Socialinių mokslų populiarumą, silpną darbuotojų apsaugą, nors Darbo kodekso nuostatos griežtos, paaiškina pažeista darbdavių ir darbuotojų galios pusiausvyra
Lietuvos darbo rinka kupina paradoksų. Eksportuojančios gamybos įmonės teigia, kad profesinį išsilavinimą turinčių darbininkų reikia gerokai daugiau nei aukštąjį mokslą baigusių inžinierių, tyrėjų ar vadovų. Bet jaunimas renkasi aukštąsias mokyklas, beveik pusė stojančiųjų – vadybą.
Aukštojo išsilavinimo patrauklumą galima aiškinti finansine motyvacija – baigę universitetus uždirba vidutiniškai du kartus daugiau. Tačiau kodėl vadyba?
Kita paradoksas – remiantis teisės aktais, Lietuvoje žmogų atleisti iš darbo sudėtinga ir brangu. Paprasčiau tai padaryti net socialdemokratiškose Skandinavijos šalyse. Tačiau pagal tai, kaip greitai ir dažnai darbuotojai iš tikrųjų atleidžiami, Lietuva yra viena ES lyderių.
Nors klasikinės ekonomikos teorijos remiasi prielaida, kad žmonės gali lengvai keisti darbdavius, o pastarieji – darbuotojus, realybėje tai ne taip paprasta.
Darbuotojams gali būti sudėtinga keisti darbą per ūkio nuosmukį (nėra samdančių įmonių), gyvenant mažesniuose miesteliuose (ten apskritai maža pasiūla) arba turint gebėjimų, kurių reikia tik nedideliam bendrovių skaičiui. Tokiais atvejais įmonės naudojasi vadinamąja monopsonine galia: sutik su siūlomomis sąlygomis, nes kitur net ir to negausi.
Darbdaviams tam tikrais atvejais taip pat sudėtinga vieną darbuotoją pakeisti kitu. Pavyzdžiui, jei darbas reikalauja išskirtinių gebėjimų, net ir tinkamą išsilavinimą įgijęs asmuo turi ilgai mokytis darbo vietoje, kol užduotis atliks tinkamai. Tokių darboviečių daugiausia gamybos ir paslaugų sektoriuose, kuriems reikia technologijų ir žinių. Specifinių gebėjimų turintys asmenys įgyja vadinamąją oligopolinę galią darbdavių atžvilgiu – jiems išėjus įmonei reikėtų skirti nemažai lėšų ir laiko, kol atsirastų tinkama pamaina.
Kaip rodo statistiniai duomenys, ES šalyse darbuotojų ir darbdavių derybų galia smarkiai skiriasi. Lietuvoje daugumoje įmonių užtenka įprastų gebėjimų, t. y. atitinkamą kvalifikaciją turintis asmuo gali imtis darbo ilgai nesimokęs atlikti konkrečių užduočių. Dėl to bendrovėms paprasčiau keisti darbuotojus. O pastarųjų gebėjimai sunkiau „perkeliami“ – daugelio užimtųjų nuomone, šalyje mažai įmonių, kuriose jie gali pritaikyti savo žinias ir įgūdžius.
Statistiškai Lietuvos darbdavių derybų galia gerokai didesnė nei darbuotojų. Priešinga situacija susiklosčiusi Skandinavijos šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose. Čia darbo vietų, kur reikia specifinių gebėjimų, gerokai daugiau. Todėl vadovams sunku pakeisti esamus darbuotojus, o pastariesiems paprasčiau išsirinkti įmonę.
Šie skirtumai geriau paaiškina „vadybos paradoksą“. Kuo siauresnė studijų metais įgytų gebėjimų taikymo sritis, tuo didesni šansai susidurti su monopsonine darbdavių galia. O plačiai pritaikomų socialinių mokslų populiarumą lemia noras įgyti igūdžių, kurie aktualesni didesniam įmonių skaičiui. Tai sustiprina absolventų derybų poziciją, bet nebūtinai leidžia pasiekti didesnį produktyvumą.
Pagaliau tiek Pietų, tiek Šiaurės Europos šalyse veikia stiprios profesinės sąjungos. Bet masiniai streikai gerokai dažnesni pietuose, nes šiaurėje darbuotojai gali pasinaudoti didesne derybų galia ir savo teises apginti nesiimdami kraštutinių priemonių.
Lietuvoje dirbantys asmenys neturi stiprios derybų galios, čia taip pat nėra galingų profsąjungų, todėl ir darbo rinka gerokai lankstesnė. Viena vertus, tai palanku įmonėms, kurios taip gali padidinti trumpalaikį veiklos pelningumą, kita vertus, tai skatina darbuotojų emigraciją ir su tuo susijusias problemas.
