Žemiausių kainų nesiūlo.
Platų degalinių tinklą valdanti „Lietuva Statoil“ buvo viena pirmųjų užsienio bendrovių, investavusių Lietuvoje. Ji įrodė, kad lietuviai yra ne prastesni klientai už vakariečius ir nusipelno būti aptarnaujami taip pat, kaip ir jie.
Norvegų koncernas „Statoil“ į Baltijos šalis pradėjo žvalgytis vos tik šioms atgavus nepriklausomybę, tačiau plėstis jose iš karto neskubėjo. Įmonė „Statoil Lietuva“ buvo užregistruota 1993 m. pabaigoje, o praėjus dar dvejiems metams Vilniuje, Baltupių rajone, duris atvėrė pirmoji tinklo degalinė. Iki to laiko degalų jau buvo galima užsipilti „Lukoil“, „Shell“ ar „Neste Oil“ prekės ženklu pažymėtose degalinėse.
Tačiau atėjusi į Lietuvą „Statoil“ ėmėsi sistemingos plėtros ir greitai pradėjo diegti vakarietiškam verslui ir klientų aptarnavimo kultūrai būdingus elementus. „Statoil“ niekada neturėjo tikslo būti didžiausiu degalinių operatoriumi Lietuvoje, tačiau taikėsi į gardžiausią rinkos kąsnį. Savo degalinėms ji vietos ieškojo didžiausiuose šalies miestuose, jas stengdavosi įrengti prie pagrindinių miesto gatvių ir šalia gyvenamųjų rajonų.
Praėjus penkeriems metams po pirmosios degalinės atidarymo „Statoil“ šalyje valdė kelias dešimtis degalinių, kurias smarkiai išplėtė, kai Lietuvą nusprendė palikti „Shell“. 2003 m. perėmusi šiam tinklui priklausiusias degalines „Statoil“ savo tinklą išplėtė iki 56 degalinių ir savo užimamą mažmeninės prekybos degalais rinką Lietuvoje padidino iki 20 proc. Šiandien tinklui priklauso 72 degalinės įvairiuose šalies miestuose.
Viena didesnių „Statoil“ naujovių buvo pirmoji šalyje automatinė automobilių plovykla, atidaryta pirmaisiais tinklo plėtros metais. Iki tol automobilio plovimas lietuviams buvo savaitgalio užsiėmimas, o apie technologinį stebuklą, padedantį nuplauti automobilį nepajudinus nė piršto, daugelis gyventojų buvo matę tik amerikietiškuose filmuose.
Dar viena šio tinklo naujovių buvo galimybė atsiskaityti be grynųjų pinigų. „Statoil“ viena pirmųjų šalyje pradėjo diegti mokamųjų kortelių terminalus. Tuo metu tai buvo viena iš nedaugelio vietų, kur buvo galima pasinaudoti bankų pradėtomis išduoti mokamosiomis kortelėmis.
Vis dėlto vienas drąsiausių bendrovės sprendimų buvo leisti žmonėms degalų į automobilį užsipilti dar nesusimokėjus. Nors šiandien tai yra įprasta aptarnavimo praktika, prieš gerą dešimtmetį toks žingsnis buvo vertinamas su gera skepticizmo doze, o žiniasklaida net prognozavo šio degalinių tinklo bankrotą. Aišku, bandymų piktnaudžiauti tuo pasitaikydavo, tačiau degalinėse įdiegtos stebėjimo priemonės ir bendradarbiavimas su policija parodė, kad tokias vagystes galima labai greitai ištirti.
mažmeninėje degalų rinkoje įsigalėjusios „Statoil“, „Lukoil“ ir „Neste Oil“ tarytum pasidalijo ją pagal skirtingus kainos segmentus.
Toks bendrovės žingsnis buvo svarbus simbolinis gestas, kuriuo parodyta, kad lietuviai nėra prastesni klientai už norvegus ar švedus ir kad daugeliu jų galima lygiai taip pat pasitikėti. Ir nors pradžioje vienos degalinės patiriami nuostoliai per metus sudarydavo dešimtis tūkstančių litų, per kelerius metus jie sumenko iki kelių šimtų. Įdomu ir tai, kad Estijoje ir Latvijoje šiuo atžvilgiu gyventojų elgsena keitėsi lėčiau. Pavyzdžiui, 2003 m. dėl vagysčių viena „Statoil“ degalinė Estijoje vidutiniškai patirdavo 4 026 litus, Latvijoje – 4 295 litus, o Lietuvoje – vos 662 litus nuostolių.
Galop mažmeninėje degalų rinkoje įsigalėjusios „Statoil“, „Lukoil“ ir „Neste Oil“ tarytum pasidalijo ją pagal skirtingus kainos segmentus. Niekada nesiūliusi žemiausių degalų kainų „Statoil“ ir toliau jais prekiauja keliais centais brangiau negu kitos bendrovės. Didžiausią degalinių tinklą šalyje valdanti „Lukoil“ pagal degalų kainas yra vidutiniokė. O degalinių automatizavimo keliu pasukusi „Neste Oil“ siūlo žemiausias kainas iš šios trijulės.
Nors tokia situacija ne vienus metus kelia įtarimą dėl egzistuojančio kartelio, ne kartą degalų rinkos dalyvius tyrusi Konkurencijos taryba jokių neleistinų susitarimų nėra nustačiusi.
