Danguolei Rudokienei ir jos vyrui Arūnui šie metai pilni švenčių. Šiemet moteris su sporto klubo „Šėlsmas“ draugėmis Švedijoje iškovojo ketvirtą vietą pasaulyje virvės traukimo rungtyje. Namuose minėtos ne mažiau svarbios sukaktys – Danguolės keturiasdešimtmetis ir dvidešimt bendro gyvenimo su Arūnu metų. Nors sutuoktiniams teko sunkių išbandymų – prieš aštuonerius metus vyras patyrė stuburo traumą, tvirta jų sąjunga niekas nesuabejotų.
Kaime gyventi geriau
Nuolat besišypsanti, jaunatviška, ir dvasiškai, ir fiziškai stipri moteris kilusi iš Panevėžio. Tačiau jau prieš du dešimtmečius persikraustė į Jotainius ir dėl savo sprendimo niekada nesigailėjo.
Čia gyvena visi draugai, vyro brolis, mažoje gyvenvietėje žmonės bendrauja nuoširdžiau, geriau supranta vienas kitą. Aplinkinių supratingumo Rudokų šeimai reikia, ypač – Danguolės darbdavių geranoriškumo. Jotainių parduotuvės, kurioje moteris daug metų dirbo pardavėja, savininkė visada išleisdavo ją ir į „Šėlsmo“ varžybas, ir parbėgti namo, pasirūpinti vyro pietumis.
Anksčiau sveikas vyras dirbo Jotainių mokyklos sargu. Dabar daugiausia laiko praleidžia namuose, žiūri televizorių ar sėdi prie kompiuterio. Prie Arūno labiausiai pripratęs ir šių namų augintinis – bokserių veislės Rufas.
Arūno gyvenimo būdas pasikeitė po nelaimingo atsitikimo – prieš aštuonerius metus jam viena vasaros maudynių diena buvo lemtinga. Įbridęs iki kelių, jis nėrė gilyn, trenkėsi į didelį akmenį ir patyrė stuburo slankstelių traumą.
Nuo to laiko nevaldo kojų, neveiksnūs ir Arūno pirštai.
Keliasi statybiniu keltu
Po traumos daug kas keitėsi, bet išliko šilti sutuoktinių santykiai. Kad būtų patogiau neįgaliam vyrui, butą antrame aukšte jie planavo keistis su Arūno broliu. Jo šeima gyvena tame pačiame kaime, tik pirmame daugiabučio aukšte. Vėliau šios minties Danguolė su vyru atsisakė.
Kurį laiką Arūną reikėdavo nešioti laiptais, kur kas siauresniais ir statesniais nei miesto daugiabučių. Bet maždaug po metų jie rado išeitį – namo krašte įtaisė liftą, tai gerokai palengvino šeimos gyvenimą.
„Čia – statybinis keltas. Jis gal ir nesaugus, bet ką kitaip darysi? Iš pat pradžių laiptais nešiojom. Kur išvažiavai, grįžus reikia sukti galvą, ką susirasti, kad užneštų. Tai buvo didelė problema – Arūnas pyko, kad yra našta visiems, – ir už save, ir už vyrą atšneka pleputė Danguolė. – Keltai brangūs, Savivaldybė neįstengia kiekvienam padaryti. Nusipirkom tą statybinį keltą, mokyklos darbų mokytojas suvirino aikštelę, kad tilptų vežimėlis. Kitas draugas padėjo keltą pastatyti, sutvirtinti. Dabar džiaugiamės – kada norime, išvažiuojame, kada norime, grįžtame.“
Važiuoja su komanda
D.Rudokienė jau treti metai priklauso moterų klubui „Šėlsmas“. Klubas užsiima sportine ir sveikuoliška veikla – žaidžia tinklinį, kvadratą, žiemą maudosi jūroje. Dabar daugiausia moterys dalyvauja virvės traukimo varžybose: ši rungtis joms atneša pergalių.
Kai tik įmanoma, į „Šėlsmo“ keliones moterys kartu ima ir Arūną.
Vežasi jį į rungtynes, į „ruonių“ maudynes –
klubo draugės neprieštarauja, su Arūnu jos jau susigyveno, vadina jį savo
talismanu. Per keliones po Lietuvą Rudokams teko patirti, kad ne tik kaimuose,
bet ir miestuose neįgaliesiems laisvai judėti sudėtinga.
Sutuoktiniai pasakoja, kad mūsų šalyje aplinka nėra pritaikyta negalią turintiems žmonėms. Nors tam tikrų reikalavimų laikomasi, nuovažos daromos tik tam, kad įstaiga užsidėtų sau pliusą. Tikro patogumo neįgaliesiems nežiūrima, trūksta ir aptarnavimo kultūros.
„Man įstrigo, kai buvom Palangoj. Nuvažiavom į paprasčiausią klubą, barą – apsaugininkai stovi, o mes, moterys, laiptais Arūną nešam. Mes nedarom iš to problemos, bet jie net nepaklausė, ar padėti. Mums, aišku, nesunku: jei jį vežamės, po kelis kartus aukštyn žemyn sunešiojam“, – nesiskundžia, bet elementaraus mandagumo trūkumu stebisi Danguolė.
„Šėlsmas“ išjudino iš namų
Ilgus metus dirbusi pardavėja, D.Rudokienė keičia darbą, nuo šiol ji triūs šalia namų esančios mokyklos katilinėje. Moteris džiaugiasi, kad nebus sunkumų parlėkti pietų, darantis žvarbiau, reikės atrasti laiko ir namus pašildyti. Kambarius ji prikūrena smarkiai: nors moteris, nuolat besisukdama buityje, nesušąla, šilumos reikia mažiau judančiam Arūnui.
Jis žmonai papriekaištauja, kad ji – tikras vijurkas. Per visas veiklas beveik nebūnanti namie. Užsiėmimų padaugėjo tada, kai Danguolė įsijungė į sporto klubą.
„Tie ketveri metai iki „Šėlsmo“ ir buvo tokie – apie namus. Vieną kartą Palangoj buvom. Jo motina gyvena Niūronyse, Anykščių rajone. Tai ir iki ten nuvažiuodavom. O daugiau niekur. Aš labai mėgstu keliauti. O Arūnas irgi, kur aš jį išsitempiu, tai patenkintas būna. Bet labai nervinasi, kad visiems našta, nes reikia jį prižiūrėti. Bet moterys mane paskatina: važiuokit kartu“, – apie „Šėlsmo“ gastroles, pakeitusias ne tik jos, bet ir vyro kasdienybę, pasakoja sportininkė.
Dukra linkusi į sportą
„Arūnas sako: gal jau užteks? Na jau ne, kol galėsiu, kol jėgų turėsiu, tol dalyvausiu. Ramina mane, kad namuose daugiau pabūčiau. O aš vis lekiu ir lekiu. Tai reikalai, tai treniruotės, tai darbas. Vienoj vietoj pasėdėt netenka“, – pripažįsta Danguolė.
Prieš rungtynes „Šėlsmo“ moterys treniruojasi triskart per savaitę, važiuoja arba į Vadoklius, arba į Ramygalą. Žiemą lankosi Panevėžio sporto manieže.
„Visoms moterims tas pats – ir nuo tos rutinos, ir nuo šeimų pailsi. Kompanija mūsų nuostabi: išsprendžiam ir šeimynines problemas, pasipasakojam, kaip kuri žiemai atsargas ruošiam. Aišku, treniruotės laiko atima, bet vis tiek gerai“, – prisipažįsta jotainietė.
„Mamos kaip ir nėr“, – šypsodamasi tėčiui pritaria Rudokų dukra Monika. Ji taip pat linkusi į sportą: išbandžiusi daugybę būrelių, šešerius metus lankė dziudo treniruotes. Sportavo intensyviai, bet dėl traumų metė šį užsiėmimą. Iš pradžių jai trūko kojos raiščiai, vėliau gydytojai pasakė, kad atkrėstas inkstas. Trečius metus padavėjos ir virėjos specialybės verslo mokykloje besimokanti Monika visai sporto neapleido.
„Dabar žaidžiu tinklinį, krepšinį, tenisą“, – vardija mergina.
„Šėlsmo“ grupės vadovė Giedrė mokytojauja Ramygoje, ten taip pat turi sudariusi mergaičių virvės traukėjų grupę, kvietė Moniką prie jų prisijungti. Bet jaunimo grupė važinėja nė kiek ne mažiau nei vyresnių moterų, o dviejų nuolat keliaujančių moterų Rudokų šeimoje būtų per daug. Nors mamai išvažiavus į varžybas Arūnu pasirūpina šeimos draugė Auksuolė, visų rūpesčių palikti jai vienai nesinori.
Klubas – džiaugsmo
šaltinis
Ir Jotainiai, ir mieste gyvenančios mamos kaimynai sveikina, žino, seka Danguolės pergales. Avantiūra, prasidėjusi nuo kultūros centre rengtų aerobikos treniruočių, tęsiasi jau trečius metus.
Pradžioje daug kaimo moterų sutraukusios treniruotės laikui bėgant vykdavo vis mažesniu būriu, kol galų gale moteriškės pomėgį apleido, liko labiausiai darbui ir pergalėms pasiryžusios aktyvistės.
Jos dalyvauja ir laimi ne tik Lietuvoje rengiamose varžybose, bet ir važinėja į užsienyje rengiamas tarptautines rungtynes. „Šėlsmas“ dalyvauja dviejų svorio kategorijų rungtynėse, rungiasi ir su sunkesne komanda.
Danguolė pasakoja, kad lauko virvės traukimas užtrunka kur kas ilgiau nei ta pati rungtis, organizuojama salėje. Salėje nėra kur atsispirti, jei jau priešininkai pagauna traukti, tai labai greitai ir nutraukia. O po virvės traukimo rungties lauke veja atrodo kaip traktorių išvažinėta, mat galynėdamosi moterys spiriasi į žemę.
Galima įsivaizduoti, kaip atrodo po tokių varžytuvių pačios dalyvės: į purvą griuvusios, vėl stojusios, purvinos, sušilusios, pailsusios, bet dažniausiai nugalėjusios ir laimingos.
Lina RUMBUTYTĖ
A.Repšio nuotr. Kurį laiką Arūną reikėdavo nešioti laiptais,
kur kas siauresniais ir statesniais nei miesto daugiabučių. Bet maždaug po metų
jie rado išeitį – namo krašte įtaisė liftą, tai gerokai palengvino šeimos
gyvenimą.






