A. Åslundas.
Finansų krizės pradžioje stambus investuotojas į besivystančias rinkas man tarė: „Tai – ne pasaulinė, o pusiau pasaulinė finansų krizė“. Jis buvo teisus. Ši krizė išties buvo JAV, Europos ir Japonijos krizė. Iš besivystančių rinkų grupės tik Rytų Europa buvo stipriai pažeista.
Tiesą sakant, krizė pasižymėjo tuo, kad besivystančios rinkos aplenkė didžiąsias Vakarų šalis ir tai sukels didžiules pasekmes pasaulinei galiai, finansams, politikai ir ekonomikai. Euro zonos valstybių paskolų krizė tampa prasčiausiai suvaldyta finansų krize nuo Argentinos nemokumo 2001 metais.
Europos Sąjunga (ES) ir euro zonos lyderiai stipriai diskreditavo save. Europai būtinos institucinės reformos turi viską pakeisti daug labiau iš pagrindų, nei iki šiol svarstyta.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) dar niekada iki šiol nestatė tokių didžiulių sumų ant vienos šalies, kaip dabar daro Graikijos atveju.
Galima to pasekmė – dalies pasaulio centrinių bankų laikomų atsargų sergėtojas TVF rizikuoja netekti dešimčių milijardų JAV dolerių.
Ar tai galima pavadinti atsakingu mokesčių mokėtojų pinigų naudojimu? Ar TVF nereikalavo daug griežtesnių taupymo programų bet kurioje už euro zonos ribų buvusioje valstybėje?
Akivaizdu, kad neįprastą TVF lošimą galėtų paaiškinti tai, kad sprendimą padėti Graikijai priėmęs TVF vadovas, stipriai susijęs su euro zona, tuo metu ne itin slėpė ambicijų balotiruotis į Prancūzijos prezidentus – tai vyko iki kol jis buvo apkaltintas išprievartavimu Niujorke.
Be to, europiečiai vyrauja tarp TVF vadovų. Šis interesų konfliktas kelia daug nepatogumų – skolininkai vadovauja jiems didžiules pinigų sumas skolinančiai tarptautinei institucijai.
Toks prastas valdymas turėtų iš euro zonos politikos formuotojų atimti teisę tapti TVF vadovais. Vis dėlto Christine Lagarde, Prancūzijos finansų ministrė, buvo paskirta atsistatydinusio jos tėvynainio Dominique‘o Strausso-Kahno įpėdine.
Kas rimtai būtų siūlęs skirti rusą vadovauti fondui po Rusijos finansų griūties 1998 metais ar argentinietį po Argentinos nemokumo 2001 metais?
Šiandien euro zona yra tiek pat užkrėsta. ES, JAV ir Japonija yra atsidūrusios fiskalinės grėsmės akivaizdoje, ir kai kurių šalių – Japonijos, Graikijos, Italijos ir Belgijos – viešosios skolos yra didesnės už kiekvienos iš jų sukuriamą bendrąjį vidaus produktą (BVP).
Vis labiau žmonės pripažįsta, kad nesuvaržyta mokestinė politika buvo prasta ekonominė politika, o tai gali daryti įtaką makroekonominiam mąstymui, politikai ir konstitucijoms.
Keynesizmo laukia antroji baigtis makroekonomikos teorijoje. Miltono Friedmano monetarizmas sudavė pirmąjį mirtiną smūgį devintajame dešimtmetyje, bet nesukūrė naudingų politikos priemonių ar prognozavimo.
Krizės metu vyravusi makroekonominė teorija rekomendavo taikyti didžiules mokestines paskatas ir šitaip pagilino valstybių skolų krizę. Kyla klausimas, ar makroekonominė teorija pati save pavers nereikalinga kaip kadaise politinė socializmo ekonomika, ar įneš naudingą indėlį į ekonomikos politiką.
Šiuo metu elementarios mokestinės ir piniginės taisyklės atrodo esančios tinkamesnės. Kaip galėjo žmonės ir vyriausybės pritarti tokioms milžiniškoms skoloms ir netgi rekomenduoti tolimesnes fiskalines paskatas? Daug viešųjų išlaidų ir biudžeto deficitų negalima paaiškinti kitaip nei populizmu, ir krizėje politiškai prasilošė Europos socialinė demokratija, politinė Keyneso ekonomikos partnerė.
Pernelyg dažnai socialinė demokratija prilygsta populizmui. Ji priešinasi bet kokiems socialinių išlaidų mažinimams ar net reglamentavimo mažinimui, nors tai būtų padidinę produktyvumą.
Europos rinkėjai dabar baudžia socialdemokratinės krypties partijas, kurios nusilpo labiausiai nuo Pirmojo pasaulinio karo. Vietoje jų mokestine prasme atsakingesnės centro dešiniosios politinės jėgos gavo valdžią 24 iš 27 ES narių.
Vakarų demokratija didžiavosi tuo, kad sprendimai turi būti tvirtinami keliose institucijose. Tačiau akivaizdu, kad šie mechanizmai tinkamai neveikė per krizę ar iki jos buvusį ekonomikos klestėjimą. Ir šie mechanizmai padėjo pagrindą politikos paralyžiui ilguose Amerikos ginčuose dėl viršutinės nacionalinės skolos ribos pakėlimo.
Taigi, kinų ir rusų pareigūnams atakuojant pačią demokratiją, seni klausimai dėl demokratijos veiksmingumo ir stabilumo keliami iš naujo. Negalima paneigti, kad pažengusios demokratijos didele dalimi nesugebėjo užkirsti kelio finansinei ir valstybių paskolų krizėms, o besivystančios ekonomikos šalys vykdė geresnę ekonomikos politiką.
Kaip šiuolaikinės Vakarų demokratinės šalys galėtų pradėti naudoti griežtą mokestinę discipliną? Ar centrinių bankų nepriklausomumas suteikė neišrinktiems pareigūnams leidimą spausdinti pinigus? Kaip gali būti įvesta atskaitomybė? Kaip gali būti apriboti ir neatstovaujami teisėti interesai?
Tokie klausimai sukėlė konstitucinius ginčus visame pasaulyje.
Po Antrojo Pasaulinio karo daug Europos valstybių savo konstitucijose išsaugojo plačias socialines garantijas. Dabar didelę dalį šių garantijų teks išmesti. Vietoje to daug Europos šalių svarsto į jų konstitucijas įrašyti griežtas mokestines taisykles, ir apmąsto dar didesnius pokyčius.
Pertekliniai viešojo sektoriaus deficitai daugelyje Vakarų valstybių turės būti sumažinti. Vidutinė valstybės skola euro zonoje pašoko iki 85 procentų BVP. Kai kurios Europos šalys gali sumažinti savo skolas nuolat turėdamos biudžetų perteklių, kaip kad pradėjusį dešimtmetį darė Bulgarija, Suomija, Rusija ir Švedija. Dar viena galimybė yra viešųjų įmonių ir turto privatizavimas.
Mano kolegė iš Petersono instituto Carmen Reinhardt įtaria, kad pagrindiniu skolų mažinimo metodu taps finansinės represijos: vyriausybės remsis reglamentavimu ir manipuliavimu, kad priverstų santaupų turinčiuosius išmokėti viešąsias skolas per neigiamą realiąją jų investicijų į obligacijas grąžą.
Tuo tarpu centrinių bankų atstovai klausia savęs, kodėl reikėtų didžiausius istorijoje tarptautines atsargas laikyti nominuotus dviejomis prasčiausiai pasaulyje valdomomis valiutomis – JAV doleriu ir euru?
Kad ir kaip retai keičiamos atsargų valiutos, dabartinė padėtis nebėra protinga. Tačiau pakeitimas pasaulio ekonomikoje sukeltų dar daugiau nestabilumo. Prastas Vakarų ekonominis valdymas taip pat susilpnins jų karinę galią. Šiuo metu JAV karinės išlaidos sudaro apie pusę tokių viso pasaulio išlaidų, bet išlaidų mažinimas neišvengiamas.
Santykinė JAV karinė galia daugiau turbūt niekada nebebus tokia didi, o Kinijos karinis augimas atrodo toks pats neišvengiamas kaip jos ekonomikos sėkmė.
Nemaloni Vakarų padėtis išlieka apverktina. Net ir dabar kai kurie ekonomistai ir toliau gina dar didesnių fiskalinių paskatų mintį. Vietoje to, Vakarų šalių vadovai turi sutelkti dėmesį į jų valstybių biudžetų sutvirtinimą, kad būtų išgelbėta viskas, kas įmanoma.
____________________
Andersas Åslundas yra vyresnysis Petersono instituto mokslo bendradarbis ir knygos „Paskutinysis bus pirmasis: Rytų Europos finansų krizė, 2008-10“ („The Last Shall Be the First: The East European Financial Crisis, 2008-10“) autorius.
