Beno Goode'o nuotrauka
Muzika kasdien vienaip ar kitaip pasiekia absoliučią daugumą žmonių, bet tik nedidelė jų dalis iš tiesų ją girdi, o ne vartoja kaip garsinį tapetą.
Viename pokalbyje apie muzikos poveikį visuomenei muzikantas ir režisierius Remigijus Ruokis pareiškė esąs įsitikinęs, kad muziką įvairiausiais pavidalais (dainos, laidų, reklamų muzikinis fonas, mobiliųjų telefonų melodijos) ir būdais (radijas, televizija, internetas, namai, MP3 grotuvas, kavinė, automobilis, parduotuvė, koncertas) kasdien vartoja mažiausiai 80 proc. žmonių. Nors šiaulietis šį skaičių tik spėjo, ginčytis dėl akivaizdaus muzikos masiškumo ir poveikio mūsų gyvenimui neverta. Bet verta pasvarstyti: kurie iš tų 80 proc. klausytojų iš tiesų atidžiai ir įsigilinę klauso skambančių kūrinių, kurie yra tikrieji muzikos mylėtojai ir kūrėjų įkvėpėjai.
Didžiąją dalį klausytojų, kurie nuolankiai priima „iš aukščiau“ (radijas, televizija, spauda) brukamą muzikos produkciją, vargu ar galima vadinti tikraisiais garsų meno mylėtojais ir vertintojais – greičiau pasyviais klausytojais ar muzikos vartotojais. Mat nors jie dažnai ištisą dieną praleidžia įsijungę radijo imtuvą ar MP3 grotuvą, o vakare vartoja televizijų primygtinai siūlomus muzikos produktus, iš tiesų nesiklauso ir negirdi skambančių dainų. Jos tampa tik muzikiniu fonu. Bene paveikiausias, labiausiai žmogų jaudinantis menas – muzika – tokio klausytojo širdies ir proto nepasiekia.
Muziką iš tiesų vertinantis žmogus šiam savo pomėgiui (ar net aistrai) skiria gana daug laiko, dėmesio ir pastangų: kūrinių klausosi ne atsitiktinai ir paviršutiniškai, o atidžiai ir kryptingai, stengiasi savo ausų ir dėmesio neatbukinti pirma pasitaikiusia radijo stotimi arba prekybos centre skambančiu muzikiniu triukšmu.
Tačiau net ir tarp tokių muzikai neabejingų žmonių (nors jų nėra labai daug) kyla ginčų, kas gi yra tikrasis muzikos mylėtojas: nesuskaičiuojamą daugybę įrašų sukaupęs melomanas, beveik natūralų gyvo grojimo skambesį atkuriančią garso aparatūrą namie įsirengęs audiofilas, o gal gausybę pačių rečiausių albumų leidimų surinkęs muzikos kolekcionierius? Galbūt jie visi?
Aiškaus atsakymo į šį klausimą veikiausiai negali būti, nes tai juk ne sporto varžybos ar televizijos šou „Įrodyk, kad esi geriausias muzikos klausytojas!“, kuriame išrenkamas nugalėtojas. Vis dėlto žurnalas IQ pasidomėjo, ar iš tiesų net tarp tikrųjų muzikos mylėtojų yra tikresnių už kitus. Ar pagrįstai skirtingais „nukrypimais“ pasižymintys muzikos gerbėjai stereotipiškai statomi į priešingas barikadų puses?
Turinys svarbiau už skambesį
Muzikos kritiko, muzikanto, renginių vedėjo Alfredo Kukaičio supratimu, užkietėję melomanai yra aistringi muzikos mėgėjai, kuriems skambesio kokybė dažnai nėra svarbi. Todėl jie neretai klausosi net ir prastai skambančių archyvinių įrašų. Melomanams būdinga „specializacija“: vienus domina interpretacija, kitus – tam tikros epochos, stiliai. Dar kiti žavisi vieno kūrėjo opusais arba deklaruoja ištikimybę pamėgtų muzikos leidybos firmų produkcijai.
O tikrieji audiofilai (terminas sudarytas iš lotyniško žodžio „audio“ – girdžiu ir graikiško „philos“ – mylintis) klausosi tik kokybiško garso. Įvairiausia muzika jiems tėra įrankis, padedantis ieškoti tobuliausio brangiai kainuojančių laidų, grotuvų, kolonėlių, kitos garsą atkuriančios technikos derinio, siekti atkurti skambesį, artimiausią natūraliam.
Daugelis audiofilų domisi tik konkrečiais formatais – nesirinkdami gausiai perka aukštos garso kokybės SACD, „Blu-Ray“ ar HDCD leidinius. Jiems nerūpi turinys, todėl visiškai ar beveik nesvarbu, ko klausytis ar žiūrėti. Tai gali būti ir džiazas, ir rokas, ir klasika. Nė vienas šių žanrų nedomina, bet žmogus gėrisi garso ar vaizdo kokybe.
Su šia melomanų ir audiofilų atskirtimi sutinka muzikantas, kompozitorius Vytautas Diškevičius, pabrėžiantis, kad šiais laikais „muzika, grojama beveik bet kokia aparatūra, skamba daugmaž padoriai, ir ją galima suvokti bei įvertinti“, todėl nebūtina žūtbūt taupyti pinigų tūkstančius kainuojančiai ypač aukštos kokybės hi-end aparatūrai ar pirkti tik tam tikro formato laikmenų.
„Jei geriausios kokybės aparatūra, analoginiai įrašai man atskleidžia daugiau skambesio spalvų, tai, mano akimis, negelbsti silpnos kompozicijos“, – tvirtina pirmenybę turiniui, o ne formatui teikiantis melomanas.
Melomanais save vadinantys muzikos klausytojai šiek tiek ironiškai žvelgia ir į kolekcionierius, medžiojančius retus įrašų leidimus. Pastarieji negaili pinigų už kokį nors retą Japonijai skirtos vinilinės plokštelės leidimą (kurį jau turi kolekcijoje CD formatu). Dar geriau, jei albumo viršelyje padaryta klaida. Tuomet muzikos filatelistai pasiryžę mokėti iš tiesų beprotiškus pinigus. (Taip pat minėtini ir laikmenų formatų (LP, MC, CD, DVD ar „Blu-Ray“) kolekcionieriai, įsitikinę, jog būtent tas formatas kokybiškiausiai atkuria garsą.)
Nors ir pašiepia kolekcionierius, melomanai pripažįsta – matyti lentynoje sukrautus CD ar vinilines plokšteles yra malonu. Bet pabrėžia, kad šis malonumas yra antrinis, tiesiogiai nesusijęs su muzikiniu turiniu.
Toje pačioje barikadų pusėje
Išvardyti skirtumai tarsi labai aiškiai suskirsto muzikos mylėtojus į kelias grupes. Bet specializuoto muzikos, kino ir kokybiškos garso bei vaizdo technikos žurnalo „Gramofonas“ redaktoriui Mindaugui Jokubauskui nepatinka toks supriešinimas. Jo įsitikinimu, realiame gyvenime tikrų audiofilų, melomanų ar kolekcionierių yra labai mažai. Jie greičiau yra išimtis negu taisyklė. Todėl šios grupės ne atsiduria skirtingose barikadų pusėse, o atvirkščiai – papildo viena kitą.
„Girdžiu nuomonių, esą audiofilai yra šalti technikos mėgėjai, o melomanai – dvasingi muzikos mylėtojai. Nesutinku. Muzika yra esminis, centrinis dalykas, o visa kita – tik malonus papildymas. Visos minimos klausytojų grupės susipina, nes jas vienija bendras poreikis. Kai į muziką žiūrima šiek tiek kitaip, kai iš jos norima daugiau, kreipiamas didesnis dėmesys, atsiranda papildomų hobių, kylančių iš hedonistinių ir estetinių poreikių tenkinimo. Kai jau esi sotus, tada nori ko nors daugiau: turiu gana daug įrašų, noriu išgirsti, kaip jie skamba per geresnę aparatūrą“, – svarsto M. Jokubauskas.
Tad skirtingose barikadų pusėse (tarp kurių nuolat vyksta „migracija“) greičiau yra muzikos mylėtojai ir vartotojai, nes jie vertina muziką ir jos klauso tenkindami skirtingus poreikius. Vieniems ji kelia pasigėrėjimą, yra dvasinis penas, o kitiems, pavyzdžiui, taksistams ar tolimųjų reisų vairuotojams, tai tik priemonė nuoboduliui prablaškyti ar bendram gatvės triukšmui užgožti.
Prastas garsas – kūrinio mirtis
Audiofilai į melomanų priekaištus, esą jiems aparatūra yra svarbiau už pačią muziką, atkerta, kad jų siekis atkurti artimiausią natūraliam garsą nėra savitikslis ar skatinamas tik sportinio azarto. Mat negirdėdamas kai kurių dažnių, tembrų, negali visavertiškai klausyti ir vertinti kūrinio. Kaip įmanoma suvokti, pavyzdžiui, labai gero orkestro atliktą genialų kompozitoriaus kūrinį, jei atkurtame įraše negirdima kontraboso, lėkščių ar kitų instrumentų?
Savęs nei audiofilu, nei melomanu nelaikantis, bet geros aparatūros reikšmę klausant muzikos pabrėžiantis M. Jokubauskas pateikia palyginimą: vargu ar įmanoma suvokti kelių metrų skersmens Henri Matisse’o paveikslo didybę iš vadovėlyje ar žurnale atspausdintos 10 centimetrų dydžio nuotraukos, kurios spalvos neatitinka originalo. Taip pat ir prasta aparatūra sudarko muzikos kūrinį.
„Gera aparatūra suteikia galimybę išgirsti tai, kaip iš tiesų skamba ta muzika. Klausydamas kūrinio per televizorių, radijo tašką ar nedidelį muzikinį centrą gali tik įsivaizduoti, kaip skamba orkestras. Bet jei nueini į filharmoniją, supranti, kiek daug orkestre yra instrumentų, kad visi jie girdimi ir yra svarbūs. Netikiu, kad yra tokių dvasingų žmonių, kurie gali klausyti muzikos negirdėdami pusės instrumentų ir nuo to „kaifuoti“, – svarsto M. Jokubauskas.
Pašnekovas įsitikinęs, kad prasta aparatūra gali atkurti ir parodyti tik šešėlį, atspindį to, kas turėjo iš tiesų skambėti, nes dingsta didžiulė dalis garsų, tembrų, dinamikos įvairovė. To pasekmė – muzikos žanrai suvienodėja ir klausytojai ima mėgti tik tam tikrus muzikos stilius, kuriems aparatūros kokybė daro mažiausiai žalos. Audiofilais tampa žmonės, atradę galimybę visavertiškai klausytis muzikos.
Brangi aparatūra – pižonizmas
Nors nesiginčija dėl teiginio, kad garso atkūrimo aparatūra yra svarbi norint visavertiškai klausytis muzikos, melomanai siūlo neperlenkti lazdos: ir sąlyginai nebrangus, kiekvienam paprastam mirtingajam įkandamas muzikinis centras garsą atkuria pakankamai kokybiškai. Jo visiškai užtenka skambančiam kūriniui suvokti ir įvertinti.
Žurnalo IQ kalbinti melomanai vieningai teigia, kad labai gera, t. y. labai brangi, aparatūra tiesiogiai nesusijusi su muzikos girdėjimu. Tai – pižonizmas, toks pat, kaip ir „papilkinti“ langai ar „tiuninguotas“ automobilis.
„Kai kurie tobulo garso ieškotojai, siekdami, kad aparatūra veiktų ir garsą atkurtų kokybiškiau, netgi keičia elektros instaliaciją namuose“, – šypteli V. Diškevičius.
Klausytis sustojus
Yra daugybė muzikos klausymo ir suvokimo būdų. Svarbiausia – susikaupti, skirti jai pakankamai dėmesio, ir nuostabus garsų pasaulis atsivers.
„Muzika – vidinės harmonijos, balanso, dvasinės pusiausvyros rūpintoja ir sergėtoja. Bet tik tuomet, kai bent kartkartėmis savo kasdienybėje leidžiame jai griežti pirmu smuiku, sustojame, išjungiame telefonus, įsitaisome krėsle ir klausomės. Kadaise tokia praktika Vakarų pasaulyje buvo įprastinė dvasios profilaktika – ir dar kokia maloni“, – pažymi atlikėjas, kompozitorius ir garso režisierius Aivaras.
Deja, dabartiniam hedonistiniam pasauliui sunkiausiai sekasi pasiekti, regis, nesudėtingą malonumą. Muzikos harmonija nyksta. Ją keičia triukšmas. Taip nutinka, kai muzikos klausomasi tokiu pačiu garsumu, kaip ir aplinkos erzelio, – jausminis ryšys beveik išblėsta, tėra simuliuojamas, nebelieka gilesnio suvokimo, išgyvenimo.
