Lietuviškų šaknų turintis amerikiečių smuikininkas Abrahamas Brody Vilniuje atliks menininkės Marinos Abramović įkvėptą ir jos pačios palaimintą performansą. Apie kilmės svarbą, performansų meną ir maksimaliai glaudų ryšį su publika smuikininko klausinėjo IQ kultūros žurnalistė Ieva Rekštytė.
– Šią vasarą „Barbican“ meno galerijoje Londone pristatėte du performansus: projektą „Protėviai“ („Ancestors“) su sutartinių ansambliu „Trys keturiose“ ir performansų menininkės M. Abramović inspiruotą „Smuikininkas yra čia“ („The violonist is present“). Pastarąjį rodysite ir Vilniuje. Pradėkime nuo to, kaip jūs, klasikinio išsilavinimo smuikininkas, pasukote į performansų meną?
– Iš tiesų mano pagrindas yra klasikinė muzika, tačiau pastaraisiais metais pasukau į performansus ir juos dažniausiai atlieku galerijose ir muziejuose. Šis pokytis man suteikė daug daugiau laisvės ne tik atlikti, bet ir kurti. „Smuikininkas yra čia“ grįstas žmonių santykiais ir jų sąveikomis. Per šį muzikinį veiksmą priešais mane atsisėda žmogus ir aš, žvelgdamas į jį, griežiu smuiku tai, ką įžvelgiu jo akyse, kokią sugebu pajausti jo sielą. Žmonės nuolatos juda, matau daug naujų veidų.
Šis performansas, įkvėptas M. Abramović darbo „The artist is present“ („Menininkė yra čia“), man tapo atsakymu į klausimus, kaip sumažinti atstumą su publika, užmegzti glaudesnį, gilesnį ryšį su ja, nei grojant scenoje. Esu labai dėkingas Marinai, kad suteikė galimybę atlikti panašų kūrinį į jos. Ji pamatė vaizdo įrašą, kuriame atlikau performansą menininkų rezidencijoje Latvijoje, ir parašė, kad jis jai labai patiko, be to, ji netrukus bus Londone, norėtų su manimi susitikti ir net pakvietė bendrai pasirodyti Šveicarijoje. Marina suteikia tokių šansų nemažai jaunų perspektyvių menininkų visame pasaulyje.
– Atrodytų, kad šis performansas emociškai labai sekinantis.
– Nuolatinė dėmesio koncentracija ir ryšio mezgimas iš tiesų vargina. Nedarau jokios pertraukos: vis groju, o žmonės keičiasi. Fiziškai pajuntu, kad vieni iš manęs energiją išsiurbia, nuo jų jaučiuosi pavargęs, kiti man jos suteikia. Patirtis labai stipri abiem atvejais. Priešais atsisėda seni ir jauni, moterys, vyrai, vaikai, skirtingų tautybių ir asmenybių žmonės, tačiau įspūdis toks, tarsi jie sėdėdami ant kėdės supanašėja, tampa lygūs.
„Smuikininkas yra čia“ truko vieną valandą, nors Marina siūlė griežti šešias. Ir puikiai suprantu, kodėl. Kai performansą „Protėviai“ atlikome keturias valandas, itin aiškiai pajutau, kad kuo ilgiau groji kūrinį, tuo daugiau galios ir įtakos tau jis turi, tuo labiau gali praplėsti savo galimybių ribas. Performansas tapo meditacija, o kai joje esi, tęsti nesunku. Sudėtingiausia į ją panirti. Įprastas pasirodymas tikrai nesuteikia menininkui tiek daug, kaip toks emociškai daugiasluoksnis procesas.
–Kokia baltiško ir lietuviško performanso „Protėviai“ idėja?
– Tai taip pat labai fiziškas kūrinys. Jį atlikdamas stebėjau, ar galiu pabudinti tai, kas teka ir mano kraujyje, suvokti ir pajusti, kaip gyveno mano proseneliai. Atlikau ritualus, įkvėptus pagoniškų apeigų. Ansambliui „Trys keturiose“ leidau daryti, kas įprasta, nenorėjau, kad moterys adaptuotų savo unikalų atlikimą prie kitataučių publikos. Siekiau pagarbos tradicijoms ir muzikinio grynumo, o ne kokio nors perdirbinio ir buvau labai laimingas, galėdamas lietuvių kultūrą pristatyti tarptautiniame kontekste.
– Kuo jus sudomino ritualai? Ir apskritai, kodėl jums svarbu gilintis į lietuvių kultūrą ir ją pristatyti?
– Žmonės nebeatlieka ritualų, neturi tam laiko ar nemato prasmės. Ypač didžiuosiuose pasaulio miestuose. Man, kaip menininkui, labai įdomus senųjų tradicijų prikėlimas šiuolaikinėje kūryboje. Manau, kad jos turi galios leisti žmonėms nurimti, sulėtėti, įsijausti. Londone publika kartu atliko sutartines, aš greta griežiau smuiku ir dainavau. Į saulės, linų, vestuvių, rugiapjūtės ritualus įtraukiau visą auditoriją, per laukų palaiminimo ritualą ji „tapo“ lauku.
Visas šis pajutimas ir gilinimasis į lietuvių kultūrą, į savo šaknis, mano gyvenimui suteikia daugiau prasmės. Ypač dabar, moderniame pasaulyje, kai visi gali gyventi vienodai: iš vienos šalies perimti vieną dalyką, o iš kitos – kitą. Tačiau kas yra tavo, kas yra tikra? Ritualai ir savo kilmės, kultūros suvokimas suteikia natūralumo, ramesnės tėkmės, sumažina įtampą ir norą tuščiai varžytis. Tai mano gyvenimo siekis, taip noriu gyventi. Tačiau tuo pat metu man reikalinga modernioji visuomenė ir kokybiškas, profesionalus menas, kad visa tai galėčiau integruoti.
– Šį mėnesį reziduosite galerijoje „Vartai“, o jūsų viešnagę vainikuos performansas „Smuikininkas yra čia“. Ko tikitės iš lietuvių publikos?
– Man įdomu, kiek publika susipažinusi su performansais ir yra jiems atvira. Žinau tik tai, kad su lietuviais reikia šiek tiek padirbėti ir juos įtikinti, kad esi vertas jų dėmesio bei laiko, tačiau jei tai padarai, žmonės būna šilti ir palaiko. Lietuvoje turiu nemažai draugų muzikantų ir pastebėjau, kad publikos simpatijos jiems labai atviros ir nuoširdžios.
A. Brody galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) reziduos nuo rugsėjo pabaigos. Jo performansas „Smuikininkas yra čia“ vyks spalio 2 d.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Dokumentinio kino meistrus pristatanti šiųmečio festivalio retrospektyva supažindins su broliais Albertu ir Davidu Maysles’ais. Šių kino klasikų principas – leisti istorijai rutuliotis savaime, tyliai stebint pasakojimų herojus, o ne bandant provokuoti realybę. Maysles’ų filmų herojai – nuo prekiautojų Biblija iki aktoriaus Marlono Brando. Pagrindinėje festivalio programoje – Sandanso festivalyje svarbiausiu prizu įvertinta juosta „Vilkų gauja“, pasakojanti apie neįprastą Niujorko šeimą, dokumentinė esė „Egzotika, erotika ir t. t.“ apie jūreivius ir jų laukiančias moteris, taip pat Tamaros Dondurey filmas „21 diena“, gvildenantis žmogiško orumo, meilės gyvenimui ir senatvės temas. Vilnius, rugsėjo 17–27 d., Klaipėda, spalio 2–4 d.
„Škotijos žydai. Tapatybė, bendrystė ir ateitis“. Britų fotografo Judah Passowo 2013 m. parengta paroda perteikia XXI a. pradžios Škotijos žydų bendruomenės įvairiapusiškumą ir daugiasluoksniškumą. Ji pradėjo formuotis XVII a., šaliai davė mokslininkų ir daktarų, teisėjų ir parlamento narių, menininkų ir ūkininkų. Bendruomenės istorija dokumentinių fotografijų parodoje atskleidžiama per šiuolaikinių šalies žydų identitetą, aprėpiantį turtingą paveldą, dabartį ir ateitį. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras (Naugarduko g. 10, Vilnius), iki spalio 5 d.
„MfESt“. Trumpametražių miuziklų festivalis pristatys dar naują mūsų šalyje žanrą – šešis miuziklus, truksiančius po maždaug 20 minučių. Prie šio festivalio kūrimo prisidėjo Jonas Sakalauskas, Herkus Kunčius, Teklė Kavtaradzė, Kirilas Glušajevas, kiti žymūs scenaristai, kompozitoriai ir režisieriai. Organizatorius konsultavo patyręs miuziklų režisierius ir kompozitorius Nicholas Casswellas iš Didžiosios Britanijos. Koncertų salė „Compensa“ (Kernavės g. 84, Vilnius), rugsėjo 18 d.
XII Baltijos trienalė. „Tai, kas šiandien meno kūrinys, rytoj jau gali būti kažkas kita“. Šiųmetės Baltijos trienalės mintys sukasi būtent apie šią menininko Davido Bernsteino viename interviu išsakytą mintį. Trienalė šiemet daugiau dėmesio nei anksčiau skirs Baltijos temai – tiek geografiniam regionui, tiek jo kultūrai, tiek jūrai. Tai tarpdisciplininis renginys, o savotiškame jo moto įdomiausia paskutinė dalis – kas šiandien mene yra „kažkas kita“. Trienalė atidaroma Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) rugsėjo 4 d.
„Kaunas Jazz 2015“. 25-asis festivalis Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre publikai pristatys dviejų Lenkijos džiazo virtuozų Andrzejaus Jagodzińskio ir Januszo Strobelio projektą „Tête-À-Tête“, kuriame susilies svingas, baladės ir samba. Po koncerto klausytojai galės pirmą kartą pamatyti dokumentinį filmą apie solidžią sukaktį mininčio festivalio istoriją. Per dvi renginio dienas džiazo gerbėjų laukia ir du jau pažįstamo Izraelio dainininko Tamiro Grinbergo pasirodymai. Antrąją „Kaunas Jazz“ dieną džiazo improvizacijos liesis trijose scenose po atviru dangumi Kauno centre bei Senamiestyje. Kaunas, rugsėjo 11 ir 12 d.
„Nekalbame, kad būtume suprasti“. Teatro festivalio „Sirenos“ svečių iš Belgijos – aktoriaus Benjamino Verdoncko bei šokėjo ir choreografo Pieterio Ampe’s – spektaklyje tėra keli buitiniai rakandai, aplink kuriuos randasi visas veikėjų pasaulis. Kūrėjai nevargina žiūrovų ilgais monologais, jų dialogas plėtojamas judesiais ir sceninėmis kompozicijomis. Menininkai kalba apie pasaulio jėgų pusiausvyrą, metų laikus, chaoso ir žaismės jungtis nepratardami nė žodžio, tačiau tolimoms interpretacijoms vietos čia maža: anot vieno kritiko, šiame spektaklyje žiūrovui reikia tiesiog mažiau mąstyti ir daugiau patirti. Menų spaustuvė (Šiltadaržio g. 6, Vilnius), rugsėjo 30 ir spalio 1 d.
