Iš Panevėžio scenos – į miško tylą

Kas galėjo pagalvoti, kad profesionaliam teatrui gali prireikti ne raudonu aksomu puoštos scenos ar įmantrios scenografijos, o pakakti palapinės, laužo ir miško? Panevėžietis režisierius ir aktorius Aleksandras Špilevojus atokiame Užbliuvonių viensėdyje, Anykščių šilelyje rado vietą, kurioje nori ne tik gyventi, bet ir kurti teatrą.

Praėjusiais metais pasklidusi žinia, kad meno vadovu dirbęs panevėžietis Aleksandras Špilevojus atsisveikina su Juozo Miltinio dramos teatru, nuliūdino ne vieną jo talento gerbėją.

Tačiau su gimtuoju miestu dramaturgas ryšio nenutraukė – jo režisuoti spektakliai iki šiol gyvena teatro repertuare.

O miesto gimtadienio proga panevėžiečiams jis rengia dar vieną susitikimą – monospektaklį „Myriop“, kuriame kviečia susėsti prie neįprasto gedulingų pietų stalo ir kartu pasikalbėti apie tai, nuo ko žmogui dažnai norisi nusisukti – apie mirtį.

Šią vasarą A. Špilevojus teatro gerbėjus pakvietė ir į savo vienkiemį Anykščių rajone, šilelio prieglobstyje, kurį pasiekti painiais miško keliukais nėra taip paprasta.

Šią sodybą Anykščių šilelyje A. Špilevojus su žmona įsigijo prieš keletą metų.

Pasak menininko, nors pats su Anykščių kraštu nesusijęs, šios vietos jį traukė dar nuo paauglystės. Anykščiai atrodė kaip ypatinga rašytojų žemė, ypač žavėjo Jono Biliūno pasaulis. Iš Anykščių kilusi ir jo mėgstama paauglystės laikų grupė „Flamingo“.

Be to, Aleksandro žmonos gimtinė – netoli Anykščių esantys Troškūnai.

Ilgai ieškoję vietos, kur galėtų pabėgti nuo miesto, jis su žmona galiausiai rado būtent tai, apie ką svajodavo – mišką, kalvotas pievas, upelį ir vasaros rytais virš laukų kylantį tirštą rūką.

„Su žmona vis pasvajodavome apie namelį miške, kur galėtume gyventi – iš pradžių gal tik savaitgaliais ar vasaromis, o ilgainiui ir visam laikui“, – pasakoja A. Špilevojus.

Kai atvyko apžiūrėti per skelbimus rastos atokios, apleistos ir, regis, niekam nereikalingos sodybos Anykščių šilelyje, Špilevojai ją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.

Nors sodybos būklė, atrodo, turėjo atbaidyti bet kurį pirkėją: trobesiai sugriuvę, kelis dešimtmečius čia nebuvo nė gyvos dvasios. Kad ši vieta taps teatro miško viduryje oaze, niekas nė nebūtų pagalvojęs.

„Iš karto supratome, kad čia mūsų vieta. Ši magiška aplinka mus tiesiog pakerėjo. Be to, tai draustinis, tad esame ramūs, kad niekas čia nepradės kirsti miškų“, – pasakoja A. Špilevojus.

Vietoj seno tvarto jau kyla etnografinė aukštaitiškos architektūros sodyba.

Regioninio parko reikalavimai griežti, tačiau Aleksandrui tai – ne kliūtis. Priešingai, jis nori, kad nauji pastatai kuo labiau įsilietų į kraštovaizdį.

„Į sodybą pakviesta vietinė gyventoja papasakojo, kad ji čia gimė ir augo, o su broliu kadaise svajojo vietoje ūkinio pastato pasistatyti gyvenamąjį namą. Jų svajonė liko neįgyvendinta, tačiau dabar toje pačioje vietoje namus kuriame mes“, – įdomius sutapimus pasakoja A. Špilevojus.

Ateityje sodyboje turėtų iškilti ir kluonas. Iš išorės – tradicinis Aukštaitijos ūkinis pastatas, tačiau viduje jis turėtų tapti repeticijų ir poilsio erdve, scenos menų rezidencija.

Istorijos, kurios sukrečia

Nors čia, kadaise buvusioje senoje aukštaitiškoje sodyboje, seni trobesiai sugriuvę, o nauji dar tik kyla, tad miegoti galima tik palapinėse, o maistą ruošti ant laužo, tai nesutrukdė sukurti unikalią kultūrinę erdvę, kurioje gimė naktinis spektaklis „Pačios“, vykstantis miške, skambant kanklėms.

Spektaklis gimė iš vietos žmonių pasakojimų.

„Surinkome daugybę įrašų, liaudies dainų, istorijų. Nuo jų jaunystės iki šiandienos. O tos istorijos išties sunkios. Visi tų įvykių liudininkai buvo labai maži, bet dar puikiai pamena, kai vieną rytą atėję į pamokas neberado net trečdalio klasės draugų – kartu su kitais vietos žydais jie buvo sušaudyti. Viena moteris pasakojo apie savo sūnaus nelaimingą meilę, jis iš sielvarto naktį atsisėdo ant kelio, laukdamas pravažiuojančios mašinos. Manėme, kad išgirsime apie ryškesnius Lietuvos istorijos įvykius, bet mus palietė tos autentiškos skaudžios asmeninės istorijos“, – pasakoja A. Špilevojus.

Teatras po žvaigždėmis

Šių pasakojimų klausytasi beveik dvejus metus. Deja, ne visi, kurių istorijos pateko į spektaklį, sulaukė premjeros.

Iššūkių pareikalavo ne tik istorijų rinkimas.

A. Špilevojaus įkurtas teatras „Toli“ kol kas labiau primena kūrybinę stovyklą.

Jo komanda vasarą gyveno palapinėse A. Špilevojaus sodyboje, maistą gamino ant laužo, repetavo miške, o scenografiją ir apšvietimą kūrė tiesiog po atviru dangumi.

Vietiniai, matydami, kaip vargsta teatralai, atvežė didžiulę pavėsinę, kad kūrėjai bent nuo lietaus turėtų kur pasislėpti.

Tačiau pastangos atsipirko – į naktinėjimus miške žiūrovai traukė ne tik iš Anykščių, Panevėžio, Vilniaus, bet ir pajūrio. Ir skirstytis po spektaklio niekas neskubėdavo – veiksmas persikeldavo prie laužo su armonikos ar gitaros skambesiu. O ryte visus pažadindavo paties A. Špilevojaus kieme verdamos avižinės košės kvapas.

„Supratau, kad laukti, kol atsiras kluonas ar kita kūrybos erdvė, tiesiog negaliu. Tas nuostabus miškas veikia visus, tai ypatinga magiška erdvė kūrybai, tereikia tik ja išdrįsti pasinaudoti. Tad nutariau pabandyti. Manau, ir žiūrovams čia bus gera. Simboliška, jog didžioji dalis žiūrovų – panevėžiečiai. Kaip ir beveik visa mūsų kūrybinė komanda – arba panevėžiečiai, arba dirbantys J. Miltinio dramos teatre, tad kol kas mūsų sezonas labai trumpas – tik per vasarą“, – kalbėjo teatro „Toli“ įkūrėjas.

Stichija parodė jėgą

Tiesa, oficialaus pirmojo teatro „Toli“ sezono uždarymo nebuvo.

Paskutinį vakarą spektaklį „Pačios“ netikėtai teko atšaukti dėl visą Lietuvą nusiaubusios audros, kurios mastą iki šiol liudija miške aplink Aleksandro sodybą su šaknimis išversti didžiuliai medžiai. Pasak A. Špilevojaus, nors tą dieną prognozavo, kad bus blogai, bet kad šitaip, niekas nesitikėjo.

„Pamenu, išlydėjęs žiūrovus nuėjau prigulti į palapinę, bet prabudau nuo dūžtančių indų garso: vėjas išvertė mūsų pavėsinę-virtuvėlę, stalą, išnešiojo kūrybinės komandos palapines. Pušys taip siūbavo, jog atrodė, kad tuoj viršūnėmis pasiekusios žemę lūš“, – prisimena A. Špilevojus.

Surinkęs vėjo išsvaidytus daiktus išskubėjo į Anykščių autobusų stotį pasiimti atvykusios žmonos. O grįžęs ant miško keliuko, vedančio į sodybą, išvydo užvirtusią pušį. Sukant galvą, kaip pravažiuoti, visai šalia mašinos virto ir dar vienas medis.

Laimei, pro šalį važiavę žmonės padėjo virvėmis patraukti medį, kad būtų galima bent pasiekti sodybą.

„Atvažiavę į sodybą po kelių minučių išgirdome, kaip aplink virsta didžiuliai medžiai. Po gero pusvalandžio pas mus važiavęs draugų ekipažas jau nebegalėjo pasiekti sodybos. Suskaičiavome, kad ant keliuko, vedančio pas mus, užvirto gal šešiolika medžių. Buvome atkirsti nuo viso pasaulio, be elektros, be ryšio. Automobilį pastatėme kuo toliau nuo medžių, o patys prisiglaudėme savo būsimame name, kuris dar be stogo ir langų. Išaušus rytui teko imtis pjūklo, kad galėtume išvažiuoti“, – tą baisų vakarą pamena Aleksandras.

Kurti galima visur

A. Špilevojus sako ne kartą pastebėjęs, kad atsitraukimas nuo kasdienybės kūrėjui labai svarbus.

Išvykimas į sodybą, gyvenimas be įprasto miesto ritmo leidžia visiškai įsitraukti į kūrybą.

„Savo kailiu patyriau, kad toks atsiskyrimas leidžia labai giliai įeiti į medžiagą, visu šimtu procentų persijungti į kūrybinį procesą, leidžia daug giliau, kokybiškiau nerti. Toks atsiskyrimas duoda lėtesnį gyvenimo ir kūrybos būdą bei neįtikėtinai puikius rezultatus“, – pasakojo menininkas.

Todėl ir kilo mintis, kad galbūt nebūtina pačiam nuolat važinėti iš miesto į miestą. Galima pasikviesti kūrėjus į miško apsuptyje esančią sodybą, čia sukurti spektaklį, o paskui jį išvežti į kitus Lietuvos kampelius ar net užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenes.

A. Špilevojus įsitikinęs: autentiški kūriniai gali gimti bet kur. Tuo labiau kad panašios patirties jau turėjęs – kartu su aktoriumi Laurynu Jurgeliu motociklais keliaudavo po miestus ir kaimelius su spektakliu „Stepai, gazo“.

„Šioje sodyboje buvo taip gera, kad norėjosi ne tik gyventi, bet ir kurti. Važinėjimai po skirtingus miestus vargina, tad sumaniau, kad būtų daug racionaliau ne man važinėti, o pasikviesti kūrėjus pas save. O paskui savo kūrybos rezultatus vežti parodyti kitur“, – kalbėjo A. Špilevojus.

Apie mirtį kitaip

Nors didelę dalį savo kūrybinio gyvenimo A. Špilevojus dabar sieja su Anykščių kraštu, Panevėžys jam liko toks pat svarbus.

Ir miesto gimtadienį švęs kartu – atveža monospektaklį „Myriop“.

Šios pjesės veiksmas sukasi aplink gedulingų pietų stalą. Tačiau tai nebus slogi popietė apie mirtį. Atvirkščiai – režisierius apie vieną didžiausių žmogaus baimių kalbės su humoru. Tam jis turi ir asmeninę priežastį.

„Prieš keletą metų man pasireiškė mirties baimė, nors kokios nors objektyvios priežasties ir nebuvo. Gal priežastis buvo tai, kad iki tol jaučiausi labai jaunas ir mirtis atrodė baisiai toli. Bet vieną akimirką supratau, kad gyvenimas nėra amžinybė, jis turi labai ribotą laiką. Tai išgąsdino. Pradėjau mąstyti ir analizuoti, kaip aš noriu praleisti šį gyvenimo likutį“, – atvirauja A. Špilevojus.

Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo daugiau klausimų kilo. Kaip žmogus nori nugyventi likusį laiką? Kaip nori išeiti? Ar įmanoma į mirties baimę pažvelgti ne tik rimtai, bet ir su šypsena? A. Špilevojus pasirinko antrąjį kelią. Todėl „Myriop“, nors jo pavadinimas ir tema gali skambėti grėsmingai, visai kitoks.

„Kai pradėjau juoktis iš savo paties kai kurių baimių, nes objektyviai jos išties kvailos, tapo nebebaisu. Taip gimė idėja šiame spektaklyje pasijuokti iš savo kvailų įsivaizdavimų apie mirtį“, – pasakoja režisierius.

Susitikimas su netektimi

Vis dėlto „Myriop“ nėra vien žaidimas su mirties baime. Už jo slypi ir labai asmeniška A. Špilevojaus istorija. Pirmą kartą su mirtimi jis susidūrė dar būdamas vaikas. Močiutė jį dažnai nusivesdavo pas savo draugę Durpyno gatvėje, kur berniukas galėdavo pažiūrėti televizorių. Tačiau vieną vakarą televizorius buvo uždengtas, o šalia stovėjo karstas. Filmukų tą vakarą nebuvo.

„Dažnai nutinka taip, kad pats pirmasis susidūrimas su mirtimi palieka giliausius pėdsakus. Pamenu, kai supratau, kad tą vakarą filmukų nebus. Vietoj jų išgirdau prašymą pabučiuoti mirusiajai ranką. Bandžiau dingti iš to kambario, bet vonioje visai neliūdnai savo liūdesį skandino kažkokie vyrukai, o daugiau dviejų kambarių bute nebuvo kur pasislėpti. Toks makabriškas ir kiek komiškas susidūrimas su mirtimi man, vaikui, padarė išties keistą įspūdį“, – pamena pašnekovas.

Visgi svarbiu atspirties tašku, paskatinusiu pjesės „Myriop“ gimimą, tapo Aleksandro močiutės mirtis pandemijos metu. Užsikrėtusi koronavirusu ji atsidūrė ligoninėje. Tuo metu A. Špilevojus buvo ką tik grįžęs po ligos į teatrą. Pro jo langą buvo matyti ta pati ligoninė, kurioje gulėjo artimas žmogus. Močiutė jam buvo ypatinga – po tėvo išėjimo iš šeimos ji buvo ta, kuri rūpinosi anūkais, ruošė su jais namų darbus, virė pietus, visuomet buvo šalia.

„Keistas jausmas žinoti, kad močiutė tikriausiai nebesulauks pirmadienio. Ir nieko negalėjau su tuo padaryti. Mąsčiau, kad toje pačioje ligoninėje gimiau aš, o dabar joje miršta mano močiutė. Didelė tikimybė, kad mirties dieną ir aš pats atsidursiu toje pačioje vietoje. Išties įdomu, kad žmogus gimsta, skrajoja per gyvenimą ir vėl sugrįžta ten pat, į tą patį tašką. Taip baigiasi ir žmogaus palakstymai po žemę“, – apie tikrąją gyvenimo prasmę susimąsto A. Špilevojus.