Dažnai girdime, kad Lietuvoje reikėtų mažiau apmokestinti darbo jėgą ir didinti kitus mokesčius – kapitalo arba turto. Išties darbo apmokestinimas Lietuvoje (38,9 proc.) viršija ES vidurkį (36 proc). Tačiau ar mažiau apmokestinant darbo jėgą būtina kelti kapitalo mokesčius? Ar tai padidintų biudžeto pajamas?
Kapitalas itin mobilus, lengvai perkeliamas ten, kur verslo sąlygos patrauklesnės. Esame pratę manyti, kad Lietuvoje taikomas 15 proc. pelno mokesčio tarifas yra labai žemas. Tačiau mūsų pelno mokesčio santykiniam patrauklumui pastaruoju metu iškilo pavojus, nes kitos ES šalys pradėjo jį mažinti. Praėjusiais metais iš įtakingiausių Jungtinės Karalystės (JK) mokesčių ekspertų sudaryta „2020 mokesčių komisija“ priėjo išvadą, kad pelno mokestį būtina naikinti, o apmokestinti reikia tik paskirstytą pelną (dividendus ir kitą). Šiemet Švedijoje įsigaliojo nuo 26,3 iki 22 proc. sumažintas pelno mokestis, 2014 m. Danija savo tarifą nurėš nuo 25 iki 22 proc., Suomija – nuo 24,5 iki 20 proc. JK šis mokestis karpomas pamažu: nuo 26 proc. 2011-aisiais iki 20 proc. 2015-aisiais.
Matome, kad po ES, ypač „aukštų mokesčių rojumi“ vadinamą Skandinaviją, vilnija tikra pelno mokesčio mažinimo revoliucija. Tikėtina, kad mokesčių konkurencija privers pelno mokestį apkarpyti ir kitose šalyse. Todėl kalbos apie poreikį Lietuvoje labiau apmokestinti kapitalą neatitinka Europos ekonomikos politikos realijų. Nesvarbu, ar būtų agituojama didinti pelno mokestį, ar apmokestinti kapitalo prieaugį (kad ir žemu tarifu) – abi šios priemonės neatitiktų šiandienio politinio tono ir skatintų ir taip menkas šalyje esančias investicijas emigruoti svetur.
Norint mokesčius nuo darbo jėgos perkelti kapitalui reikia prisiminti, kad realybėje abiejų interesai sutampa.
Tai reikštų, kad keliant kapitalo mokesčius į biudžetą vargu ar būtų surinkta daugiau planuojamų pajamų. Mokesčių tarifų ir įplaukų sąsają iliustruojanti Lafero kreivė nurodo, kad yra riba, kurią viršijus aukštesni tarifai atneša mažiau pajamų. Kad kapitalo apmokestinimas Lietuvoje pavojingai priartėjęs ar net viršijęs šią ribą, rodo nesena mūsų patirtis. Kai 2009 m. pelno mokestis buvo padidintas nuo 15 iki 20 proc., tikėtasi, kad pajamos iš jo sudarys 2,9 mlrd. litų – tiek pat, kiek buvo surinkta 2008 m. Realios pajamos tesiekė 1,7 mlrd. litų, t. y. tik apie 60 proc. pradinio pelno mokesčio plano.
Panašiai nutiko ir 2009 m. dividendams taikomą gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą padidinus nuo 15 iki 20 proc. ir papildomai apmokestinus juos 6 proc. dydžio privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokomis. Išmokėtų dividendų sumažėjo itin staigiai, net penkiskart – nuo 2,2 mlrd. litų 2008-aisiais iki 430 mln. litų 2009-aisiais. Verslininkai tuo metu teigė, kad dėl smarkiai padidintų mokesčių jie neketina mokėti dividendų. Nepagrįstas dividendų apmokestinimas PSD įmokomis buvo skubiai panaikintas, tačiau diskriminacinis 20 proc. (vietoj standartinio 15 proc.) GPM tarifas galioja iki šiol.
Kokių pelno mokesčio pokyčių reikia Lietuvoje? 2013-ieji – paskutiniai metai, kai galioja taisyklė, leidžianti sumažinti apmokestinamąjį pelną vykdant investicinį projektą. Esama tvarka turi rimtą trūkumą, nes ji galioja tik nedidelei investicijų daliai. Vienas apribojimų – įsigyjamas turtas privalo būti nenaudotas ir pagamintas ne anksčiau kaip prieš dvejus metus, o juk kai kuriais atvejais ir dešimties metų senumo įrenginys Lietuvos įmonėms gali lemti reikšmingą našumo šuolį. Kodėl tuomet riboti turto amžių?
Net jei įmonė ir turi lėšų naujam turtui įsigyti, pavyzdžiui, stato naują gamyklą su nauja gamybos linija, apmokestinamą pelną mažinančia investicija nelaikomi nei pamatai, nei sienos – tik patys įrenginiai. Taip yra todėl, kad investicijos, kurioms galioja ši taisyklė, ribojamos ne tik pagal amžių, bet ir pagal turto grupę. Dėl to mokesčių specialistai siūlo plėsti esamą tvarką ir neriboti investicijų nei pagal amžių, nei pagal turto grupes, nenumatyti galutinės datos, iki kurios galios ši taisyklė.
1997–2002 m. Lietuvoje galiojo tvarka, pagal kurią visos investicijos nebuvo apmokestintos pelno mokesčiu, ir ji pasiteisino. Net ir per Rusijos krizę privatusis sektorius investavo palyginti daugiau nei pastaruoju laikotarpiu. Jeigu investicijas ir ekonomikos augimą norima skatinti ne tik žodžiais, bet ir darbais, reikia kuo skubiau pakeisti Pelno mokesčio įstatymą ir leisti neapmokestinti visų investicijų pelno mokesčiu.
Šiuo atveju svarbiausia būtų nežvelgti į tokį sprendimą kaip į pataikavimą kapitalo savininkams ar privilegijų jiems suteikimą. Norint mokesčius nuo darbo jėgos perkelti kapitalui reikia prisiminti, kad realybėje abiejų interesai sutampa. Investicijų neapmokestinti pelno mokesčiu būtų naudinga darbuotojams, nes atpigus investicijoms ir didinant našių gamybos priemonių kiekį atsirastų realus pagrindas kelti darbo užmokestį. Dėl to, kad šokteltų pajamos bei augtų vartojimas, laimėtų ir biudžetas. Tad užuot svarsčius apie didesnį kapitalo apmokestinimą, kuris gal net sumažintų mokesčių pajamas, nereikėtų apmokestinti investicijų, nes tai būtų naudinga ir žmonėms, ir biudžetui.
