Drauge 25 metus
Sudėtingi gali būti ne tik pirmieji santuokos metai. Net ir po
ilgo kartu pragyvento laiko ne vieną kartą dėkojau likimui, kad skyrė kaip tik
šį gyvenimo palydovą. Tačiau, rodos, be jokios priežasties ima kamuoti
klausimai, kodėl mes kartu, ar su kitu nebūčiau jautusis laimingesnė, ar verta
dalytis bendru guoliu ir puodu?
Su Arūnu gyvenu jau beveik 25 metus. Per tą laiką buvo ir
sunkesnių laikotarpių, patyrėme ir liūdesio, ir nerimo, tačiau bent jau man,
manau, kad ir vyrui, iki praėjusio rudens nebuvo kilusi mintis pasukti
skirtingais keliais. Gal ir keista, bet svetimi vienas kitam ir, atrodo, visai
atsitiktinai atsidūrę po vienu stogu pasijutome tik tada, kai savarankiškai
nusprendė gyventi jauniausias mūsų sūnus.
O savo istoriją nusprendžiau papasakoti norėdama priminti, kad
šeima nėra iki gyvos galvos garantuotas ramus užutėkis ir dėl rečiau ar dažniau
santuokos pateikiamų iššūkių nereikia pasiduoti. Susiklosčius sunkiai situacijai
išeitį galima rasti, jei tik abu sutuoktiniai to nori.
Viską darėm kartu
Už Artūro ištekėjau vos mums abiem baigus mokslus. Bendrą
gyvenimą nusprendėme pradėti Panevėžyje – čia nedideliame bute gyveno mano
tėvai, čia neseniai mūrinuką buvo susirentęs ir viengungis dėdė. Jis mums ir
pasiūlė, kol įsigysime nuosavą būstą, pagyventi jo namuose, skyrė mums du
kambarėlius. Sakė žvitri jaunamartė gal gėlyčių po langais pasodins, gal
kambariuose dažniau sklis namuose ruošiamo valgio kvapas, vis jaukiau bus „seno
berno“ buveinėje.
Pinigų už kambarius dėdė Povilas atsisakė imti, nors mes, jauni
ir išdidūs, primygtinai siūlėme. Už gerumą atsilygindavom kitaip – tai malkų
nupirkdavom, tai pietų pasikviesdavom. Ir jau tada abu svajojom apie savo
butuką.
Dėdė neprieštaravo, kai sumanėme prie namo esantį plotelį
apsodinti daržovėmis. Šio to užsiaugindavome. Taupėme. Dalį atlyginimo
skirdavome ir pramogoms, bet stengėmės labai neišlaidauti – pramoga buvo ir
bendras darbas mūsų darže, ir apsipirkimas, ir namų ruoša. Arūnas ir žemę
sukasdavo, ir ravėti padėdavo. Nuo pat pradžių jokio darbo namuose jis
nesipurtė, be tėvo nuo paauglystės augęs, prabangos nebuvo patyręs, tai ir
neišlepęs.
Po pusantrų metų gimė dukra. Laimingas tėtis vieną kambarėlį
išdažė linksmomis spalvomis, jau iš anksto užsakė padaryti labai dailią lovytę.
Mergytė pirmuosius metus naktimis nebuvo rami, bet keltis numaldyti netingėdavo
ir vyras. Neteko pasijusti, kaip kai kurioms moterims, vienai su savo
rūpesčiais.
Netgi atvirkščiai – jis gal ir per daug domėdavosi viskuo, ką
darydavau namuose, mėgo pavadovauti. Bet didelių ginčų ir ilgų nekalbadienių
nebuvo – esu tylesnė, nuolaidesnė, taigi lyderio pareigas dažniausiai mielai
perleisdavau Arūnui. Juolab kad mačiau – jis jaučiasi laimingas įsivaizduodamas,
kad be jo nei agurkus užraugsiu žiemai, nei mergytę išmokysiu šaukšteliu
valgyti.
Taigi viską, ką galėjome, darėme kartu. Pažįstami mus vadino
darnia ir laiminga šeima.
Dar po trejų metų susilaukėme sūnelio. Vyras buvo toks pat
rūpestingas. Per tą laiką jau buvo ir karjeros laipteliais palypėjęs, taigi vis
dažniau turėdavo progų ir papildomai užsidirbti.
Vis labiau norėjosi savo būsto. Berniukas buvo ramesnis, tad
nusprendžiau, kad ir augindama vaikus galiu šiek tiek užsidirbti ir priartinti
svajonės išsipildymą. Kol vyras būdavo darbe, mergaitę kelioms valandoms
nuvesdavau pas tėvus ir imdavausi vertimų arba tekstų redagavimo.
Vaikams ūgtelėjus pradėjau dirbti gamyklos laikraščio
redakcijoje. Atžaloms ėmus lankyti darželį kartu praleisdavom jau mažiau
laiko.
Tai vyras, tai aš užtrukdavom darbe, bet kaip ir iki tol,
buities rūpesčiais draugiškai tebesidalydavom, kasvakar susėdę prie stalo
vakarieniauti pasipasakodavome, kas tądien nudžiugino ar nuliūdino. O
sekmadieniais kartu praleisdavome visą dieną.
Prieš pradedant mergaitei eiti į mokyklą įsigijome ir trijų
kambarių butą. Žinoma, santaupų neužteko, šiek tiek teko pasiskolinti, gerai,
kad nors ne iš banko. Nesvarbu, kad butas seno planavimo ir gana apleistas –
vienas savo atostogas paskyrėme jam remontuoti ir gražinti. Darbavomės patys.
Kai tą mėnesį daugiausia pas mano tėvus gyvenę vaikai ateidavo
vakarais su seneliais pasižiūrėti, ar jau greit galės čia ir nakvoti, aidėdavo
susižavėjimo šūksniai – vis kita patalpa darydavosi šviesesnė ir jaukesnė.
Žinoma, visus nuopelnus priskirdavo vyrui, o šis kuklindamasis ir
išsisukinėdamas, kad be mano skonio pojūčio nebūtų taip gražu, tiesiog
spindėdavo pasididžiavimu. Mačiau, koks svarbus jam buvo ir uošvių pripažinimas
– šie nepraleisdavo progos jį pagirti ir neslėpdavo besidžiaugiantys, kad dukra
gavo tokį puikų vyrą.
Nauji rūpesčiai
Dukrai pradėjus lankyti mokyklą atsirado ir naujų rūpesčių.
Imli ir gabi mergaitė labai ilgai neišmoko skaičiuoti. Rūpestingas tėtis,
motyvuodamas tuo, kad tai jis „tiksliukas“, kiekvieną vakarą surengdavo
mergaitei matematikos pamoką. Bet aritmetikos mokymosi rezultatai ilgai negerėjo
– namų mokytojui dažnai pritrūkdavo kantrybės, bet ne griežtumo.
Kai vaikai suguldavo, ne kartą Arūnui priekaištavau, kad savo
perdėtu reiklumu tik atgrasys vaiką nuo mokslo. Tekdavo ir susibarti, bet jis
kartą pareiškė: pamatysi, kaip ji vieną dieną taps geriausia matematike klasėje,
ir tik mano dėka! Tiesa, taip ir atsitiko, bet iki to laiko dukrytė praliejo
daug ašarų.
Kai mergaitė į matematikos pamokas pagaliau pradėjo eiti ne tik
nebebūgštaudama dėl bendraklasių pajuokų, bet ir labai noriai, reikėjo pamatyti
jos tėčio veidą! Teko ir man pripažinti, kad be jo mūsų dukra nebūtų tapusi
pirmūne…
Gal ir dažniau barniai būtų pradėję įsiplieksti – vaikų
kaprizai mus supykdydavo, bet aš pasitelkdavau diplomatiją ir švelnumą. O vyras
tapo bausmių specialistu.
Neslėpsiu, pasiginčydavom. Bet pradėjęs eiti į mokyklą labai
dažnai ėmė sirgti sūnus. Net ėmėm įtarti, kad jį kankina astma – įkyrus kosulys
nesiliovė beveik metus. Aš buvau linkusi pasitikėti gydytojais – jie patarė
nesigąsdinti, o vyras ėmė ryte ryti literatūrą apie panašias ligas, net sudarė
kažkokį specialų valgiaraštį ir neretai pats jam ruošdavo patiekalus.
Be to, tais metais atsirado šeimos tradicija kiekvieną vasarą
bent porai savaičių nuvažiuoti į Juodkrantę – juk ramybė ir tyras oras
ligoniukui būtini. Po poros metų kosuliai liovėsi, bet Juodkrantėje poilsiavome
gal dešimt vasarų iš eilės, tiesa, paskutiniąsias jau be dukros. Tada
užsimiršdavo per metus susikaupęs nuovargis, skubėjimas – juk dirbome daug, iš
pradžių reikėjo skolas grąžinti, paskui ir buitį pasigerinti norėjosi.
Siejo vaikai
Ir pagaliau vaikai suaugo. Puikiai baigusi vidurinę į didmiestį
studijuoti išvažiavo dukra. Po dvejų metų ištekėjo. Jos vyras, baigęs studijas,
su draugais įkūrė savo įmonę, kol kas verslas jiems sekasi.
Praėjusią vasarą mokyklą baigė ir sūnus. Atsiėmęs atestatą po
dviejų savaičių išvažiavo padirbėti į Londoną – svajojantis pamatyti pasaulio,
sukaupti patirties ir tik tada stoti į aukštąją. Be to, neslėpė norintis ir savo
pinigėlių turėti – tikriausiai energingo ir darbštaus tėvo pavyzdys jo
sprendimui turėjo įtakos – jis taip pat mėgsta viską pats savo jėgomis
susikurti. O mudu skaudžiai pajutome, kad vienas gyvenimo etapas baigėsi. Ką
darysime, kaip gyvensime toliau? Ilgai buvome sutrikę.
Atrodė, pasiekėme visko, ko norėjome – vaikai užaugo, namai
tvarkingi ir jaukūs, esame sukaupę ir šiek tiek santaupų, dirbame įprastus
darbus, tik plėšytis jau nebėra dėl ko. Laisvalaikio padaugėjo. Bet kalbėtis,
rodos, nebėra apie ką.
Netikėtai pajutome, kad ilgą laiką mus labiausiai siejo vaikai
– tai jų reikalus, rūpesčius ir džiaugsmus dažniausiai aptarinėdavome, apie jų
šviesią ateitį kartu svajojome, nerimavome, kad tik į blogą kompaniją nepatektų,
neišpuiktų, neaptingtų.
Atrodo, kad mūsų vaikai tvirtai žino, ko nori, ir pasiryžę to
pasiekti. Ir jau be mūsų pagalbos. Turbūt taip jaučiasi į pensiją ką tik išėję
žmonės. Įprastas dienos ritmas visai susijaukė. Įpratę keltis anksti rytais
ilgiau negulinėdavom, bet atsikėlę ir beieškodami, kuo užsiimti iki važiuojant į
darbą, dar spėdavom ir susibarti.
Ginčai darėsi vis dažnesni. Net kavą ėmėme gerti atskirai.
Ne geriau būdavo ir vakarais. Ne tik rytojaus pietums
nebereikėdavo pasiruošti – juk vaikai nebepietauja namuose, bet ir vakarienę
virti buvom atpratę. Vyras, niekada nemėgęs tuščiai gaišti laiko, grįžęs namo po
kelias valandas prasėdėdavo prie kompiuterio arba televizoriaus. Aš vėl labai
pamėgusi skaityti.
Buvimas kartu ėmė slėgti
Namuose vis dažniau tvyrodavo tyla. Darbas naujų įspūdžių
nebesuteikia, viskas seniai žinoma ir įprasta, nebebuvo reikalo apie jį vienas
kitam pasakoti. Net ir naujų didesnių pirkinių kartu susėdę nebeplanuodavom –
atrodė, ką turim, užtenka, be to, krizė… Lyg ir nėra apie ką kalbėtis, apie ką
svajoti.
Bet ir tylėti kaip nepažįstamiems nejauku buvo. Kartais atrodė,
kad geriau jau darbe ilgiau pasilikti, bet ir darbo sumažėjo.
Vieną šeštadienį nusprendžiau pasikviesti į svečius dvi
bendradarbes. Maniau, pasiplepėsim, pasivaišinsim, gal ir vyras pralinksmės
naujų veidų namuose pamatęs. Bet moterų kalbos jam pasirodė besančios tuščios.
Palikęs mus nusprendė geriau į garažą nueiti, apie automobilį patupinėti.
Grįžo vėlai, sakė susitikęs seniai nematytą klasės draugą, mat
šis garažą visai netoli įsigijęs, ir pasikalbėję. Parėjo linksmas ir trenkė
alkoholiu. Kelias dienas su juo nešnekėjau, buvau įsižeidusi ir įskaudinta.
Mačiau jo kaltą išraišką, bet atsiprašymo nesulaukiau.
Aš nebepažinau savo vyro – rūpestingo, atidaus, šeimyniško
Arūno. Net jo išvaizda tik per keletą mėnesių pasikeitė – rodos, pasitikėjimas
savimi išgaravo, ir po namus slankioja kažkoks nuobodžiaujantis žmogysta. O aš,
anksčiau retai terasdavusi valandėlę būti pagražintai profesionalų, dabar
dažnokai pasinaudodavau proga apsilankyti grožio salone.
Į naują šukuoseną arba pasikeitusią plaukų spalvą vyras
reaguodavo keistai – demonstratyviai apsimesdavo, kad nepastebi, bet jaučiau,
kad mano tokiam rūpinimuisi savimi nepritaria. Mūsų pokalbiai apsiribodavo
pranešimu vienas kitam, ką sakė paskambinę vaikai. Bet su jais dažniausiai
bendraudavome internetu. Tik tada pasistengdavom išspausti šypseną – nesinorėjo,
kad jie suprastų, jog namų jaukumas blėsta.
Ėmiau pavydėti netekėjusioms arba išsiskyrusioms pažįstamoms –
jos bent jau namuose galėjo daryti ką sugalvojusios ir nematyti priekaištingų
žvilgsnių.
Nejučia darbai namuose pradėti skirstyti į vyriškus ir
moteriškus – to anksčiau niekada nebuvo. Į turgų eiti vienam daržovių vyrui
aiškiai nepatiko, bet nė karto nepasiūlė apsipirkti kartu. O indus tekdavo
plauti jau tik man. Ir valgyti bent retkarčiais paruošti. Slegiančią tylą vis
dažniau nutraukdavo priekaištai vienas kitam. Matėme, kad buvimas kartu ima
slėgti. Pasiilgau pokalbių, klausimų, ką veikiau, kaip sekėsi. Ir pati jo beveik
nebepaklausdavau apie jo reikalus ir planus. Atrodo, puikiai galėjome apsieiti
be viens kito. Sunku patikėti, bet gelbėjimosi ratą mums metė… gripas.
Sugrįžimo diena
Vieną dieną iki darbo pabaigos aš nebeištvėriau – grįžau namo
priešpiet ir vos nusirengusi griuvau į lovą. Vakare įžengęs pro duris vyras,
pamatęs mane gulinčią, nė palto nenusivilkęs puolė prie lovos. Tuoj buvo
paduotas termometras ir paracetamolio, po pusvalandžio garavo kvapi aviečių uogų
ir stiebų arbata.
Prasidėjo primygtiniai įkalbinėjimai suvalgyti nors kelis
kąsnius jo išvirtų makaronų su tuo skaniuoju padažu, kuris man niekad toks
skanus neišeidavo. Kitą rytą į namus iškvietė gydytoją ir tol nėjo į darbą, kol
šis, apžiūrėjęs mane, išrašė kelis receptus. Kamuojama temperatūros beveik visą
dieną pramiegojau, tik porą kartų pažadino vyro telefono skambutis. Namo grįžo
anksčiau su maišiuku vynuogių ir krūva pyragaičių. Rūpinosi manimi taip, lyg
būčiau bejėgė prie lovos prikaustyta senutė. O kai padėjo persivilkti naktinius
marškinius – tą dar ir pati būčiau sugebėjusi – man net ašara ištryško. „Kas tau
nutiko?“ – paklausiau. „O kas nutiko mums abiem?“ – klausimu į klausimą atsakė
Arūnas.
Kalbėjomės iki vėlaus vakaro. Jis man šluostė ašaras, o aš jam
vis glosčiau ranką.
Kai pasveikusi pirmą dieną po ligos ruošiausi į darbą, Arūnas
pareiškė: „Iš visos širdies dėkoju tam, kuris išrado gripą, ir tau, kad juo
susirgai!“
Į namus grįžo lėti ir sotūs sekmadienio pietūs, kartu verdama
vakarienė, kartu plaunami indai ir kartu pirktos daržovės.
Jau susitarėme, kad tą lapkričio dieną, kai liga mane paguldė į
lovą, kitąmet atšvęsime kavinėje. „Tai mano grąžinimo į tavo vyro pareigas
diena“, – pareiškė Arūnas. O aš pridūriau: „Tai buvo svarbiausio mūsų gyvenime
pokalbio diena.“ Tik gaila, kad ne abiejų protas, o gripo virusas leido mums
suprasti, kad tebesame vienas kitam svarbūs, mieli ir reikalingi.
Akvilė
