„Dabar man svarbiausia pastatyti „Katedrą“, o paskui jau žiūrėsime, kaip bus“, – kelis sykius per pokalbį pakartoja aktorius Marius Repšys. IQ jį šiek tiek atitraukia nuo premjeros repeticijų ir kalbasi apie sunkumus „sužmoginant“ herojų bei apie esminį džiaugsmą kurti.
– Kaip manai, ar Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vaidmuo pagal Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“ padės nuo tavo pavardės nulipdyti Vandalo iš „Išvarymo“ etiketę?
– Iš tikrųjų man vis dar klijuojama Vandalo etiketė, bet esu tikras, kad galiu suvaidinti ir daug kitų, įvairesnių vaidmenų. Dėl Lauryno šiek tiek baisu, nes jis nėra toks charakteringas personažas. Jis – herojus. Kuriant Lauryno personažą svarbiau logika ir mintis, o Vandalas iš karto „nusipiešė“ – koks jis tipažas, ką jis veikia… Lauryno reikia ilgiau paieškoti.
– O koks režisieriaus Oskaro Koršunovo sumanymas? Ką jis akcentuoja tau, koks turi būti Laurynas?
– Oskaras labiausiai akcentuoja talentą, jo parodymą. O man Laurynas yra lietuviškasis Hamletas. Mano tikslas, kad jis būtų žemiškas. Žmogus, o ne patosas.
– Ar sunku suprasti šį personažą?
– Iš pradžių nebuvo labai paprasta, bet kai giliniesi į tekstą, matai, kad ten viskas aišku. Man priimtinas Oskaro išmokytas metodas, kai prieš akis turi situaciją, tekstą – tad tiesiog į jį metiesi ir nieko per daug negalvojęs darai. Gal iš pradžių nejauku, gal kažkas negerai… Bet po pirmo, antro karto jau išsimaudai toje situacijoje, vaidmenyje, geriau jį supranti. Dabar šį metodą pastaruoju metu ir taikau. Ir dar stengiuosi būti lankstus. Ir režisieriaus, ir scenos partnerio atžvilgiu. O jeigu man pačiam į galvą šauna kokių nors idėjų, aš tiesiog imu ir darau. Tik tada klausiu – ar gerai. Nesu iš tų, kurie pirma atsiklausia, o tik paskui daro.
– Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusių žinučių, esą dėl režisieriaus praleidžiamų repeticijų gali būti atidedama premjera. Ar iš tiesų yra pagrindo nerimauti?
– Nee (nutęsia). Pasitikiu Oskaru ir žinau, kad jeigu jis imasi, tai ir padarys. Su „Išvarymu“ panašiai buvo, net aktoriai buvo ėmę panikuoti. Bet viskas buvo gerai. Man atrodo, kad Oskaras yra labai geras strategas, jis moka viską sudėlioti, suvadovauti, užkurti aktorius taip, kaip reikia.
– Kai statėte „Išvarymą“, spektaklio kūrime dalyvavo ir pjesės autorius – Marius Ivaškevičius. Šį kartą galimybės dirbti su rašytoju neturite, tačiau įdomu, kokios papildomos vertės, palengvinimo ar sunkumų įneša kūrinio autoriaus dalyvavimas spektaklio statyme?
– Kai „Išvarymo“ repeticijose dalyvavo M. Ivaškevičius, mums buvo lyg dar viena kliūtis, kuri neleido daug improvizuoti. M. Ivaškevičius labai pyko, ypač ant mūsų su Ainiu (aktorius A. Storpirštis – aut. past.), jog per daug improvizuojame, kad jis išgyveno kiekvieną frazę, o mes čia kraipome, kaip norime. Jautėme trumpą pavadėlį. Bet galiausiai, man atrodo, išėjo geresnis variantas.
– Daugelyje spektaklių vaidini su savo bendrakursiais. Koks privalumas kurti su tais aktoriais, kuriuos gerai pažįsti, ir ko pareikalauja naujos sceninės partnerystės?
– Su savo bendrakursiais, su kuriais vaidiname jau aštuonerius metus ir vienas kitą pažįstame kaip nuluptus, vaidinti iš tiesų labai smagu. Tu žinai juos, jie žino tave. Prieš nepažįstamus aktorius kartais jautiesi tarsi nuogas. Tačiau vaidinti įdomu, niekada nežinai, ko iš jų laukti.
Niekada nesu atsisakęs spektaklio dėl tokių priežasčių kaip charakterių „nesulipimas“. Dabar, kai pagalvoju, tai tik du sykius esu atsisakęs vaidmens: „Kovos klube“ (Vido Bareikio premjera Valstybiniame jaunimo teatre – aut. past.), nes esu užsiėmęs „Katedra“ ir „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“ (rež. V. Bareikis, teatro judėjimas „No theatre“ – aut. past.), taip pat tada žmona laukėsi. Šiaip vaidmenų neatsisakau.
– Ar yra vaidmenų, kuriuos svajotum suvaidinti? Nors darbo šiuo metu turi per akis, ar netrūksta kokio nors vaidmens saviraiškos prasme?
– Dabar tikrai netrūksta (pabeldžia į stalą). O iki „Išvarymo“ labai trūko, atrodo, nebuvau savęs iki galo realizavęs. O dabar labai džiaugiuosi Laurynu ir noriu jį gerai suvaidinti. Kažkada esu pamąstęs ir apie Ostapą Benderį ar Hamletą… Nors dabar džiaugiuosi tais vaidmenimis, kuriuos turiu.
– Galvojant apie ateities perspektyvas, kas tave labiau vilioja: teatras ar kinas? O gal televizija?
– Sunku pasakyti, teatras ar kinas man labiau patinka. O dėl televizijos, tai esu tikras, kad nenorėčiau ten būti. Man gaila žmonių, kurie žiūri televiziją… Iš tiesų, kai pagalvoju apie ateitį, tai norėčiau Lietuvą garsinti užsienyje. Nusifilmuoti kokiame nors filme. Kai į Lietuvą buvo atvažiavusi italų kino kūrybinė grupė, jie mūsų, lietuvių, klausė: ką jūs valgote, kad taip vadinate? (juokiasi) Man malonu tai girdėti.
Pagalvoju, jog mes tokių gerų aktorių turime todėl, kad čia nėra labai daug sąlygų ir galimybių. Vien Akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), kai reikia vaidinti etiudus, tu neturi visų reikiamų daiktų, susirandi bet ką ir improvizuoji, apžaidi. Tenka „įjungti“ fantaziją, tai labai ją lavina. Užsienio mokyklose vaidinant etiudą gali garsistą, apšvietėją susirasti… Tau telieka vaidinti.
O kinas man patinka, todėl, kad nusifilmuoji ir jau esi įrašytas į istoriją, joje užfiksuotas. Teatras tuo tarpu – kaip oras – neapčiuopiamas.
– Kai kalbėjomės su A. Storpirščiu, jis svarstė, ar teatras išvis yra. Ar dažnai leidžiatės į tokias filosofines diskusijas apie teatrą su bičiuliais aktoriais?
– Oi, mes tiek „prifilosofuojam“, kad net sunku prisiminti, kada ir su kuo (juokiasi). Iš esmės teatras yra tada, kai vyksta spektaklis. Ateina žmonės, jie laukia spektaklio, jis įvyksta, nurenkamos dekoracijos ir kas tada? Tuščia erdvė. Teatras yra epizodinis gyvenimo momentas.
– Ar kada nors esi suabejojęs teatru ir savimi jame?
– Gal trečiame kurse… Pradėjau abejoti, ar tikrai sugebu, ar galiu, ar čia man… Bet paskui kažkaip ėmiau paprasčiau į teatrą ir save žiūrėti (juokiasi). Nereikia sau prisiimti kažkokios didžiulės atsakomybės, atseit čia menas, čia viskas labai svarbu. Buvo kažkada tokia gyvenimo pamoka, kai supratau, kad į viską reikia ne taip rimtai žiūrėti. Svarbu, kad tas teatras nevirstų kančia, auka. Turi dirbti su malonumu. Man nepatinka kentėti, man patinka džiaugtis ir kurti.
