Vadinamasis Europos Sąjungos paramos įsisavinimas nusėtas absurdiškų istorijų, bylojančių apie tai, kad Lietuva tiesiog mėgaujasi eurų lietumi kartais net negalvodama apie derlių, kurį turėtų subrandinti parama.
Vienos iš Marijampolės mokyklų sandėlyje užrakintos dulka išmaniosios lentos, nes nėra jomis mokančių naudotis pedagogų. Bet parama įsisavinta. Pakruojo rajono miestelyje renovuotos dvi mokyklos, kurias reikėtų sujungti, tačiau pagal ES paramos taisykles jos turi veikti dar penkerius metus. Į vandens stygiumi nesiskundžiančios šalies vandentvarką investuota 3 mlrd. Lt, o į nuolat apraudojamą šilumos ūkį – dvidešimteriopai mažesnė europinių pinigų suma.
„Tas terminas taip giliai valdininkų ir žmonių sąmonėje, kad jie net negirdi, koks čia absurdas. Sovietmečiu buvo centralizuotai skirstomi uždirbti ar neuždirbti pinigai. Mes iš ten ir pareiname. Nešnekame apie pinigų panaudojimą, apie pinigų investavimą, bet šnekame apie įsisavinimą. Jau vien tai yra blogai“, – sako Aleksandras Abišala, ES paramos siekiančio verslo konsultantas. Sutapimas, bet net kalbininkų institucijos – dėl savų priežasčių – rekomenduoja vartoti ne „įsisavinti“, o „panaudoti“ arba „sunaudoti“.
Žodis įsisavinimas metų metus į Lietuvą plūstant ES milijardams pritvinko tiek turinio, kad užtenka vos šiek tiek balsu jį pabrėžti ar lūpų kamputyje kilstelėti šypseną, ir visai auditorijai aišku, kad kalbama jau ne apie struktūrinius pokyčius Lietuvoje lemiančias investicijas, o apie lengvų pinigų švaistymą ar veiklos imitavimą.
Premjeras Andrius Kubilius kartais pasidžiaugia, kad Lietuva yra viena pirmaujančiųjų Europoje pagal ES lėšų įsisavinimą. Tarp kitko jis pamini ir efektyvumą, tačiau, rodos, naujienų pranešimui, kuris skambėtų „premjeras rimtai susirūpinęs dėl ES pinigų panaudojimo kokybės“, iki šiol pagrindo jis nesuteikė. Jei įsisavinimas būtų galutinis tikslas, galbūt vertėtų finansinio laikotarpio pabaigoje eurais pakūrenti šilumines elektrines – ir įsisavinimas šimtaprocentinis, ir naudos šiokios tokios būtų.
Įrodyti, kad reikia
„Čia yra viena išeitis. Ir aš nelabai suprantu, kodėl ja nesinaudoja Lietuvos Respublika – gal dėl tos pačios baimės neįsisavinti, – apie viešojo sektoriaus projektų finansavimą kalba A. Abišala. – Beveik visi viešieji projektai iš ES struktūrinės paramos finansuojami 100 proc. Ten yra mūsų lietuviškų pinigų įdėta, bet pats projekto savininkas neprivalo įdėti savo pinigų. Ypač savivaldybės sako: jei mums reikės ir savus pinigus dėti, tai mes išvis nieko negalėsime padaryti, nes biudžetai įtempti.“
Pasak jo, taip kalbanti savivaldybė iš tiesų sako, kad projektas jai nereikalingas arba nepakankamai reikalingas. Sprendimas, jo nuomone, būtų privalomai investuoti 10 ar 20 proc. savų lėšų.
Tokios priemonės veiksmingumu tiki ir paramą administruojančios Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) direktorė Diana Vilytė. Pasak jos, dažnai viešuosiuose projektuose elgiamasi be šeimininkiško požiūrio: kaip aš daryčiau, jei tie pinigai būtų mano.
Savo ruožtu kalbėdama apie privatininkų projektus ji sako, kad teikiantieji paraiškas dažnai pradeda ne nuo idėjos, kuria galėtų prisidėti prie numatytų priemonių įgyvendinimo, o nuo žvilgsnio, pakabintus į pinigus ir galvojimo, kaip juos paimti.
„Vyksta atvirkščias procesas. Lietuvoje to yra labai daug. Nesakau, kad tokie yra visi projektai – yra ir labai gražių verslo idėjų, labai nuoseklaus įmonių vystymo ir augimo. Matai, kaip įmonės, pradėjusios gauti paramą 2004–2006 m., užauga ir matai, kiek daug padaryta. Bet yra ir šaukštų deguto“, – sako LVPA vadovė.
Įprastiems verslo technologinės plėtros projektams LVPA skiria 50 proc., o mokslo ir inovacijų projektų finansavimas europiniais pinigais siekia 75 proc. Mėginimai paimti pastarojoje srityje yra itin dažni ir LVPA atmeta apie 50 proc. mokslo ir inovacijų projektų. „Bet jie sako, kad jūs patys kalti, nes tie 75 proc. yra mums pakabintas saldainis, ir mes šokame“, – teigia D. Vilytė.
Leisti kartėlės nebėra kur
LVPA vadovės teigimu, Lietuva mokslo ir inovacijų srityje atrodo prastai ir pagal ES rodiklius, ir pagal tai, su kokiais projektais įmonės ateina prašyti paramos. Ji ant popieriaus lapo braižo keturių pakopų inovacijų laiptus: įmonės, Lietuvos, Europos ir pasaulinio lygio.
„Ateina įmonė su keturiolikta sandėlio valdymo programa ir man šaukia, kad tai yra inovacijos. Galima sakyti, kad septinta dar buvo inovacija, bet keturiolikta jau nebegali“, – sako D. Vilytė.
Pasak pašnekovės, dauguma lietuviškų inovacijų žengia tik iki įmonės pakopos ir atsakingose institucijose linkstama susitaikyti su tuo, kad tokie projektai yra verti inovacijų vardo bei 75 proc. paramos. Tačiau proveržiui reikalingas net ne Lietuvos, o bent europinio lygio naujovės. Kita vertus, kai kurioms įmonėms reikia tiesiog gamybinės linijos ir nuslūgus krizei 2010 m. konkursas joms įsigyti buvo didžiulis.
Tuo metu tose srityse, kuriose Lietuvos mokslininkai ir aukštųjų technologijų įmonės gali didžiuotis pasiekimais ir pelningu verslu, D. Vilytės manymu, žioji kita problema – nėra kam ateiti dirbti. „Pasižiūrime, kiek Vilniaus universitetas išleidžia genetikų, biotechnologų, ir pasižiūrime, kaip atrodo Riomerio universitetas su viešojo administravimo specialistais ir teisininkais. Pagal tai turėtume turėti kažkokią labai modernią teisinę firmą ir galėtume visam pasauliui teikti teisines konsultacijas, – sako D. Vilytė. – „Thermo Fisher“ plečia savo veiklą. Įmonė plečiasi, auga, o aukštasis mokslas visai nepersiorientuoja.“
Pakaktų vienos galvos
Žmogiškojo kapitalo trūkumas ir tikimybė, kad ateityje laboratorijos tuštės, nurodo ir kitą problemą – nuoseklumo ir koordinacijos stoką. Universitetai veikia pagal savo logiką ir valstybė jiems nesugeba primesti savų prioritetų.
„Kas yra Lietuva? Pusė Niujorko, – sako D. Vilytė. – Lietuvoje ne tie mastai, kur būtų galima nesuvaldyti.“ Pasak jos, šalies vystymąsi sugebėtų sukoordinuoti ir vienas protas, tačiau tokių pajėgių galvų Lietuvos politikoje stinga, o daugybė privačių interesų, imančių viršų, dažniausiai yra pagrindinė kliūtis.
Lietuvos banko valdybos narys Raimondas Kuodis vienu didžiausių nusivylimų greta neįvykusios masinės daugiabučių renovacijos laiko tai, kad institucijoje taip ir neįsitvirtino sąnaudų ir naudos analizė. „Be jos, kyla problemų atsirenkant valstybės ekonominės politikos prioritetus: juk sąnaudų ir naudos analizė aiškiai parodytų, kur valstybės išleistas litas duoda didžiausią grąžą. Štai vienas protu sunkiai suvokiamas pavyzdys: į vandentvarkos ūkį buvo sukišta apie 3 mlrd. litų, gautų iš ES, o šilumos ūkį – tik apie 150 mln. litų. Niekada nešautų į galvą, kad Lietuva turi tokių problemų dėl vandens tiekimo… Vadinasi, būdama neturtinga valstybe, leidžiame sau veikti apgraibomis ar pagal kieno nors keistas vizijas, užuot suvokę tikruosius prioritetus“, – interviu portalui delfi.lt teigė R. Kuodis.
D. Vilytė pabrėžia kai kurių sprendimų emociškumą, pavyzdžiui, po laimėto Europos krepšinio čempionato surengti tokį Lietuvoje. Už ES pinigus pristatyta sporto arenų, tačiau ji abejoja, ar net Kauno tribūnos po čempionato buvo pripildytos antrą kartą.
„Estai pasakė, kas jie nori būti IT tauta ir nuo 6 metų vaikus pradeda mokyti programavimo. Tai yra kryptinga, pragmatiška ir nuoseklu. O pas mus to nuoseklumo nėra“, – sako D. Vilytė ir prideda jau dvi Seimo kadencijas statomos atominės elektrinės pavyzdį, kurios likimas atėjus trečiai kadencijai tampa miglotas. Visas pasirengimas, kaip projektas „Procesas LT“, skirtas padėti vietiniam verslui prisitaikyti prie statybų reikalavimų, gali nueiti perniek.
Decentralizacija, LVPA vadovės nuomone, kai kuriais atvejais visiškai neveikia. Ji pasakoja apie tai, kaip, skyrus pinigų vienai apskričiai turizmui skatinti, lėšas išsidalijo savivaldybės ir vietoje bendro dviračių tako, kuris pritrauktų turistų į visą regioną, kiekviena savivaldybė pasielgė kaip tinkama. Gargžduose buvo sutvarkyti šaligatviai įforminus juos kaip dviračių takus. D. Vilytė spėja, kad vietos valdžia taip išpildė savo pažadus. Galbūt gyventojams reikėjo būtent šaligatvių, tačiau galimybė gauti pridėtinę vertę, kurią atneštų turizmas, prarasta.
Ji taip pat nusivylusi tuo, kad mokyklų renovacija nesuderinta su vadinamuoju optimizacijos procesu. Pakruojo rajono Žeimelio miestelyje renovuotos dvi mokyklos – vidurinė ir žemės ūkio, tačiau jose mokosi po labai nedaug mokinių. Galbūt geriau renovuoti vieną arba, žvelgiant į danų pavyzdį, griauti abi ir statyti naują modernią ir efektyvią.
Tarpsektorinio koordinavimo, vientiso požiūrio į struktūrines investicijas problema yra aktualiausias klausimas šiuo metu rengiant Nacionalinę pažangos programą. Šį procesą koordinuoti pavesta Finansų ministerijai. Problemos esmė – nukreipti skirtingų sektorių interesus ta pačia vaga. Nuo pažangos programos priklausys ir pagrindinio ES struktūriės paramos panaudojimą reglamentuosiančio dokumento – vadinamosios Veiksmų programos – turinys. 2013 m. antroje pusėje Veiksmų programa bus teikiama Europos Komisijos (EK) vertinimui ir po derybų bus pasirašoma sutartis.
EK gali prie sutarties pridėti tam tikrų sąlygų, kurių neišpildžius struktūrinė parama negalės būti pradėta naudoti. Pavyzdžiui, mokyklų atveju, tai galėtų būti prievolė suderinti renovacijos programą su tinklo optimizavimu.
Centrinei projektų valdymo agentūrai vadovaujantis Mindaugas Keizeris iš savo patirties taip pat pabrėžia koordinavimo problemą: kaip padaryti, kad atnaujinant vaikų darželį būtų galima įrengti patalpas, apšildyti pastatą ir sutvarkyti jo aplinką nerašant trijų atskirų paraiškų į dvi atskiras agentūras.
„Aš iš 2014–2020 m. perspektyvos tikiuosi, kad mes nebežiūrėsime sektoriškai, kad mokymo sritis yra Švietimo ministerijos sritis, energetinis efektyvumas yra Energetikos ar Ūkio ministerijos sritis. Visa tai – ir švietimo paslauga, ir energetinis efektyvumas – yra toje pačioje vietoje. Europos Komisija eina prie to, kad 2014–2020 m. būtų kuo mažiau to fragmentavimo ir kuo daugiau sisteminio požiūrio“, – sako M. Keizeris.
Laikyti užsakovus užklotus
D. Vilytė sako, kad savo darbe matė daugiau nei pakankamai viešųjų projektų rangovų mėginimų užsidirbti daugiau nugraibant kokybės grietinėlę – daryti prasčiau, naudoti prastesnes medžiagas nei nurodyta projekte.
„Ne veltui mafija visame pasaulyje stengiasi kontroliuoti statybų verslą ir ypač kelių statybų verslą, nes ten pinigai – į žemę. Patikrinti [darbų kokybę] labai sunku. Kiek iš tiesų išleista, išlenda po kelerių metų ar po dešimties – per kokybę“, – didžiausias rizikas nurodo A. Abišala.
Pasak jo, pasaulyje nesame išskirtiniai ir vienintelis būdas mažinti riziką – per konkurencijos didinimą ir rangovų priežiūrą.
„Užsakovai turi didelę problemą, kad beveik visais atvejais rangovas būna daug gudresnis nei užsakovas. Techniškai gudresnis“, – į vadinamąją informacijos asimetrijos problemą nurodo verslo projektų konsultantas.
Pasak jo, pasaulyje ši problema sprendžiama paprastai: samdomi projektų techniniai konsultantai-inžinieriai, kurie turėtų rangovui prilygstančią kompetenciją, gebėtų tiesiogiai derėtis ir laikytų, jo žodžiais, antklodę užsakovo pusėje. Ir samdomi brangiai, kad būtų užtikrinamas kuo didesnis lojalumas. „IAE uždarymas yra geriausias pavyzdys“, – į nuklotus užsakovus rodo A. Abišala.
LVPA nuo 2010 m. ėmė samdyti techninius konsultantus bei sričių ekspertus. Vertinant projektus arba administruojant jų įgyvendinimą su jų pagalba galima profesionaliai įvertinti tiek inovatyvumą, tiek įrangos ar statinio kainas. Tačiau D. Vilytė pripažino, kad LVPA yra tekę patvirtinti su saulės elementais susijusį projektą, dėl kurio kainos pagrįstumo ji negalėjo būti visiškai tikra. Patikrinti nebuvo įmanoma dėl to, kad kompetentingų šios srities specialistų, nesusijusių su pareiškėju, Lietuvoje paprasčiausiai nėra, o atskleisti projekto detales galimam konkurentui užsienyje prilygtų komercinės paslapties atskleidimui. Pasak jos, liko viltis, jog įvykę pirkimai (dalyvavo trys konkuruojantys tiekėjai) leido įmonei pasirinkti geriausią tiekėją.
