Per krizę sumažintų pensijų kompensavimas – viena karščiausių pastarojo meto temų. Labiau diskutuojamas net ne pats kompensavimas, o jo šaltiniai. Norime gyventi teisinėje valstybėje, todėl teismo (juo labiau Konstitucinio Teismo) sprendimus privalome vykdyti net jei šie būtų labai abejotini. Tačiau kritišką požiūrį į juos, manau, būtina išsakyti tikintis, kad bent jau ateityje neapgalvotų žingsnių bus išvengta.
Pensijų (taip pat valdininkų atlyginimų) kompensavimas blogas ir socialiai neteisingas pirmiausia tuo, kad supriešina visuomenę, padalija ją į tuos, kuriems krizės nuostoliai bus kompensuoti, ir į tuos, kuriems žala ne tik nebus atlyginta, bet dar teks už tas kompensacijas užmokėti. Kai nelaimė ar netektis ištinka dalį visuomenės, visiškai teisinga, kad likusi dalis solidariai padeda nelaimės paliestiems, atlygina dalį jų nuostolių. Tačiau nuo krizės nukentėjo visi, ne tik pensininkai. Nemaža dalis žmonių prarado darbą, kitų atlyginimai buvo apkarpyti, būsto paskolas paėmusios šeimos pateko į kritišką padėtį.
Drįsčiau tvirtinti, kad pensininkai vidutiniškai kaip tik nukentėjo mažiau ir tai truko trumpiau. Pensijos pirmus krizės metus iš viso nebuvo liečiamos, o ir paskui apkarpytos mažesniu procentu, negu krito darbo užmokestis. Pensijų dydis ir grąžintas pirmiausia – jau nuo 2012 m., nors vidutinis atlyginimas tik dabar grįžta į 2008 m. pabaigos lygį, o jo perkamoji galia tebėra mažesnė. „Eurostat“ duomenimis, nepaisant sumažintų pensijų, pensininkų skurdo rizikos lygis nuo ikikrizinių beveik 28 proc. nuosmukio metais krito iki 12 proc., o vidutinės pensijos ir vidutinio uždarbio santykis padidėjo nuo 46 iki 50 proc. (apkarpytų pensijų metais išliko 46–47 proc. lygio). Per krizę iki 10 mlrd. litų išaugusi „Sodros“ skola taip pat liudija, kad pensininkų pajamos gelbėtos iš paskutiniųjų, labiau negu dirbančių žmonių. Nenoriu pasakyti, kad pensininkai ėmė gyventi geriau – tiesiog dirbančiosios visuomenės dalies gyvenimas pablogėjo dar labiau. Tai kodėl dabar iš šios dalies žmonių reikalaujame kompensacijų? Be to, jie dar turės sumokėti ir palūkanas už skolas, atsiradusias per krizę.
Norint bent ateityje išvengti panašių situacijų, būtina įstatymais griežtai apibrėžti nuo politikų nepriklausančias pensijų indeksavimo taisykles.
Pats kompensavimas neišvengiamai sukels įtampą tarp pačių pensininkų. Didžiausios kompensacijų sumos atiteks anaiptol ne labiausiai vargstantiems, dėl kurių taip demonstratyviai verkia visi politikai, o kaip tik didžiausių pensijų gavėjams, nes šiems jos ir buvo sumažintos labiausiai. Mažų pensijų gavėjai negaus beveik nieko. Visi taip sunkiai randami šimtai milijonų jų padėties nepagerins, kitų atžvilgiu dar ir pablogins. Nieko negaus ir po 2011 m. į pensiją išėję žmonės. Atvirkščiai, jų koeficientai dėl krizės metais apkarpytų atlyginimų bus mažesni, todėl išmokos bus kuklesnės visą likusį gyvenimą (o ne dvejus metus kaip išėjusiems į pensiją anksčiau), ir niekas šios netekties jiems nekompensuos.
Karštligiškos kompensavimo šaltinių paieškos tik liudija visą neteisybę – pirmiausia iš dirbančių žmonių, kurie ir patys daug prarado per krizę, vienu ar kitu būdu norima išieškoti kompensacijoms reikalingą sumą. Automobilių mokestis, alkoholinių gėrimų akcizai, pridėtinės vertės mokestis šildymui nieko bendra neturi su pensijų sistema ir jos finansavimu. Užuot pasakius, kad atsigaunant ekonomikai ir augant darbuotojų pajamoms atsiranda ir šaltinis didinti pensijas, ir tai bus atitinkamai daroma, neišskiriant jokių pensininkų grupių, tenka daryti visai ką kita.
Norint bent ateityje išvengti panašių situacijų, būtina įstatymais griežtai apibrėžti nuo politikų nepriklausančias pensijų indeksavimo taisykles (įskaitant ir galimybę jas laikinai sumažinti), kad pensijų dydžiai nustotų buvę politinio turgaus – vienų politikų nuopelnų, o kitų nusikaltimo – objektais. Pensijų dydis neišvengiamai turi būti siejamas su dirbančių asmenų atlyginimais. Mes kažkodėl norime, kad augant darbo užmokesčiui atitinkamai didėtų pensijos (ir tai teisinga), bet nenorime, kad krintant algoms kurį laiką ir pensijos būtų mažesnės.
Nejaugi šis paprastas pensijų tvarumo dėsnis prieštarauja mūsų Konstitucijai? Jo nesilaikydami nutrauksime pensijos dydžio sąsają su atlyginimais, todėl atsidursime tokioje pensijų sistemoje, kurioje jau bus iš anksto užprogramuota, kad dirbančių asmenų uždarbiai ir gyvenimo lygis kyla, o pensininkų – ne. Tai būtų iš tikrųjų neteisinga, bet pamatai tokiai sistemai klojami dabartiniais (neva pensininkams palankiais) trumparegiškais sprendimais.
