Kai kuriems profesijos tenka ieškoti ilgai. Kiti, regis, ją atsineša dar iš vaikystės.
Keramikei Vilmantei Žegulytei-Dvareckei, iš molio kuriančiai tikrus stebuklus, keramikos studija jaukiame Dembavos priemiestyje yra ne atsitiktinumas, o natūrali šeimos tradicijos tąsa.
Vilmantės šviesaus atminimo tėtis Gražvydas Žegulis paklojo pamatus įmonei „Midenė“, kuriančiai Lietuvą visame pasaulyje reprezentuojančius molinukus. Dabar jai vadovauja Vilmantės mama Nomeda Žegulienė.
Kūryba šioje šeimoje niekam nėra svetima. Vilmantės sesuo – garsi režisierė Aistė Žegulytė, kita sesuo Eglė – muzikos pedagogė.
Vaikystė su keramika
Su keramika V. Žegulytė-Dvareckė susipažino labai anksti.
Pirmą kartą prie molio prisilietė būdama vos penkerių, piešdavo paveikslėlius ant molio plokštelių šeimos įmonėje, kuriančioje molio dirbinius.
Vaikystės žaidimai ilgainiui virto rimtu ryšiu su keramika.
Visgi atėjus laikui rinktis studijas, teko pasukti galvą, kas arčiau širdies – keramika ar muzika.
„Esu žmogus, kuris nori ir daro daug dalykų vienu metu, bet susikoncentravau į keramiką. Manau, kūrybinė energija turi išeiti per kažkokius kanalus, o per kokius – nėra labai didelio skirtumo. Galima per keramiką, per muziką ar tapybą. Kiekvienas iš mūsų yra šiek tiek menininkas. Svarbiausia išdrįsti daryti“, – mano pašnekovė.
Baigusi mokyklą V. Žegulytė-Dvareckė įstojo į Vilniaus dailės akademiją, baigė bakalauro studijas.
Keramika tuomet nebuvo populiari specialybė, kursas – mažas. Jį baigė vos du studentai. Vienas jų – Vilmantė.
Per Vilnių atgal į Panevėžį
Po studijų dar kurį laiką V. Žegulytė-Dvareckė gyveno Vilniuje, tačiau ryšys su Panevėžiu nenutrūko – nuolat važinėjo pirmyn ir atgal, gyveno tarp dviejų miestų.
Galiausiai prieš keletą metų į Panevėžį sugrįžo visam laikui. Kiek daugiau nei prieš metus čia įsirengė ir savo studiją.
Nuosava studija jai – ne tik sienos, bet ir brandos ženklas.
„Reikėjo iki jos priaugti“, – šypsosi Vilmantė. Ši nauja erdvė jai labai svarbi. Tai vieta, kurią norėjosi susikurti savaip.
O ir atrodo ji išties jaukiai bei kūrybiškai, išpuošta keramikos darbais, iš vyro miške rasto masyvaus medžio sumeistrautu originaliu šviestuvu bei kitomis unikaliomis detalėmis.
Net arbatos puodeliai čia – su istorija. Studijoje svečiai arbata vaišinami iš rankų darbo puodelių. Menininkė juokiasi, kad būtų gėda tokioje vietoje duoti fabrikinį.
Ir Vilmantės namuose apstu jos kurtų daiktų. Savo rankomis V. Žegulytė-Dvareckė nulipdė netgi kriauklę – išskirtinę, kokios niekur kitur nepamatysite.
Anot Vilmantės, dirbti namuose menininkui sudėtinga – sunku atskirti poilsį nuo darbo, o kūrybai būtina susitelkti.
Tad nuosava studija tapo vieta, kur galima visiškai pasinerti į procesą.
„Turbūt kiekvienas, kuris bando dirbti namuose, susiduria su tais pačiais iššūkiais. Pamato, kad jau visai ir nebedirba, o tvarko virtuvę“, – juokiasi keramikė.
Miestas atsiskleidė iš naujo
Šiandien Panevėžį V. Žegulytė-Dvareckė mato kaip palankią vietą kurti, nors paauglystėje jautėsi visai kitaip.
„Kai buvau paauglė, taip neatrodė, – pripažįsta Vilmantė. – Atrodė, kad aš su kažkuo kovoju, bet gal dėl to, kad tada dar ėjau į mokyklą, o ten reikėjo su kuo nors kovoti.“
Sugrįžusi po studijų ir gyvenimo metų Vilniuje, ji gimtąjį miestą išvydo naujomis akimis.
Anot Vilmantės, miestas labai išgražėjo visomis prasmėmis.
Pasak jos, mažesnis miestas turi savų pranašumų – čia lengviau pajusti bendrą kultūrinį ritmą. Didmiesčiuose galimybių daugiau, tačiau jose lengva pasiklysti.
Panevėžys, anot jos, turi nedidelio miesto privalumų: mažiau renginių, nedidelė menininkų terpė, tad gali suspėti pagauti bendrą pulsą ir vyksmą.
„Dideliame mieste gali rasti begalę renginių, bet tada tarsi nebespėji su visu tuo veiksmu. Kažką pamatai, kažko nepamatai, nebeįmanoma aplankyti visų parodų, visų renginių. Mes čia jų turime mažiau, bet galime spėti, sekti, pastebėti. Viskas kaip vienas jaukus burbulas. O dideliame mieste tų burbulų labai daug“, – palygina Vilmantė.
Pradžia nuo puodelio
Savo studijoje greta Panevėžio, Dembavoje, V. Žegulytė-Dvareckė ne tik kuria, bet ir veda kūrybines molio dirbtuves.
Atėjusiems į edukacijas siūlo pradėti būtent nuo puodelio.
Tai aiškus, praktiškas ir nesudėtingas daiktas, leidžiantis pirmą kartą pajusti molį, formą ir kūrybos džiaugsmą.
Didžiausias susidomėjimas dirbtuvėmis prasideda rudenį, ypač artėjant Kalėdoms.
Kai lauke tamsu ir šalta, žmonės ieško jaukių veiklų, nori ką nors sukurti savo rankomis, pagaminti dovanas ar tiesiog pabėgti nuo rutinos.
Įsižemina per molį
Keramikė įsitikinusi – kūryba nėra vien profesionalų menininkų privilegija. Kartais ji tiesiog laukia tinkamo momento prasiveržti.
Jos manymu, kūrybinę gyslelę kiekvienas turi – tik vieniems ji atsiskleidžia anksčiau, kitiems reikia daugiau laiko ar paskatinimo.
„Vieni būna labiau stimuliuojami augdami, kiti mažiau. Vieni pasuka kūrybiniu keliu, o kiti, kurie nepasuko, labai dažnai atveju ateina po darbo pas mane. Ir tada jiems būna labai gera pasikrauti“, – šypsosi Vilmantė.
Pasak pašnekovės, dažnai žmonės tik išbandę supranta, kad kūryba jiems artimesnė, nei atrodė iš pradžių.
Keramikė į darbą su moliu žvelgia ne tik kaip į amatą ar meną. Jai tai ir būdas nusiraminti, paleisti įtampą, grįžti į save.
„Keramika iš fizikinės pusės yra mus įžeminanti materija. Mes esame kaip elektros laidininkai – per mus gali tekėti visa įtampa. Kad tą įtampą įžemintume, reikėtų vaikščioti basomis arba liesti kažką, pavyzdžiui, molį. Bet basomis juk nevaikštome“, – aiškina V. Žegulytė-Dvareckė.
Todėl atėjusieji į dirbtuves, pastebi pašnekovė, dažnai išsineša ne tik nulipdytą daiktą, bet ir ramybę.
„Žmonėms molio minkymas ne tik kūrybos išlaisvinimas, bet dar ir terapija“, – sako keramikė.
Priimti netikėtumą
Paklausta, kas jai pačiai yra keramika, Vilmantė atsako paprastai: nesibaigiantis ieškojimas ir eksperimentavimas.
„Keramika be galo įdomi tuo, kad niekada iki galo nežinai, ką gausi. Rezultatas dažnai būna nenuspėjamas. Šios kelionės pradžioje tai mane labai erzindavo, bet ilgainiui pripratau ir dabar net džiaugiuosi. Kažko tikiesi, bet nebūtinai tą ir gausi“, – sako pašnekovė.
Vilmantė apie savo profesiją kalba su tokiu užsidegimu, kad iš karto supranti, jog jai tai ne tik darbas.
„Turi mylėti tai, ką darai. Aš myliu. Man smagu eiti į darbą, jis neatsibosta. Ir čia turbūt pats svarbiausias dalykas. Turbūt reikėjo pagyventi, kol tai supratau“, – šypsosi V. Žegulytė-Dvareckė.
Akimirka prie krosnies
Iš šalies keramika atrodo lėtas, ramus, net meditacinis užsiėmimas.
Tačiau už kiekvieno puodelio, vazos ar skulptūros slypi ilgas procesas, reikalaujantis ne tik kūrybiškumo, bet ir kantrybės.
Sukurtas daiktas pirmiausia turi išdžiūti. Kartais tam pakanka kelių dienų. Sudėtingesniems ar didesniems darbams laiko reikia daugiau.
Skubinti proceso negalima – molis, anot Vilmantės, turi savą ritmą, kurio nepaskubinsi.
Tuomet kūrinys keliauja į pirmąjį degimą didžiulėje krosnyje. Po jo seka vienas įdomiausių etapų – glazūravimas.
Čia prasideda savotiška magija, nes menininkas spalvas renkasi tarsi aklai.
Vilmantė sako, jog glazūra dažnai atrodo pilka, balta, bet tai, kas rankose atrodo blanku, po degimo gali sužibėti sodria mėlyna, ryškia raudona.
Po glazūravimo laukia dar vienas degimas.
Ir tik tada, po trijų dienų atvėrus krosnį, paaiškėja tiesa – pavyko ar ne, gimė naujas favoritas ar teks susitaikyti su netikėtumu.
Nuo pirmos idėjos iki galutinio rezultato dažnai praeina savaitė, o kartais ir daugiau. Todėl keramika moko to, ko šiandien dažnam trūksta – gebėjimo laukti.
Kai klaida tampa grožiu
Keramika – menas, kuriame ne viską valdai.
Pasak V. Žegulytės-Dvareckės, net patyręs kūrėjas iki galo nežino, kaip elgsis molis, kaip sureaguos glazūra ar ką padarys karštis.
Neretai gražiausi darbai gimsta ne pagal planą, o iš bandymų.
„Būna, kad pavyksta net geriau, nei planavai. Pavyzdžiui, turiu vieną geltoną vazą. Ji turėjo būti spalvota, tačiau molis kažkaip „suvalgė“ glazūras ir visos spalvos dingo. Liko labai santūrus, paprastas variantas. Galiausiai visai apsidžiaugiau – ji išėjo savaip graži“, – sako keramikė.
Tokios akimirkos, anot Vilmantės, ir yra viena didžiausių keramikos pamokų – kartais paleidus kontrolę gimsta tai, ko pats nebūtum sugalvojęs.
Nuo puodelio iki parko skulptūrų
Nors daugelis keramiką sieja su indais ar interjero detalėmis, V. Žegulytės-Dvareckės rankomis yra gimę ir gerokai didesnių darbų.
Pavyzdžiui, „Gyvapasakio“ skulptūra Marijonų sode ar „Bangos“ Klaipėdos senamiestyje.
„Gyvapasakis“ yra unikalus, interaktyvių skulptūrų parkas Marijonų sode. Tai erdvė, skirta aktyviam vaikų laisvalaikiui, edukacijai ir pramogoms.
Parke esančios skulptūros atspindi skirtingas pasakas. Vilmantė kūrė skulptūrą pagal pasakos „Dangus griūva“ motyvus. Tokie darbai reikalauja ne tik technikos, bet ir drąsos mąstyti plačiau, dirbti su masteliu, konstrukcija, erdve.
„Kartais jaučiuosi kaip statybininkė, – juokiasi Vilmantė. – Jeigu kuri didelę skulptūrą, turi galvoti, kokie bus tvirtinimai viduje. Reikia pasiskaičiuoti, reikia inžinerinio mąstymo, nes kitaip viskas glemba.“
„Kadaise buvau perdegusi, tad dabar nusprendžiau, kad smagu būti neproduktyviai.“
V. Žegulytė-Dvareckė
Svarbu ne tik forma, bet ir džiūvimo procesas. Jei vidus lieka per drėgnas, o išorė greitai išsausėja nuo saulės ar šilumos, vidinė drėgmė ima plėšti paviršių, atsiranda įtrūkimų. Todėl net vidiniai karkasai turi būti apgalvoti taip, kad nesugadintų darbo.
Keramikė pabrėžia ir pačios medžiagos charakterį.
„Molis yra organika. Jis nemėgsta kvadratinių formų. Molis mėgsta apvalius, nelygius, kreivus paviršius. Jeigu iš molio bandai padaryti labai tikslų kvadratą ar stačius kampus – tai sudėtinga“, – pabrėžia V. Žegulytė-Dvareckė.
Net ir maži darbai reikalauja supratimo, kaip elgiasi medžiaga, kaip ji džiūsta, kaip reaguoja į temperatūrą, kokią formą išlaikys.
Tarp keramikų, anot Vilmantės, gyvuoja ir viena taikli frazė: „Arba tu suvaldai molį, arba molis tave suvaldo.“
Stiliaus nenori užrakinti
Paklausta apie asmeninį braižą, keramikė prisipažįsta nenorinti savęs įsprausti į vieną kryptį.
Ji sako labiausiai bijanti sustoti ir įstrigti.
Norisi nuolat ieškoti, keistis, ieškoti naujų formų, spalvų ir nuotaikų.
Kartais keramikei artimos pastelinės spalvos, ramūs tonai, švelnios formos.
Tačiau po pusmečio gali norėtis visai priešingų sprendimų – tamsos, juodos spalvos, ryškesnio kontrasto.
„Pastebėjau, kad jeigu darau vazas, kurios reikalauja labai daug dekoro ir labai daug sėdėjimo, krapštymosi, po jų man reikia imtis minimalistinių lėkščių, kuriose visiškai nebūtų jokio dekoro“, – pasakoja Vilmantė.
Pasak V. Žegulytės-Dvareckės, kūrybos neįmanoma visiškai suplanuoti.
Kartais tenka dirbti pagal užsakymą ir aiškią kryptį, tačiau kai kuri sau, viskas keičiasi natūraliai.
Vienos mintys ateina netikėtai, kitos gimsta iš aplinkos, o trečios bręsta ilgai.
Kai gimsta nauja idėja, kartu atsiranda ir energijos ją įgyvendinti. Šiandien, anot Vilmantės, kūrėjas turi kur kas daugiau galimybių nei anksčiau – pasaulio menas pasiekiamas vos vienu mygtuko paspaudimu internete.
Įkvėpimas ateina iš aplinkos, parodų, kitų menininkų darbų, interneto, vizualinių platformų.
Tačiau svarbiausia, anot jos, ne kopijuoti, o perleisti pamatytus dalykus per save.
Mūzų palytėtos seserys
Vilmantė užaugo šeimoje, kur kūrybinis laukas itin stiprus – trys seserys pasirinko skirtingus menus.
Vyriausioji Aistė Žegulytė – viena ryškiausių Lietuvos dokumentinio kino kūrėjų, trijų „Sidabrinių gervių“ laureatė. Kita sesė Eglė – muzikos pedagogė.
Seserų ryšys išties stiprus. Nors gyvena skirtinguose miestuose, bendrystė išlieka, o ir susitinka ganėtinai dažnai. Santykis ne tik šeiminis, bet ir kūrybiškai įkvepiantis.
„Aistė mane labai inspiruoja. Aš labai džiaugiuosi ir palaikau ją. Mačiau, koks ilgas kelias nueitas iki to, ką yra pasiekusi. Aš būčiau tūkstantį kartų kažką kitą pradėjusi. O Eglė gyvena Klaipėdoje, palaikome puikius santykius“, – pasakoja Vilmantė.
Gyvenimas už studijos
V. Žegulytės-Dvareckės kūryba nuolat persipina su šeima, santykiais ir kasdienybe. Tai nėra atskirtas pasaulis – veikiau viena bendra, nuolat besikeičianti erdvė, kurioje telpa ir molis, ir žmonės, ir gyvenimas, ir motinystė.
Tačiau šie pasauliai, pasak jos, nebūtinai vienas kitam prieštarauja. Su vyru V. Žegulytė-Dvareckė augina šešerių sūnelį.
„Džiaugiuosi, kad turiu vyrą, kuris man labai padeda. Jis su sūnumi labai puoselėja ryšį, praleidžia daug laiko kartu, kol dirbu“, – pasakoja pašnekovė.
Sūnus jau nuo mažens mato, kuo gyvena mama.
„Pasiimu jį kartu palipdyti – studijoje jau yra visa jo kolekcija“, – šypsosi Vilmantė. O toje kolekcijoje – patys įvairiausi personažai, saugantys mažo berniuko pasaulį.
Nors dažnai manoma, kad kūrėjai gyvena atitrūkę nuo realybės, keramikė sako esanti labai žemiška.
Jos gyvenimas neapsiriboja vien moliu ir krosnimi – yra ir gamta, ir šeimos ritmas, ir nuolatinis ieškojimas.
Vienu metu Vilmantė buvo pasinėrusi į visai kitą pasaulį – vaistažolių ir distiliavimo. Tai buvo laikas, kai norėjosi dar labiau priartėti prie gamtos.
„Kai vaikas buvo mažas, labai norėjosi gamtos. Iš to laikotarpio liko ir hidrolatų gamyba, ir bandymai kurti kietuosius šampūnus, ir savotiškas „zero waste“ eksperimentas. Ir dabar, atėjus sezonui, ką nors padistiliuosiu kaime – iš dilgėlių ar dar ko“, – sako Vilmantė.
Laisvalaikį šeima dažniausiai leidžia aktyviai – keliauja, sportuoja.
Visgi svarbi vieta tenka ir ramesniam buvimui gamtoje – miškui, kaimui, sodybai netoli Panevėžio.
Išmoko neskubėti
Kalbėdama apie ateitį, V. Žegulytė-Dvareckė neslepia: idėjų netrūksta, tačiau jos visos dabar labiau panašios į svajones nei į griežtus planus.
„Visą laiką turiu galybę idėjų ir neretai reikia save stabdyti, nes su kiekviena ateina ir atsakomybė. Norėčiau kada nors surengti personalinę parodą, norėčiau sukurti instaliaciją, parašyti projektą“, – vardija pašnekovė.
Bet ji sąmoningai renkasi sulėtėjimą.
„Aš esu šiek tiek prieš tą skubantį pasaulį. Kadaise buvau perdegusi, tad dabar nusprendžiau, kad smagu būti neproduktyviai. Iš tikrųjų – labai faina būti neproduktyviai. Reikia džiaugtis mažais dalykais ir būti čia ir dabar. Man tai atrodo svarbiausia“, – šypsosi V. Žegulytė-Dvareckė.
