopiamą palengvėjimą.
Tačiau mes galėtume tikėtis gerų rezultatų iš aktyvesnio moterų dalyvavimo darbo rinkoje (paskatinto tolimesnio mažo gimstamumo), augant žinių lygiui padidėjusios efektyvios darbo jėgos ir didesnių santaupų, tikintis ilgesnės gyvenimo trukmės ir ilgesnio gyvenimo pensijoje.
Galiausiai mažai tikėtina, kad didžiausios su mūsų senėjančiomis tautomis susijusios baimės taps realybe. Tačiau, kad galėtume būti tuo tikri, turi būti atlikta daug analizės, įvykti debatų, elgsenos prisitaikymo bei politikos reformų ir viešajame, ir privačiajame sektoriuje.
Nors šiuo metu besivystančios šalys susiduria su kitokiomis demografinėmis problemomis nei pasiturinčios šalys, mūsų globaliame pasaulyje demografiniai iššūkiai kažkur reiškia demografinius iššūkius visur.
Ir, nors gyventojų skaičiaus augimo keliami iššūkiai yra didžiuliai, juos greičiausiai įmanoma įveikti. Būtų neatsakinga nepaisyti šių iššūkių ir žmoniją be reikalo atiduoti į didžiulio pavojaus, kurį jau galime prognozuoti, rankas.
____________________
Davidas Bloomas yra Harvardo Visuomenės sveikatos mokyklos ekonomikos ir demografijos profesorius.
