„Menų spaustuvė“ sostinėje menininkus subūrė į netradicinę erdvę.
Šiandien mėgstama deklaruoti, kad tikram teatrui tereikia trijų dalykų: scenos aikštelės, aktoriaus ir jį stebinčios publikos. Esą jeigu aktorius talentingas, o jo atliekama istorija užvaldo žiūrovų vaizduotę ir įtikina, jokių kitų materialių atributų lyg ir nebereikia.
Taip teigdami teatro žmonės šiek tiek veidmainiauja. Turbūt didelė dalis mūsų teatralų, svajodami apie naują erdvę teatrui, vaizduotėje vis dėlto dar regi jaukius rūmus, žiūrovų salę su patogiais krėslais.
Taip pat, matyt, galvojama apie erdvią sceną su tyliai čiuožiančia ar švelniai krintančia uždanga, užkulisius su didžiulėmis ertmėmis dekoracijoms, galų gale – talpią drabužinę, nuo kurios, kaip teigiama, ir prasideda tikrasis teatras.
O kaipgi teatras netradicinėse erdvėse, teatras ir kūrybinės studijos buvusiose gamyklose? Kai kuriuose Lietuvos didmiesčiuose ši idėja jau sėkmingai įgyvendinta, tačiau iš esmės naujas erdves jaukinamės atsargiai.
Taikinyje – ir batų fabrikas
Apskritai teatrų įsikūrimas „loftuose“, t. y. ištuštėjusiose gamyklų erdvėse, atsirado ir paplito XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Tai daugiausia buvo susiję su neformaliomis trupėmis, rengusiomis socialinio pobūdžio vaidinimus.
Lietuvoje ištuštėjusių gamyklų, kurios galėtų būti pritaikytos teatrui, galima būtų nesunkiai rasti kone kiekviename didmiestyje. Įdomūs kūrybiniai procesai bręsta Šiauliuose, Kultūros fabrike – buvusio „Elnio“ batų fabriko patalpose. Kauno teatralai neseniai buvo nusitaikę į medumi ir vašku ligi šiol dvelkiančias „Hanzos“ sandėlių patalpas.
Tačiau pabandykime pažvelgti į vienos šiuo metu sėkmingai sostinėje veikiančios netradicinės menininkų buveinės praeitį.
Per du aukštus įrengtų ir tonas sveriančių geležinių įrenginių trenksmas, tarsi virš galvos riedėtų traukiniai; kilometrai ritininio popieriaus, didžiuliu greičiu zigzagais skriejančio per milžiniškos mašinos skriemulius… Popieriaus ir metalo dulkės kemša nosis ir ausis. Laukdami iš Maskvos skraidinamų laikraščių „Pravda“ ir „Izvestija“ klišių, popierinių atliekų konteineriuose kietai miega naktinės pamainos darbininkai. Žinoma, kaip kompensaciją už žalingą sveikatai darbą jie kasdien gaus po puslitrį pieno.
Taip, tai prieš kelis dešimtmečius vyko „Tiesos“ spaustuvės patalpose Vilniaus senamiestyje, kai jokių būsimo teatro gyvenimo užuomazgų dar nebuvo įmanoma numatyti.
Kai prieš dešimtmetį į tas pačias ištuštėjusias spaustuvės patalpas įžengė jaunieji teatralai, įspūdingu proveržiu čia irgi dar nekvepėjo.
Senųjų gamybos įrengimų pėdsakai dar buvo matomi, kai buvusiose gamybos erdvėse radosi nauja teatrinė stichija: Audronio Liugos inspiruotosios „Naujosios dramos akcijos“ spektakliai ir pjesių skaitymai, Viktoro Karpušenkovo plastiniai eksperimentai, Agniaus Jankevičiaus spektakliai „Stepių karalius Lyras“ ir „Žiurkiagalviai“.
Bet, ko gero, svarbiausias lūžis įvyko visai greta, tos pačios „Tiesos“ spaustuvės pagalbinėse patalpose 1998 metais, kai režisierius Eimuntas Nekrošius ir tuometis Kultūros ministras Saulius Šaltenis drauge įkūrė „Meno fortą“.
Tai buvo pirmasis valstybės lėšomis išlaikomas teatras, kurio egzistavimo pagrindas buvo ne teatro rūmai, o paties teatro idėja: režisieriaus E. Nekrošiaus teatro vizija ir jos realiosios apraiškos, t. y. jo pastatyti spektakliai. Garsūs vaidinimai, kurie rodyti ne kukliose „Meno forto“ patalpose, o kitose scenose, Lietuvoje ir svetur. Ar kas nors tuomet galvojo apie pasaulinį garsą ir šlovę?
Sėkmingi ieškojimai
Buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje šiuo metu veikia šiuolaikinių scenos menų projektus pristatanti „Menų spaustuvė“. Šios įstaigos idėją puoselėjo ir įgyvendino festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ organizatorius Audronis Imbrasas.
Regis, būtent nuolatinės erdvių paieškos – naujiems šiuolaikinio šokio festivaliams ir trupėms – pastūmėjo A. Imbrasą bei jo bendraminčius išsikovoti sostinėje naują viešąją kultūros erdvę.
Organizacija buvo įkurta dar 2002-aisiais, o rekonstrukcijos darbai prasidėjo 2004 metais. Galiausiai įkurtuvės švęstos tik 2009-aisiais, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine.
Buvusioje spaustuvėje po vienu stogu įsikūrė Vilniaus dailės akademija su ekspozicijų sale „Titanikas“ ir „Menų spaustuvė“ su dviem žiūrovų salėmis, repeticijų sale bei infoteka.
„Menų spaustuvė“ tapo nuolatine festivalių „Naujoji dramos akcija“ ir „Sirenos“ aikštele. Čia vyksta scenos debiutų ir kitokie teatro, modernaus šokio projektai.
Jei kalbėtume apie pačią „kūrybinių industrijų“ sąvoką, ji yra platesnė. Šiandien visas šiuolaikinis teatro procesas, jo sąveika su publika yra itin industrializuota ir technologizuota.
Dabar retas spektaklis apsieina be specialiųjų šviesos, garso ir vaizdo efektų, o režisieriai savo sumanymus kuria remdamiesi inovacijomis. Technologijos persikėlė ir į aktorių kūrybinio darbo virtuvę.
Aktoriai jau įgudo sinchronizuoti savo veiksmus scenoje, pavyzdžiui, su kompiuterių garso efektais. Tačiau, derėtų pripažinti, neretai kai kurie komerciniai teatrai šiomis priemonėmis piktnaudžiauja, taip mėgina pritraukti TV ekranų publiką.
„Menų spaustuvė“ kol kas žengia nekomercinio, prasmingo šiuolaikinio teatro kryptimi. Nedidelėse „Menų spaustuvės“ salėse žiūrovai tampa daugiau ar mažiau vykusio, visuomet gyvo teatro proceso liudininkais ir dalyviais.
Čia savo sėkmingus eksperimentus tęsia režisierius Cezaris Graužinis. Čia debiutavęs ir vėl į šias erdves kurti grįžta kituose šalies teatruose patirties įgavęs ambicingas jaunas režisierius Artūras Areima. Nuolat šiose erdvėse šmėkšteli mūsų neformaliojo teatro gyvasis klasikas klaipėdietis Benas Šarka.
Įsikūrę vienas greta kito, „Meno fortas“ ir „Menų spaustuvė“ yra, ko gero, sėkmingiausi kūrybinės industrijos projektai mūsų šalyje.
Jų atsiradimas tapo įmanomas ne vien dėl tam tikrų asmenybių entuziazmo. Labai svarbu, kad jie atsirado ir pradėjo veikti dar ir todėl, kad visa kūrybinė terpė pasiekė tam tikrą idėjų brandumo lygį.
Kvapas irgi svarbus
Vis dėlto kas iš esmės trukdo mūsų teatralams, kurie taip aktyviai ieško naujų formų ir erdvių, įsikurti buvusiose gamyklose?
Atsakyti nėra labai paprasta. Ir priežastis nėra vien ta, kad menininkai ir dabar pragmatiniais sumetimais mieliau renkasi standartinio „teatro dėžutėje“ pastogę nei vėjo perpučiamas buvusių fabrikų erdves.
Vertinant tokius projektus kaip „Menų spaustuvės“, galima kalbėti apie jų visokeriopą sėkmę. Kiekvienas investuotas litas čia tampa keleriopai vertingesnis – nes čia patirties semiasi ir jaunieji kūrėjai, kartu ugdoma publika.
Kita vertus, šiek tiek gaila, kad preciziškai suremontuotos, nugludintos stiklo ir chromuoto metalo paviršiumi blizgančios buvusios „Tiesos“ spaustuvės erdvės prarado savo pirmapradį – spaustuvės – kvapą ir atmosferą.
