Knygų vaikams autorius Kęstutis Kasparavičius anksčiau nei Lietuvoje išgarsėjo užsienyje. Galbūt pirmiausia svetur kūrėjas sulauks ir svaraus įvertinimo: šiemet jis vėl nominuotas Nacionalinei premijai ir tarptautinei A. Lindgren atminimo premijai. Tačiau su IQ kultūros redaktore Viktorija Vitkauskaite menininkas kalbėjosi ne apie apdovanojimų šurmulį, o apie tylų kasdienį kūrybos džiaugsmą.
Jūsų knygos vaikams išverstos jau į 25 kalbas. Kiek pats dėjote pastangų, kad būtumėte matomas svetur?
– Nemaža dalis mano gyvenimo prabėgo sovietiniu periodu, vėliau reikėjo persiorientuoti į visai kitą tvarką. Tačiau perėjimas buvo labai sklandus ir man patiko. Sovietmečiu žmonės buvo susikaustę, priklausomi nuo visokių sąjungų. Beveik niekas nerodė asmeninės iniciatyvos. Atrodė, kad į parodas kas nors turi pakviesti, pasiūlyti, leisti jose dalyvauti. Pamaniau, kodėl turiu ko nors klausti? Nueini į paštą, išsiunti savo darbus į parodą ar mugę ir jokių sąjungų nereikia. Iš karto pamačiau tokios veiklos rezultatus, atsirado daug naujų pažįstamų, draugų.
Anksčiau buvo toks etapas, kai po pasaulį keliavo vien mano knygos. Pats penkiolika metų gyvenau miške už Vilniaus, sėdėjau ir rašiau. O dabar daugiau keliauju, nei dirbu namuose. Kai pradėjau leisti kūrybą užsienio kalbomis, mane ėmė kviesti į knygų muges. Vien Kroatijoje išleistos aštuonios mano knygos, pavasarį ten lankiausi jau ketvirtą kartą. Netikėtai atsirado ir Lotynų Amerika: didžiausia jos leidykla turi padalinius visose regiono šalyse ir kvietė mane į Meksikos, Kolumbijos knygų muges.
Kas iš esmės lėmė, kad pirmiau tapote žinomas ne Lietuvoje, bet užsienyje?
– Dabar ir aš kartais pasvarstau, kodėl išėjo taip, o ne kitaip. Iš dalies tai – atsitiktinumas. Visus sprendimus priimdavau intuityviai, logiškai nedėliodamas, neskaičiuodamas. Dažniausiai pataikydavau, nors esu padaręs ir klaidų. Pirmosios mano knygų iliustracijos buvo labai silpnos, bet po truputį darbai gerėjo. Penkerius metus bendradarbiavau su „Vagos“, „Vyturio“ leidyklomis, tada pradėjau siuntinėti savo darbus po parodas užsienyje. Apie 1990-uosius mane pastebėjo vokiečių knygų leidėjai. Lietuvoje tuo metu ši sritis buvo visai apmirusi. Man darbas su vokiečiais atrodė didžiulė galimybė, kurios negaliu paleisti. Tad plušau kaip išprotėjęs be jokių laisvų dienų.
Vokiečių leidėjai, su kuriais dirbau dešimt metų, buvo labai reiklūs. Jie nuolat reikalaudavo daug eskizų, tekdavo vis taisyti, perpiešti. Bet jaunam žmogui tokia griežta mokykla yra gerai. Galiu sakyti, kad vokiečiai iš manęs ir padarė iliustruotoją. Vėliau atsirado ir kitų pasirinkimų, pavyzdžiui, kinų leidėjai, su kuriais susidraugavome. Jie paskatino mane ne tik iliustruoti, bet ir pačiam rašyti knygas. Lietuvoje to nebūčiau išdrįsęs. Tačiau pamaniau, kad Taivane net jei „ir į šoną“ nusirašysiu, vis tiek niekas nesužinos.
Pirmoji mano knyga „Kvailos istorijos“ Taivane buvo labai populiari, netrukus parašiau ir antrąją – „Trumpos istorijos“. Abi pasiūliau Lietuvos leidykloms. Bet viena į tai atsakė klausimu: „O gal tu norėtum iliustruoti „Grybų karą?“ Antrajai mano knyga patiko, bet ji pareiškė: „Kodėl turėtume lietuvišką medieną pirkti iš kinų?“ Nesupratau, ką tuo norėta pasakyti, niekam daugiau savo knygų ir nesiūliau. Netrukus pas mane atėjo leidyklos „Nieko rimto“ atstovai. Kartu dirbame jau vienuolika metų, dar nesame susipykę.
Kaip jums pavyko rasti universalią kalbą, kad jūsų knygas mielai skaitytų ir Lietuvos, ir Japonijos, ir Kolumbijos vaikai?
– Čia, man atrodo, nieko per daug ieškoti nereikia. Kuo tie vaikai skiriasi? Juk nelabai kuo. Visi jie labai natūralūs, o skirtumai – neesminiai. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje vaikai itin drausmingi: pasakė – padarė. Pietų Amerikoje mažieji visko imasi su didžiuliu entuziazmu, bet jiems greitai nusibosta. Tačiau ten vaikai be galo draugiški: atėjęs į mokyklą pajunti, kad tavęs laukė visą savaitę. Pamatę pradeda šaukti, bėgti, kelios mergaitės įsikimba į švarką ir nepaleidžia, kol išvažiuoji.
Tarp Europos vaikų skirtumų beveik išvis nematau. Kalbant apie tiražus, tam tikrų niuansų yra, tačiau jie labiau susiję su leidėjais, ne su skaitytojais. Pavyzdžiui, Skandinavija mano knygoms – nepasiekiama zona. O Pietų Europoje jas puikiausiai perka ir skaito. Rusijoje su leidyklomis yra keblumų: atrodo, rinka milžiniška, tiražai didžiuliai, bet viskas vyksta labai lėtai. Žiūri, kol visus dokumentus pasirašai, jau ir metai praėjo.
Apie ką galvojate rašydamas naują knygą: apie savo vaikus, kai dar buvo maži, apie save vaiką, apie šiuolaikinį vaiką?
– Antras variantas. Tiesiai šviesiai galiu pasakyti, kad rašau ir paišau sau, tai, kas man įdomu. Gal tai savotiškas bėgimas nuo realybės. Rašydamas susikuriu keistą pasaulį, tą akimirką jame gyvenu ir man labai gera. Tai nereiškia, kad man nepatinka realybė. Bet menininko pranašumas toks ir yra: jis visada gali pabėgti iš realaus pasaulio.
Niekada savo knygose nesiruošiu vaikų mokyti. Būdamas mažas labai nemėgau didaktikos, nemėgstu ir dabar. Literatūros paskirtis kita, ji netinkama auklėti. Net jei noriu vaikui perduoti kokią nors žinią, tai labai užmaskuoju, kad nebūtų panašu į auklėjimą. Apskritai kas aš toks, kad auklėčiau? Pirmąjį iš savo keturių vaikų dar lyg bandžiau auklėti. Bet po kurio laiko pamačiau, jog veikiau yra atvirkščiai – jie labiau mane veikia nei aš juos.
Esate sakęs, kad negalima būti per senam skaityti vaikiškas knygas. Kaip manote, kodėl būdami suaugę, rimti žmonės mes vis grįžtame prie vaikų literatūros?
– Tai įdomus dalykas, bet jis visuotinis, bendražmogiškas. Daugybė žmonių šiais laikais neslepia, kad jie visą gyvenimą mėgsta skaityti vaikų literatūrą. Esminis klausimas – ar tai gera knyga. Jei taip, tai jokio skirtumo, kam skirta – vaikui ar suaugusiajam. „Alisą stebuklų šalyje“ aš iki šiol atsiverčiu ir skaitau, taip pat „Mikę pūkuotuką“.
Žmogaus gyvenimas nelabai aiškiai padalytas, kada dar esi vaikas, kada – nebe. Apima keistas jausmas pagalvojus, kuo pasikeičiau nuo tada, kai man buvo septyneri. Iš esmės niekuo. Daugiau paaiškinimų, kodėl skaitome vaikiškas knygas, nesugalvoju. Bet žinau, kad tai yra labai gerai.
Technologijų eroje knygos keičia ir savo kelią pas skaitytoją, ir savo formatą. Jūsų kūriniai taip pat leidžiami skaitmeniniu formatu. Ar turi keistis ir jų turinys?
– Klasika visada bus įdomi, bet šiuolaikinės knygos negali būti tokios pat kaip rašytos Hanso Christiano Anderseno. Požiūris į auklėjimą, apskritai į žmogų nuo tada labai pasikeitė. Senose pasakose buvo įprasta vaikus auklėti gąsdinant. Dabar tai visiškai nebepriimtina. Vaikai prie gyvenimo, epochos naujovių pripranta greitai, tad tai turi atsispindėti ir kūryboje.
Sėkmės sulaukęs autorius dažnai patiria spaudimą rašyti vis daugiau, greičiau, kurti tęsinius. Kaip jūs atsispiriate tokiam diktatui?
– Manyčiau, tai dažniausiai kyla iš leidyklų, ne iš paties autoriaus. Išleidus populiarią knygą tuoj pat siūlomi keli tęsiniai, nors dažnai būna vienas už kitą blogesni. Man taip pat yra siūlę: esą susirask simpatišką herojų ir pavarysim. Bet atsisakiau, nes man tai visiškai neįdomu. Jei gali pragyventi, kam plėšytis dėl kiekio? Noriu, kad man būtų įdomu. Būdamas jaunesnis per metus išleisdavau po dvi knygeles. Dabar jau kurį laiką per metus pasirodo po vieną. To visiškai nesigailiu, juk galvoje turi atsirasti, subręsti šis tas naujo.
K. Kasparavičius
Gimė 1954 m. Aukštadvaryje (Trakų r.).
1962–1972 m. mokėsi choro dirigavimo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje.
1972–1981 m. studijavo grafinį dizainą Vilniaus dailės akademijoje.
1984 m. Lietuvoje išleista pirmoji K. Kasparavičiaus iliustruota knyga.
2002 m. Taivane išleista pirmoji jo parašyta knyga vaikams „Kvailos istorijos“.
2008 m. tapo pirmuoju lietuviu, nominuotu prestižinei H. Ch. Anderseno premijai. 2010 m. jai buvo nominuotas antrą kartą.
2013-ųjų spalį dalyvavo Vašingtone vykusiame tarptautiniame scenos menų festivalyje vaikams „Kids Euro Festival“. Kartu su laikraščiu „Washington Post“
250 tūkst. egzempliorių tiražu buvo išplatintas festivalio katalogas, kurio viršelyje – K. Kasparavičiaus piešinys.
Keturis kartus nominuotas Astridos Lindgren atminimo premijai, kelis kartus – Nacionalinei kultūros ir meno premijai.
