Atpažinti paukščius iš sparnų šlamesio arba iš kitų mažesnių gentainių sukelto triukšmo. Tokie įgūdžiai itin praverčia fotografui Mariui Čepuliui, kuris gamtoje leidžia dienas ir naktis nukreipęs objektyvą į dangų, vandens paviršių ar miškų tankmę. Šis fotopasakojimas – apie Lietuvos sparnuočius.
Jeigu dangumi ritasi saulė, M. Čepulio neverta ieškoti Vilniuje. Nėra jo ir darbovietėje. Giedrą dieną Marius veikiausiai guli palapinėje miške arba laukia valandų valandas įbridęs į vandens telkinį. Net ir žinodami tikslią jo buvimo vietą, nieko nepeštumėte. Fotografuojančio M. Čepulio visai nepastebi žmonės, o dažnai ir paukščiai – pagrindiniai jo objektyvo taikiniai.
Ornitologo diplomas ir profesinių žinių bagažas tik iš dalies pasufleruoja atsakymą į klausimą, kodėl tiek daug laiko jis aukoja plunksnuotiems padarams. Marius fotografuoja jau 17 metų, tačiau pirmąsias dėmesio vertas nuotraukas, kaip pats sako, pavyko užfiksuoti vos prieš dvejus metus. Kad įstabiam kadrui įamžinti nepakanka vien nuspausti mygtuko, suprato paniręs po vandeniu. „Kai nardydamas pradėjau fotografuoti, suvokiau, jog po vandeniu reikia apmąstyti kompoziciją, nustatymus, diafragmą, išlaikymą ir daugybę kitų dalykų. Išlipus į krantą man atsivėrė akys: taigi sausumoje turėčiau fotografuoti lygiai taip pat“, – ankstesnis požiūris, kaip ir padarytos nuotraukos, dabar jam kelia šypseną.
Perskaitęs nemažai techninės literatūros apie fotografavimo principus, M. Čepulis vėl prisiminė paukščius, kuriems dėmesys po studijų buvo kiek priblėsęs: „Tuomet ir atėjo suvokimas, kad fotografija pirmiausia yra žinios. Tik per pastaruosius dvejus metus suprantu, ką darau. Jau nebespaudžiu mygtuko aklai, kaip anksčiau.“
Šviesa yra viena pagrindinių geros fotografijos sąlygų. Ir, žinoma, objektas. O šis gali neatskristi. Arba nežengti vos kelių žingsnių link žmogaus, apsiginklavusio optine technika ir tykančio porą valandų. „Visą savaitgalį veltui miške laukiau jerubės – reto tetervinių šeimos vištinio paukščio. Žinojau, kur jos gyvena, girdėjau ir net mačiau jas. Bet atstumas buvo per didelis“, – atsidūsta Marius.
Atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Šis posakis itin taikliai apibūdina gyvosios gamtos fotografų kasdienybę. Užfiksuoti įspūdingesnį kadrą pavyksta vos iš 10–20 metrų atstumo, sulaukus tos palaimingos akimirkos, kai gyvūnas pats prisiartina prie fotografo, šio arba nepastebėjęs, arba ignoruodamas. Neretai gulėdamas slaptavietėje M. Čepulis dar net nemato paukščio, bet pagal jo sparnų šlamesį arba aplinkinių smulkesnių sparnuočių reakciją nuspėja, kas netrukus atsidurs objektyvo taikiklyje. Pavyzdžiui, skardūs strazdų, zylių ir kitų smulkių gentainių balsai dažniausiai įspėja apie netoliese pasirodžiusią pelėdą – vieną didžiausių priešų.
Pastebėję fotografą ar tik jo įrangą paukščiai elgiasi labai skirtingai: vieni ignoruoja, kiti mėgina nutūpti tiesiai ant objektyvo, treti dingsta. Kranklius ir varnas – įprastus miestų gyventojus – be galo sunku nufotografuoti iš arti. Šie paukščiai itin protingi, greitai pastebi aplinkos pokyčius, prie jų neprieisi nešinas nei fotoaparatu, nei lazda. Tačiau galima surasti „individą“, kuris leisis fotografuojamas ir net pozuos.
Beje, krankliai gamtoje neturi jokių autoritetų. Kovodami dėl maisto jie be skrupulų puls ir stambesnį paukštį, ir net žvėrį.
Šiemet fotografas tapo vieno incidento liudytoju. Žuvį pagavusį suopį akimirksniu apspito aštuoni krankliai, du čiupo plėšrūnui už uodegos ir nutempė šalin nuo grobio. Suopis ir rėkė, ir mosavo sparnais, tačiau tegalėjo bergždžiai stebėti, kaip likę užpuolikai puola prie žuvies. Šią dramą iš šono stebėjo ne tik žmogus. Staiga išniręs erelis pabaidė kranklius ir nusinešė laimikį. Panašių akistatų Marius yra matęs ne kartą, tačiau tik retais atvejais jis atsiduria įvykių centre ir gali iš gana arti užfiksuoti įsiplieskusias emocijas.
Bergždžio laukimo paras šakomis ir tinklais užmaskuotoje palapinėje ar įsibridus iki juosmens vandenin kompensuoja dienos, kai per kelias valandas pasiseka įamžinti dešimtis išties unikalių kadrų. Štai ir pernai per dvi balandžio dienas Nemuno deltoje Marius padarė daugiau paukščių nuotraukų nei per visus metus. „Sėkmė, – fotografas įvardija dar vieną būtiną pavykusio kadro veiksnį. – Ir kantrybė.“ Kovo pradžioje jis pasiekė savotišką rekordą – 11,5 valandos nejudėdamas prasėdėjo ant kėdutės Ignalinos apylinkėse laukdamas erelių.
Prisikviesti netoli besisukiojančius sparnuočius padeda ir jų balsų mėgdžiojimas, ir maistas. Marius prisipažįsta žiemą mašinoje nuolatos vežantis „kelis lavonus“ – po automobilio ratais žuvusių naminių ir laukinių gyvūnų dvėsenas, aptiktas keliuose. Ereliai, suopiai, šarkos, varnos, krankliai šaltuoju metų laiku daugiausia minta maita. Ja pasirūpinus galima greitai prisivilioti plėšriuosius paukščius. Dėl to Mariui šį pavasarį teko net aiškintis policijai, kai vietos gyventojai fotografą, velkantį negyvą stirną, palaikė brakonieriumi. Tarp šimtų išties įspūdingų M. Čepulio nuotraukų nerasite nė vienos su perinčiais paukščiais. Prie lizdų galima aptikti net ir rečiausių egzempliorių, tačiau toks lengviausias kelias – labai žalingas.
„Kai kurie pabaidyti sparnuočiai niekada nebegrįš į lizdą su kiaušiniais. Taip ne tik trikdomi paukščiai, bet ir paliekami pėdsakai, kuriais vėliau iki lizdų gali atsekti kiaunės, audinės ar kiti plėšrūnai. Perėjimo metu drumsti sparnuočių ramybę draudžiama, nebent tai daroma mokslo tikslais. Apskritai norint juos fotografuoti reikia gauti Aplinkos apsaugos agentūros leidimą. Daryti tai tik dėl pramogos nėra pateisinama“, – aiškina vilnietis, kurio retų paukščių nuotraukų nemažai yra spausdinę moksliniai leidiniai.
Specialiai M. Čepulis nesileidžia į itin retų sparnuočių paieškas. Šie kartais pasirodo ten, kur nė nebūtum pagalvojęs. Tačiau pašnekovas viliasi, kad artimiausiu metu pavyks įgyvendinti seną svajonę ir nufotografuoti ilgasnapę vištelę – gana dažną, bet itin drovią slapukę.
Paklaustas, ar galėtų iš tokio pomėgio išgyventi, paukščių fotografas nė akimirkos nesuabejoja. Bet jam pačiam tokia veikla tėra įtraukiantis laisvalaikio užsiėmimas: „Darbu virtęs fotografavimas prarastų dalį žavesio. Neliktų stimulo ir entuziazmo. Tikrai nebesėdėčiau šešias valandas šaltyje dėl vieno kadro, kuris man gal atneštų 10 eurų.“ Marius susimąsto, kad galbūt šiuo metu kaupiama patirtis ir paukščių elgsenos stebėjimas pravers ateityje pasiryžus tęsti kadaise pradėtą mokslinį darbą.
