Gal jau metas sporte šampaną pakeisti ispaniška cava?
Ispanija, prislėgta ekonomikos, politikos ir socialinės krizės, atgaivos ieško sporto pasaulyje. Europos čempionais Lietuvoje tapę ispanų krepšininkai vėl patvirtino, kad Ispanijos sportas išgyvena „aukso amžių“ – tokį, kokiu pasididžiuoti negali turbūt nė viena valstybė pasaulyje.
Pau Gasolis ir Juanas Carlosas Navarro tarptautinėje arenoje jau išsuko 10 metų ciklą, tačiau tebėra nepasotinami. Ciklą pradėję nuo Europos čempionato bronzos 2001 m., du Ispanijos supertalentai jį baigė persikais ir šampanu paskanintu 2011-ųjų pirmenybių auksu. Per tuos 10 metų titulų buvo apsčiai – pasaulio čempionai, Europos čempionai (2009 m.), olimpiniai vicečempionai, dukart Europos vicečempionai (2003 ir 2007 m.).
P. Gasolis ir J .C. Navarro kartu su partneriais, kurie per šį dešimtmetį ne kartą keitėsi, bet tik dar labiau pakeldavo Ispanijos rinktinės talento barometrą, laimėjo beveik viską. Trūksta vyšnios ant torto – olimpinio aukso medalio. Geriausia galimybė ją nusigriebti bus jau kitąmet Londone, o Ispanija atrodo tokia galinga, kad kai kuriems apžvalgininkams ji net stipresnė už JAV „Svajonių komandą“.
Tačiau kol kas Ispanija triumfuoja. Krepšinis bent kelioms savaitėms buvo atėmęs dalį dėmesio iš futbolo, o iškart po Europos čempionato net trumpam pasiuntė sporto karalių į nokdauną.
Krepšininkų triumfas ir vėl suteikė atgaivos akimirką įvairių sunkumų slegiamai šaliai, kurią kamuoja milžiniškas nedarbas ir kuri paskui Graikiją gali nusiristi į bankroto bedugnę. Kaip stipriai krizė prispaudė Ispaniją, parodo ir tas faktas, kad į čempionatą Lietuvoje neatvyko nė vienas šios šalies krepšinio komentatorius…
Tačiau žvelgdama į savo sportininkus Ispanija vėl gali pasijusti kaip didinga Pilypo II valdoma XVI a. Habsburgų imperija, kurioje, kaip byloja garsus posakis, niekada nenusileisdavo saulė.
Tuo metu Ispanijos aukso atsargas pildydavo galeonais iš Naujojo pasaulio plukdomas taurusis metalas. Dabar galeonų funkciją atlieka sportininkai. Ir pastaruosius penkerius metus atlieka taip sėkmingai, kad verčia žavėtis ir pačius ispanus, ir visą likusį pasaulį.
Sportas Ispanijoje svarbus visiems. Ir didžiausiems šalies vyrams, kaip Lietuvoje per čempionatą apsilankiusiam sosto įpėdiniui princui Felipe, ir skurdžiausiems pačios Ispanijos, Andalūzijos, Galicijos, Katalonijos ar Baskijos gyventojams.
„Neįprasta, kad sportas veda į priekį visuomenę, kenčiančią nuo įvairių krizių – ekonomikos, politikos ir pačios valstybės sandaros. Tačiau Ispanija yra to pavyzdys. Mūsų atletų demonstruojamos vertybės yra geriausia priemonė nuosmukiui įveikti ir atstoti tai, ko mums labai trūksta – platų tautos projektą“, – dar pernai rašė ispanų sporto dienraštis „El Mundo Deportivo“.
Kaip iš gausybės rago
„Jokia valstybė nėra to pasiekusi. Net JAV ir nebeegzistuojanti Sovietų Sąjunga, kurios aikštes ir aikšteles buvo pavertusios kovos dėl pergalės Šaltajame kare arena“, – džiūgavo didžiausias Ispanijos sporto dienraštis „Marca“.
Iš tikrųjų išvardyti pastaruosius Ispanijos sporto triumfus ne toks ir paprastas darbas. Krepšininkų pavyzdžiu pirmieji pasekė rankininkai, 2005-aisiais laimėję pasaulio čempionų karūną (šiemet tapo planetos pirmenybių prizininkais – red.). Du kartus „Formulės 1“ čempionu tapo Fernando Alonso (2005 ir 2006 m.), vis dar neprarandantis ambicijų trečią kartą pelnyti titulą.
Legendinėse „Tour de France“ lenktynėse po Lance’o Armstrongo pasitraukimo penkerius metus dominavo ispanai (triskart – Alberto Contadoras, po sykį – Oscaras Pereiro ir Carlosas Sastre), kol jų seriją šiemet nutraukė australas Cadelis Evansas.
Ispanai itin didžiuojasi ir Pau Gasoliu, šaliai du sykius (2009 ir 2010 m.) padovanojusiu NBA čempiono žiedą. Už Atlanto ryškiai spindi ir jo jaunesnis brolis Marcas Gasolis, taip pat – Jose Manuelis Calderonas.
Ką ir kalbėti apie Ispanijos tenisą, kurio flagmanas Rafaelis Nadalis jau susišlavė 10 „Grand Slam“ serijos titulų, pastūmė į šoną Rogerį Federerį ir dėl pasaulinio viešpatavimo grumiasi su Novaku Djokovičiumi. Maža to, nė viena šalis pirmajame ATP reitingo šimtuke neturi tiek daug savo atstovų kaip Ispanija (14).
Ir, žinoma, karūnos brangakmenis – „La Furia Roja“. Ispanijos futbolo rinktinė šiuo metu yra ir pasaulio, ir Europos čempionė. Aišku, niekaip negalima pamiršti ir „Barcelona“, kuri nuo 2006 m. laimėjo tris Čempionų lygos trofėjus ir visų sutartinai vadinama geriausia futbolo klubine komanda pasaulyje.
Tiesa, ar „Barcelona“ yra Ispanijos pasididžiavimas? Kai kurie Katalonijos (taip pat Baskijos, Galicijos, Andalūzijos) atsiskyrimo nuo Ispanijos aršiausi gynėjai pasakytų „ne, jokiu būdu“. Tačiau krepšinio, ypač futbolo, rinktinių triumfai patvirtino, kad skirtingų identitetų sportininkai gali susivienyti po viena vėliava.
„Jūs mums, politikams, rodote pavyzdį, kaip reikia kartu, vieningai stengtis dėl vieno tikslo“, – beveik tuos pačius žodžius po „La Furia Roja“ triumfo Europos ir pasaulio čempionatuose kartojo ilgametis šalies premjeras Jose Luisas Rodriguezas Zapatero.
Kas slypi už bumo?
Kaip Ispanija tapo pasauline sporto supervalstybe? Rasti vieną atsakymą šioje sėkmės istorijoje – turbūt neįmanoma.
Akivaizdu, kad nemažai lėmė asmenybės. Kaip karalius Juanas Carlosas I, 1975 m. pakeitęs mirusį diktatorių Francisco Franco. Išlaisvėjusi Ispanija greitai pradėjo vytis turtingiausias Europos šalis, o pats monarchas ir asmeniniu pavyzdžiu, ir nuolatiniu pasirodymu sporto arenose rodydavo ir teberodo, kad sportas turi būti svarbi gyvenimo dalis kiekvienam ispanui.
Didelę dalį nuopelnų patys ispanai priskiria ilgamečiam (1980–2001 m.) Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentui Juanui Antonio Samaranchui. Būtent jo dėka į Ispaniją, Barseloną, 1992 m. atkeliavo vasaros olimpinės žaidynės, tapusios didžiuoju tramplinu Ispanijos sportui.
Didžiulės investicijos į sporto infrastruktūrą ir galinga sporto šventės aura įkvėpė Ispaniją, tačiau, kaip ir daugeliu panašių atvejų, parodė, kad sportas nėra ta sritis, kur investicijos duoda greitų rezultatų. Ispanija sunkiai ir atkakliai dirbo gerą dešimtmetį, ir darbo vaisiai netruko pasirodyti.
Sportas tapo ispanų kasdienybės dalimi. Tuo galima įsitikinti pasivaikščiojus kad ir Barselonos krantinėmis, kur kiekvieną rytą ir vakarą ratus suka tūkstančiai bėgikų. Tuo galima įsitikinti stadionuose ir sporto arenose. Praėjusių metų duomenimis, Ispanijos „La Liga“ buvo trečia lankomiausia futbolo lyga pasaulyje (vidutiniškai 29 tūkst. žmonių per rungtynes) po vokiečių Bundeslygos ir Anglijos „Premier“ lygos.
Dar vienas pavyzdys – sportas su ratais. Ispanija yra vienintelė šalis, kurioje vyksta du „Formulės 1“ etapai ir net keturi motociklų žiedinių lenktynių „Moto GP“ pirmenybių etapai. Ir visi jie gali pasididžiuoti bene didžiausiais lankomumo rodikliais.
Ispanijos sporto aktualijas stebi keturi dienraščiai (!), kurių bendras tiražas viršija milijoną egzempliorių.
Nieko nuostabaus, kad tokioje domėjimosi atmosferoje aplaidumas sporto valdininkams ir vadybininkams tiesiog neleistinas. Ispanija gali pasigirti ne tik įspūdinga sporto infrastruktūra. Vienas paprastas faktas – Ispanijos futbolo lygų klubuose dirba per 700 trenerių, turinčių UEFA „Pro A“ licencijas. Palyginimui – Anglijoje tokių trenerių yra tik apie 200.
Bene geriausias futbolo talentų ugdymo pavyzdys – 1979 m. įkurta „Barcelona“ akademija „La Masia“. Tokias akademijas turi ir visi kiti Ispanijos klubai, todėl nieko nuostabaus, kad „La Liga“ komandose 65 proc. startinių vienuolikių sudaro ispanai, kai „Serie A“ italai turi 57 proc., o „Premier“ lygoje anglai – vos 33 proc. vietų.
„Mūsų sistema tokia, kad auksas ir pergalės kuria naujas pergales. Turime pasaulinio lygio atletų, į kuriuos gali lygiuotis jauni sportininkai. Kai jaunimas trokšta ką nors pasiekti, treneriams dirbti tik lengviau, o sąlygos tolesniam augimui yra puikios“, – sakė Ovjedo universiteto profesorius, buvęs Chichono „Sporting“ klubo direktorius Placido Rodriguezas.
Ne viskas auksas…
…kas auksu žiba. Pažiūrėjus įdėmiau galima atrasti ir tamsesnių dėmelių ant išpuoselėto Ispanijos sporto bareljefo.
Kai kurie Ispanijos apžvalgininkai patys ragina neužsimiršti, nes triumfų plejada nėra tokia išskirtinė, kaip rėkia „Marca“ ar „El Mundo Deportivo“ antraštės. Pavyzdžiui, 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse valstybių įskaitoje Ispanija užėmė 15 vietą, nors tuo metu buvo devinta didžiausia pasaulio ekonomika.
„Ispanija laimi tose sporto šakose, kurios pasaulyje turi daugiausia gerbėjų ir žiūrovų. Laimėjus pasaulio futbolo čempionatą, Vimbldoną ir „Tour de France“ sulaukiama daug žiniasklaidos dėmesio, tačiau tai yra tik trys izoliuotos sporto šakos. Bendri Ispanijos rodikliai nėra tokie stulbinantys, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio“, – savo poziciją aiškino Madrido „MG Valores“ finansų tarpininkų įmonės direktorius Nicolasas Lopezas.
Ispanijos sporto aktualijas stebi keturi dienraščiai. Nieko nuostabaus, kad tokioje domėjimosi atmosferoje aplaidumas sporto valdininkams ir vadybininkams tiesiog neleistinas.
Maža to, ryškios Ispanijos žvaigždės įsipainioja ir į dopingo skandalus. Beveik visus praėjusius metus ir šių metų pradžią dėl savo reputacijos kovojo ispanų numylėtinis dviratininkas A. Contadoras, kaltintas dopingo vartojimu per „Tour de France“.
Praėjusių metų pabaigoje visame pasaulyje nuskambėjo Ispanijos teisėsaugininkų atlikta „Operacion Galgo“, per kurią suimta trylika žmonių, įtariamų dopingo platinimu. Viena iš suimtųjų buvo ir 2009 m. pasaulio čempionė 3 000 m bėgimo su kliūtimis rungtyje Marta Dominguez. Tiesa, vėliau garsi sportininkė buvo išteisinta.
Tačiau iki šiol lieka daug klaustukų ties svarbiausio šios istorijos herojaus, gydytojo Eufemiano Fuenteso, pavarde. Dopingo skandalais išgarsėjęs „daktaras Frankenšteinas“ praėjusį gruodį buvo cituojamas Pirėnų pusiasalio spaudoje: „Jei aš prabilčiau, Ispanijos futbolo rinktinė netektų pasaulio čempionės vardo.“
Tačiau kol kas E. Fuentesas neprabilo, o daugelis spėja, kad ir neturi ką pasakyti. Po krepšinio rinktinės triumfo Lietuvoje niūrią ispanų kasdienybę vėl nušvietė saulė. Kai jau nebėra kuo pasidžiaugti, Ispanijai lieka jos sportininkai ir jų kuriamas Edad de Oro.
