N. Chruščiova.
Vienintelis svarbus balsas 2012 m. Rusijos prezidento rinkimuose jau atiduotas – Vladimiras Putinas balsavo už save. Jis kitais metais grįš į Rusijos prezidento postą.
Kai ši žinia kartu su mažesnės svarbos naujiena, kad dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas užleis postą, kad taptų Rusijos premjeru, buvo paskelbtos, norėjau šaukti: „Juk aš sakiau!!!“.
Mane visada stebino analitikų Rusijoje ir užsienyje naivumas, kurie tikėjo, kad V. Putinas neišdrįstų Rusijos rinkimų sistemos paversti parodija vėl atsiimdamas prezidento postą. Tačiau paniekos demokratijai V. Putinas nestokojo nuo tada, kai prieš kelis dešimtmečius iš Sankt Peterburgo atvyko į Kremlių.
Visi tie, kurie manė, kad situacija gali pasikeisti, arba buvo užvaldyti iliuzijų, arba nepažįsta Rusijos. V.Putinas negalėjo susiturėti, kaip buvo ir 2004 metais. Tuo metu jis buvo labai populiarus lyderis – žvitriai naudodamas šalyje esančią didelę dalį ribotų pasaulio naftos ir dujų išteklių atkūrė Rusijos, kaip pasaulinės galios, savimeilę. Jis būtų laimėjęs rinkimus plikomis rankomis. Nepaisant to, jis suklastojo tuos rinkimus: laikėsi KGB tradicijų, nes žmonės tiesiog yra pernelyg nenuspėjami, kad būtų palikti nekontroliuojami.
Jeigu daugelis analitikų palaimingai nežinojo apie užtikrintą V. Putino grįžimą 2012 m., Rusijos visuomenė žinojo tikrai. Kultūra niekada nemeluoja apie politiką.
Kai V. Putinas įtaisė savo statytinį D. Medvedevą į prezidento postą 2008 m., sukosi toks juokelis. 2025 metai, V. Putinas ir D. Medvedevas, jau senstelėję, sėdi restorane. „Kieno eilė mokėti?“ – klausia V.Putinas. „Mano, – sako D.Medvedevas. – Nepamiršk, kad aš tave ką tik vėl pakeičiau prezidento poste“.
Michailas Kasjanovas, prie V. Putino dirbęs premjeru, dabartinis opozicinės Liaudies laisvės partijos lyderis, teigia, kad „niekas nežinojo“ apie pasikeitimą vietomis. Jeigu jis tuo tiki, tai kvailina pats save. Liūdna tiesa, kad Rusijoje istorija ne tik pasikartoja, bet, kiek pakeitus Karlo Marxo posakį, kaip tragedija ir farsas tuo pačiu metu.
Galia Rusijoje yra inercijos ir asmeninio nusistatymo dirbinys, o paprastai apatiška visuomenė tradiciškai pasiduoda šalies tironijos paradoksui: silpna valstybė tiki, kad ji gali veikti kaip stipri valstybė, atimdama iš piliečių pagrindines laisves ir sugebėjimus spręsti patiems.
Tokioje valstybėje iniciatyva, ypač politinė, yra blogiau nei beprasmė: tai yra nusikaltimas, kaip parodė įkalinto buvusio naftos magnato Michailo Chodorkovskio pavyzdys. Vienintelė rusams likusi laisvė yra karčių juokelių kūrimas, kuriems jie panaudoja turtingus šalies politinės patologijos istorinius klodus.
Vienintelė rusams likusi laisvė yra karčių juokelių kūrimas, kuriems jie panaudoja turtingus šalies politinės patologijos istorinius klodus. Jeigu jie galėtų juos eksportuoti, būtų tokie pat turtingi kaip vokiečiai.
Jeigu jie galėtų juos eksportuoti, būtų tokie pat turtingi kaip vokiečiai. Trūkstant teisinės valstybės ir funkcionuojančių valstybės paslaugų, mes, rusai, paprastai save suvokiame kaip valstybės pavaldinius, o ne piliečius, gyvenančius veikiančioje, energingoje ir nepriklausomoje civilinėje visuomenėje. Toks de facto pasidavimas patręšia dirvą despotizmui.
Daugeliui rusų, jei ne daugumai, valdžios veikėjas įkūnija galias, kurios kontroliuoja viską, kas svarbiausia gyvenime. Jie remia jį, nekreipdami dėmesio į jo vykdomą politiką, nes nėra galimybių daryti kitaip. Tai iš dalies paaiškina ilgalaikį visuotinį atsidavimą tokiam lyderiui kaip Josifas Stalinas.
Klausimas nėra apie tai, kokie bus ateinančių metų prezidento rinkimų rezultatai. Tai jau buvo nuspręsta. Prezidento kadenciją pratęsus iki 6 metų, mes galime tikėtis, kad V. Putino pakartotinis prezidentavimas tęsis 12 metų – ilgiau nei ankstesnis.
Dabar gyvenantieji iliuzijomis arba nepažįstantieji Rusijos mėgina tikėti, kad šį kartą V. Putinas taps reformuotoju.
Pamenu panašią analizę 2000 metais, kai ekspertai mėgino V. Putino praeitį KGB palyginti su JAV prezidento George H. W. Busho vyresniojo metais, praleistais Centrinės žvalgybos valdybos direktoriaus poste. Jie argumentavo, kad V. Putinas nėra tipiškas kietas vyrukas, jis yra apsišvietęs technokratas.
Tačiau vienintelė technika, kurią, rodos, V. Putinas sugėrė į save ankstyvosios šnipo karjeros Rytų Vokietijoje metu, buvo socialinė kontrolė. Ir tai išlieka tiesa dabar.
Visgi gali būti verta pažvelgti po 2012 m. rinkimų, nes ekonominis, politinis ir socialinis kontekstas pakito nuo 2004 m., kai V.Putinas save perrinko, ir 2008 m., kai V. Putinas apsimetė demokratu reklamuodamas D. Medvedevą.
Rusijos vadovai niekada neatrodė tokie savavališki ir neteisėti kaip šiandien. Praleidęs 12 metų valdžioje ir siekdamas dar 12–os, V. Putinas daugiau nebegali apsimetinėti, kad laikosi demokratijos ir siekia modernizacijos. Per pastaruosius kelerius metus visuomenės parama V. Putinui žymiai susilpnėjo, didele dalimi dėl stagnuojančios, žaliavomis paremtos ekonomikos.
Todėl manipuliuoti prezidento galiomis gali nebebūti taip paprasta kaip anksčiau. Iš tikrųjų, Rusijos elitas žino, kad reikalai eina blogyn, ir jie balsuoja vieninteliu būdu, kuriuo gali – kojomis ir bankų pavedimais, iškeldami savo šeimas ir turtą iš šalies.
Istorija mus taip pat moko, kad, nepaisant inercijos, rusai yra pajėgus nuversti savo vyriausybes, kaip kad jie padarė 1917 ir 1991 metais.
Taigi, kai vėl kursis Kremliuje 2012 m., V. Putinas turėtų rasti laisvą minutę iš naujo perskaityti Aleksandro Puškino „Kapitono dukterį“, novelę apie kruviną kazokų vadovautą sukilimą prieš imperatorę Jekateriną: „Dieve, apsaugok mus nuo rusų sukilimų, beprasmių ir negailestingų“.
____________________
Nina Chruščiova, knygos „Įsivaizduojant Nabokovą: Rusija tarp meno ir politikos“ („Imagining Nabokov: Russia Between Art and Politics”) autorė, dėsto tarptautinius reikalus Niujorko Naujojoje mokykloje ir yra vyresnioji mokslinė darbuotoja Pasaulio politikos institute Niujorke.
