Panevėžio rajono pakraštyje, mažyčiame Šventupių kaimelyje, gyvenančiai Jolantai Aksomaitienei didžiausias atpildas už užsikrautus rūpesčius – būti pavadinta motina Terese. Tačiau daug dažniau 39-erių moterį, priglaudusią šešis alkoholikės sesers vaikus, aplinkiniai apšaukia keistuole arba tiesiai šviesiai rėžia: kvailelė. Kai Jolanta, augusi girtuoklių šeimoje, vaikystėje mušta tėvų, paskui – velnius iš jos bandžiusio varyti sutuoktinio, ryžosi nuo tokio gyvenimo išgelbėti gausų būrį kone pametinukų sesers vaikų, pirštus prie smilkinio sukiojo net socialinės darbuotojos.
Rado ištiktą komos
J.Aksomaitienės ir jos draugo Viktoro nedideliame bute Šventupiuose glaudžiasi devyni žmonės: juodu, Jolantos mama ir šeši našlaičiai sesers vaikai. Trims iš jų Jolantos namai savais tapo tik nuo spalio, kai girtuoklę jų motiną kaimynai rado žiauriai sumuštą. Jolanta spėja, kad mažamečiai taip pat galėjo būti tragedijos liudininkais, tačiau šia tema girdint vaikams nekalbama – jie vargo ir taip jau per daug matę.
Nė vienas iš vaikų dėl tragiškai gyvenimą baigusios mamos nešluosto ašarų. Juos pagimdžiusios moters netgi mama nevadina – tik vardu, Ida. Ir pro buvusius namus Kėdainiuose net pravažiuoti nenori.
Paskutinį kartą Jolanta seserį matė žmogžudystės išvakarėse.
„Nuvežiau obuolių, daržovių, kitokio maisto. Ji kažkokia išsigandusi iš kambario išėjo, bet blaivi. Dar pagalvojau, kad gal pagaliau nustojo gerti“, – prisiminė J.Aksomaitienė.
O kitą dieną sulaukė socialinės darbuotojos skambučio: sesuo ištikta komos, be priežiūros likę trys vaikai. Kiti trys – vienuolikmetė Aistė, šešerių Lukas ir penkerių Martyna jau seniai Jolantos namus laiko savais, o ją pačią šaukia mama.
Kalėjimas neperauklėjo
Moters žūties aplinkybes pareigūnai aiškinasi iki šiol. Viena iš versijų, kad daugiavaikė motina buvo užmušta. Ir nors ekspertų išvados teigia, kad alkoholio jos kraujyje nerasta, tačiau artimieji spėja, jog ranką pakėlė nuolatiniai sugėrovai.
Jolanta neslepia: seseriai visada už vaikus svarbiau buvo alkoholis ir kompanijos.
Tačiau per laidotuves atsisveikinti su mirusiąja neatėjo nė vienas jos vaikų tėvas. Netgi motina dukros palydėti į paskutinę kelionę atvažiavo girta.
„Nežinau kodėl, bet taip tikėjausi, kad kada nors ji liausis gerti. Nors kiti man sakydavo, kad tikimybė tokia pati, kaip man išlošti milijoną“, – kalbėjo J.Aksomaitienė.
Viltis, kad sesuo pradės stotis ant kojų, suruseno šiai patekus į kalėjimą. Laisvės moteris neteko už kūdikio nužudymą – verkiančiai dukrytei prigirdė migdomųjų vaistų. Tuomet Jolantos namuose apsigyveno vyriausioji sesers dukrelė, dabar jau vienuolikmetė Aistė.
Tačiau ir atlikusi bausmę moteris sugrįžo prie ankstesnio gyvenimo būdo, o pagailėjusi vaikų sesuo pasiėmė globoti dar du.
Valgė sliekus
Kai po sesers mirties nuvažiavo parsivežti trijų našlaičių vaikų, J.Aksomaitienė liko priblokšta pamatyto vaizdo. Vaikai miegodavo susisukę į purvinus skudurus, patalynės namuose išvis nebuvo, mažylių niekas neperrengdavo – drabužėliai buvo permirkę purvu ir išmatomis.
„Iš buto į mašiną vaikus nešėme susuktus į marškinius – nebuvo kuo jų perrengti. Tiek utėlių, kiek radau pakėlusi jų plaukučius, gyvenime nebuvau mačiusi, nors ir pati augau girtuoklių šeimoje“, – pasakojo Jolanta.
Vaikų kūnelius dengė purvo luoba, kojos ir kaklai buvo žaizdoti – iššutę.
„Nesuprantu, kaip tokių žaizdų nematė sesers šeimą prižiūrėjusi socialinė darbuotoja. Galima nepastebėti, kad vaiko plaučiai nesveiki, bet kaip nematyti to, kas akivaizdu?“ – stebėjosi J.Aksomaitienė.
Vaikučiai į naująją šeimą pateko be jokių socialinių įgūdžių. Tik atsidūrę Jolantos namuose pirmuosius žodžius pradėjo tarti pusantrų metukų pagrandukas Nojus, jo trimetė sesutė.
„Į kelnes net jų ketverių metų broliukas darė. Savo namuose jie gyveno pusbadžiu. Vaikai pasakojo, kad iš bado net sliekus valgydavę. Kad geriau miegotų, buvo girdomi alumi. Dabar jie tik valgyti prašo. Turbūt negali dar suvokti, kad maisto jiems visada bus“, – pasakojo Jolanta.
Ypač jautrus Nojus – irzlus, drabužius nuo savęs plėšiantis berniukas nurimsta tik ant J.Aksomaitienės kelių. Moterį iki ašarų sujaudina trejų metų Similės bendravimas. Pati dar nekalbanti mergytė su broliuku elgiasi tarsi būtų jo mama – šiam pravirkus skuba paglostyti, paduoti žaislą ar čiulptuką. Neįtikėtina, bet kur tuos du vaikučius bepaguldytum nakčiai miegoti, ryte juodu randa susiglaudusius tarsi du vienas kitą teturinčius kačiukus.
Keturmetis Laurynas dar išeidavo į lauką, o šiedu augo dviese užrakinti namuose. Atrodo, kad tie vaikai, augdami pas tikrąją savo mamą, net į lauką nebūdavo vedami – Jolantos išvesti į kiemą mažyliai klykė, jiems buvo naujiena važiuoti mašina.
Plačiau skaitykite sausio 23 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
I.Kontrimavičiūtės nuotr. J.Aksomaitienės rūpestis – šeši tragiškai mirusios sesers vaikai, savo tikrosios motinos nenorintys net prisiminti.
