R. Juknevičienė: „Lietuva gali patekti tarp dviejų persidengiančių antiraketinės sistemos zonų.“
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė teigia, kad Lietuva yra menkai pasirengusi atremti kibernetines atakas ir to nesuvoks, kol nebus užpulta. Apie narčiai militarizuojamą Kaliningradą, JAV gynybos politikos pokyčius ir apie tai, ką Lietuvos kariai veiks grįžę iš Afganistano, R. Juknevičienė pasakojo IQ apžvalgininkui Ignui Krasauskui.
Rusija intensyvina ginklavimąsi ir daugiau dėmesio skiria Kaliningrado sričiai. Kaip šiuos veiksmus vertina Lietuvos partneriai NATO?
– Taip, kaip ir mes. Nė viena kita valstybė, turinti priėjimą prie Baltijos jūros, nesielgia taip, kaip Rusija, kuri nuo 2007 m. labai didina savo karinį aktyvumą regione. Kuo jis pasireiškia? Aplink Baltijos valstybes modernizuojama ginkluotė. Karaliaučiuje šiuo metu diegiamas zenitinių raketų S400 kompleksas, kuris beveik 500 km atstumu galės numušti oro taikinius. Tik laiko klausimas, galbūt jau ir šiemet ten pamatysime raketas „Iskander“, kurios 500–600 km atstumu gali numušti bet kokį taikinį žemėje. Taip pat diegiama oro–kosmoso sistema, kurią galima vadinti priešraketinės gynybos analogu. Gali atsitikti taip, kad virš mūsų bus dvi viena kitą perdengiančios priešraketinės sistemos. Noriu tikėtis, kad bus rastas sutarimas, jog dvi sistemos tarpusavyje galėtų sąveikauti.
Kaip NATO reaguoja į rusiškos priešraketinės sistemos diegimą?
– NATO ir, pirmiausia, JAV pakvietė Rusiją bendradarbiauti kuriant priešraketinės gynybos sistemą, bet ši atsisakė. Rusija savo galybę supranta per taktinius branduolinius ginklus, kurių turi labai daug, ir mano, kad Europai turint priešraketinę gynybą jų ginklas nebebus toks reikšmingas. 2010 m. į Lisaboną atvykęs Rusijos prezidentas pateikė savo pasiūlymus, turbūt iš anksto žinodamas, kad jie nebus priimtini NATO ir ypač tokioms valstybėms kaip mes. Rusija pasiūlė kurti vieną priešraketinės gynybos sistemą ir pagal jų planą Europa turėtų būti padalyta į sektorius. Baltijos valstybės, didžioji Lenkijos dalis patektų į Rusijos ginamą sektorių. Bet visi puikiai supranta, kad įstoję į NATO mes siekiame, jog mus gintų NATO. Taigi dabar sustota ties šia vieta, diskusija nejuda iš vietos.
JAV paskelbė mažinsianti gynybos biudžetą daugiau nei 450 mlrd. dolerių per 10 metų, taip pat kalba apie pasikeitusius prioritetus – mažiau dėmesio Europai ir daugiau – Ramiojo vandenyno regionui. Ar tai nekelia susirūpinimo?
– Per NATO gynybos ministrų susitikimą Briuselyje vyko specialus trijų Baltijos valstybių gynybos ministrų posėdis su Leonu Panetta, JAV gynybos sekretoriumi. Jis patikino, kad mažinant išlaidas nebus mažinami penktojo straipsnio įsipareigojimai ir mūsų regiono gynybos planų įgyvendinimas vyks kaip numatyta.
JAV mano, kad mobilių brigadų įvedimas Europoje vietoje dabar tradiciškai dislokuotų pajėgų įneš daugiau gyvumo. Amerikiečiai tikisi, kad po 2014 m. iš Afganistano išeisiantys daliniai bus Europos apginamumo stuburas. Mūsų pozicija tokia, kad kuo daugiau Amerikos Europoje, tuo esame saugesni, bet suprantame, kad procesas nėra lengvas. Antra vertus, neturime užmiršti ir to, kas vyksta Ramiojo vandenyno regione. Ekspertai sako, kad jau 2030 m. Kinija pagal išlaidas gynybai pasieks JAV lygį. Gali pasikeisti jėgų santykis pasaulyje. Miuncheno konferencijoje buvo įdomių pareiškimų, kad didesnis Amerikos buvimas Ramiojo vandenyno regione padės stabilizuoti padėtį pasaulyje ir dėl to Europa bus saugesnė.
NATO oro policijos misija vadinama išmaniosios gynybos pavyzdžiu. Ką pagal šį principą įsipareigoja atlikti Lietuva ir ką apskritai reiškia gynybos išmanumas?
– Iš esmės tame procese buvome jau ilgą laiką, tik nevadinome to išmaniąja gynyba. Baltijos valstybės kartu dalijasi NATO oro policijos misiją, mes kartu išlaikome Tartu įsikūrusį Baltijos gynybos koledžą – tai yra patys ryškiausi pavyzdžiai. Sudėję nedidelius resursus visi turime naudos.
Mūsų pozicija tokia, kad kuo daugiau Amerikos Europoje, tuo esame saugesni.
Tarp Baltijos valstybių kalbame ne tik apie bendradarbiavimą, bet ir apie integraciją. Ieškome būdų, kaip kartu pirkti tam tikros įrangos. Kol kas tai tik planuojama. Neseniai susirinkę Kaune sutarėme dėl bendrai vykdomų pratybų – vadinamojo BALTTRAIN projekto.
Mums pavyzdys yra Šiaurės šalys, kurios jau daugelį metų bendradarbiauja gynybos srityje, nepaisant to, kad dalis jų nėra NATO narės. Jos turi bendrą projektą, kurį vadina NORDEFCO. Mes dabar žiūrime, kiek mūsų struktūros atitinka jų struktūras, kad galėtume integruotis į bendrus Šiaurės šalių projektus.
Kiek misija Zokniuose kainuoja Lietuvai ir kiek prisideda kitos Baltijos šalys?
– Baltijos šalys maždaug po lygiai dalijasi oro policijos išlaidas, kurios 2011 m. sudarė apie 2,2 mln. eurų. Baltijos šalys jau sutarė išlaidas padvigubinti, bet tai nėra net palyginama su tuo, jei mums reikėtų patiems pirkti naikintuvus ir juos išlaikyti.
Ar yra numatyta, kada paskutinis Lietuvos karys paliks Afganistaną?
– Mes perorganizuojame savo misiją. Dauguma karių yra dislokuoti Čagčarano mieste Goro provincijoje. Tai yra provincijos atkūrimo grupė, kurios uždavinys – ne kariauti. Čagčarano miestas jau yra perduotas, ir tikimės, kad Afganistano valdžia paskelbs, jog Goro provincija patenka į trečią atsakomybės perdavimo afganistaniečiams bangą. Tad rūpestis saugumu provincijoje vietinėms pajėgoms bus perduotas iki 2013 m. pabaigos.
Pietų Afganistane dislokuotos mūsų specialiosios pajėgos, kurių misija visai kitokia – dalyvauti karo veiksmuose. Lietuva, kaip solidari NATO narė, šiuo metu deklaruoja ir, tikiuosi, kad deklaruos ateityje, jog kartu atėjome – kartu ir išeisime. Vienašališkas sprendimas išeiti labai pakenktų mūsų pačių saugumui ir sumenkintų mus partnerių akyse. Koviniai daliniai pagal 2010 m. Lisabonoje priimtus sprendimus turi perduoti lyderio pozicijas afganų pajėgoms iki 2014 m. pabaigos, tačiau pagalba vietos pajėgoms išliks.
Kaip turi atrodyti Lietuvos kariuomenė reformuojant šauktinių ir profesionalias pajėgas, koks modelis formuojamas?
– Mūsų gynyba turi susidėti iš dviejų dalių. Pirmiausia, turi būti gerai aprūpinta profesinė kariuomenė, kurios neturi būti labai daug. Antra, turi būti ją greitai papildantis parengtas rezervas. Parengto rezervo iki šiol nebuvo – net tokios kategorijos nebuvo. Buvo šauktiniai, kurie po tarnybos būdavo įrašomi į sąrašus, bet nė vienas jų neįrašytas į konkrečius karinius vienetus.
2008 m. šaukimo į privalomąją tarnybą stabdymui buvo tiesiog katastrofiškai nepasirengta – buvo priimtas politinis sprendimas likus mėnesiui iki rinkimų, kad tai būtų tam tikra žinia jaunimui. Tačiau kariuomenė nuo to labai nukentėjo, nes sumažinus finansavimą nebuvo galimybės pasamdyti eilinių karių ir labai išsikreipė proporcijos. Kariuomenei iki šiol trūksta eilinių kareivių. Be to, kol 2011 m. buvo priimta rezervo koncepcija, Lietuva niekaip nebuvo pasirengusi ruošti rezervo.
Taigi, mes matome tokią kariuomenę: profesinė arba reguliarioji kariuomenė, aktyvusis rezervas (ką vadiname savanoriais, nors tai yra platesnė sąvoka) ir parengtas rezervas – tūkstančių žmonių būrys, kurį pamažu didiname, mokome. Tam įdiegėme ir skatinimo sistemą, kad jaunimui būtų patrauklu dvylikai savaičių ateiti į bazinius karinius mokymus. Dalis jų nueis į profesinę karo tarnybą, o kita dalis eis į rezervą ir po kažkiek metų vėl bus pakviesti atnaujinti įgūdžių.
Pastaruoju metu, kaip rodo atakos prieš Estijos institucijų tinklalapius, kibernetinė gynyba tampa vis svarbesnė. Ar Lietuva pasiruošusi tokioms atakoms?
– Kibernetinė gynyba krašto apsaugos sistemoje prioritetu tapo pernai. Buvo atlikta rimta analizė, pamatėme, kad kibernetinis šnipinėjimas mūsų sistemoje jau realybė. Atrasta ir konkrečių virusų iš konkrečių valstybių. Sugriežtinta tvarka, atliekami personalo mokymai, nes žmogiškasis faktorius svarbiausias.
Mūsų valstybėje kibernetinio saugumo padėtis nėra gera. Sukurta ir dirba komisija, jai vadovauja Vidaus reikalų ministerija. Vyksta nuolatiniai svarstymai ir analizė, bet bijau, kad kol neįvyko kokia nors ataka, tol daugelyje sričių ir struktūrų nebus suvokta, kad tai svarbu. Manau, tai jau Vyriausybės, Seimo ir Gynimo tarybos klausimas – kaip sudėlioti visoje valstybėje veikiančią sistemą.
Man teko dalyvauti konferencijoje Miunchene, kurioje žinomas informacinių sistemų apsaugos specialistas Eugenijus Kasperskis nupiešė gana liūdną XXI a. vaizdą: kibernetiniai karai taps kur kas grėsmingesni nei XX a. buvo branduolinis ginklas. Jo manymu, tai, ką dabar vadiname kibernetiniais įsilaužėliais, gali virsti labai gerai parengtomis kibernetinių atakų grupėmis. Jis mano, kad kibernetiniai karai jau ant slenksčio, bet kaip jie atrodys ir kokių pasekmių sukels, dar sunku pasakyti.
