Nebūtų išmokusi
Panevėžietė Genė Berezovienė – drąsi moteris. Juk ne taip dažnai lietuvės moterys, perkopusios per penkiasdešimt, ryžtasi palikti namus ir išvyksta darbo ieškoti į užsienį. Tuo labiau, kai nemoka užsienio kalbos, o namuose lieka šeima.
Ponią Genę prieš kurį laiką likimas buvo nubloškęs į Įtaliją. Iš tos šalies ji parsivežė gana šiltus prisiminimus, tačiau su Italija ją sieja ir skausmas. Panevėžietei iš saulėtojo krašto teko parsivežti artimo žmogaus – brolio palaikus. Neaiškiomis aplinkybėmis mirusio vyriškio palaikų pargabenimą greičiausiai parems ir Panevėžio savivaldybės Taryba. Kolegijos posėdyje jau pritarta, kad G.Berezovienei būtų skirta 7 tūkst. litų išmoka.
Būtent metais jaunesnis velionis brolis ir buvo moterį išviliojęs į Italiją. Ligoninės Priėmimo skyriuje valytoja dirbusi pašnekovė pasakoja, kad apsispręsti važiuoti į tolimą šalį nebuvo labai sunku. Sprendimą priimti našle tapusiai trijų vaikų mamai padėjo gaunamas nedidelis valytojos atlyginimas.
„Pats brolis Italijoje dirbo sunkiai: ravėdavo pomidorų, alyvuogių plantacijas, paskui gavo darbą statybose. Į jį važinėdavo dviračiu po 15 km kasdien. Kai aš nuvykau į Italiją, man irgi tris dienas teko dirbti prie alyvuogių – skyniau jas. Paskui brolis surado slaugės darbą“, – prisimena G.Berezovienė.
Lietuvei teko prižiūrėti kone devyniasdešimtmetę senolę, gyvenusią Kasanos miestelyje.
Kai lieki, pasak ponios Genės, basas ant ledo, išmoksti visko. Taip ir panevėžietė sako po truputį apsipratusi su emigrantės dalia ir darbu. Nors su savimi turėjo pasiėmusi pokalbių itališkai knygelę, moteriai ji davė nedaug naudos.
Iš pradžių ji niekur teigia nesiskirdavusi su sąsiuviniu ir pieštuku – užsirašinėjo kiekvieną svarbesnį nežinomą žodį. Paskui, kai dukra atsiuntė italų – lietuvių kalbos žodyną, buvo visai gerai. Ir dabar panevėžietė, kalbėdama lietuviškai apie gyvenimą Italijoje, gana dažnai į pasakojimą įterpia itališkų žodžių.
„Manau, jog gyvendama Lietuvoje tikrai nebūčiau prisivertusi mokytis italų kalbos. O dabar ta kalba galiu susišnekėti. Mane pasamdęs senutės brolis net nepatikėjo, kad aš iki tol nė žodžio nemokėjau itališkai“, – tvirtina pašnekovė.
Įpiršo ir lietuvišką
virtuvę
G.Berezovienė tikina, kad jai pramokti tos kalbos nebuvo labai sunku. O ir šeimininkai padėjo, nuolat gestais, judesiais parodydami, ką reikia padaryti.
Apie gyvenimą Kasanoje, kur prabuvo 8 mėnesius, G.Berezovienė pasakoja su šypsena. Ji šiltai atsiliepia ir apie slaugytą močiutę Vinčensą, ir apie jos brolį Salvatorę. Pašnekovė tikina, kad su ja italų šeima elgėsi kaip su savu žmogumi.
Nors ponią Vinčensą prižiūrėti panevėžietei nebuvo lengva: reikėdavo ir valgyti laiku pagaminti, ir pamaitinti, ir apiprausti, ir sauskelnes pakeisti, jai tas darbas nebuvo nepriimtinas. Ponia Genė sako stengdavusis skaniai pagaminti valgį ir lietuviškais patiekalais kartais itališkuosius pakeisdavusi.
Iš pradžių, moters tvirtinimu, šeimininkės brolis tik peikė lietuvišką virtuvę ir gyrė itališką, tačiau paragavęs orkaitėje keptos, troškintos triušienos su bulvėmis, sriubos, turėjo pripažinti, kad ir lietuviai moka skaniai gaminti.
Pačiai Genei labai patiko itališki makaronai, ėrienos patiekalai ir alyvuogės, kurių anksčiau visai nemėgdavo. Grįžusi į Lietuvą lietuviškų makaronų dabar sako visai nebeperkanti. Taip pat kartkartėmis užsinori avienos.
Apsisprendimo gailisi
Be itališko maisto, moteriai patiko ir Italijos gamta. Anot jos, kai vasarį ten žydi abrikosmedžiai, gražu, bet kai kovą pražysta apelsinmedžiai, aromatas būna pasakiškas. Ir kalnai, ir augalija šaliai suteikia nepakartojamo grožio. Tik klimatas žiemą ten būna nelabai malonus.
G.Berezovienė gailisi, jog turėdama jai patikusį darbą ponios Vinčensos namuose, dėl šimtu eurų didesnio atlyginimo sutiko jį vėliau iškeisti į kitą Neapolyje. Nors, kaip tikina moteris, slaugytosios brolis prašė prižiūrėti seserį iki jos mirties ir už tai žadėjo palikti sesers namą, turtu ji sako nesusiviliojusi. Labiau neva buvę gaila palikti tos močiutės, kuriai išsiskyrimas buvo ne į naudą: po kelių mėnesių, kaip paskui, išgirdo, senolė mirė.
Kad su ja ta moteris nenorėjo skirtis, panevėžietė sako supratusi iš jos reakcijos atsisveikinant: iki tol nekalbėjusi senutė tada prakalbo ir paklausė, kodėl ji ją palieka.
Į pažįstamos ukrainietės vietą taip pat slauge Neapolyje įsitaisiusi G.Berezovienė nebuvo taip patenkinta darbu kaip anksčiau. Antroji senolė sirgo Alzheimerio liga ir buvo labiau įnoringa bei nepastovaus charakterio. Be to, daug rūkė ir ji, ir į svečius ateidavusi jos dukterėčia.
Svečioje šalyje lietuvę nustebino keli dalykai. Jai buvo neįprasta išgirsti, kad taupant vandenį nuo 22 val. jis išjungiamas. Nustebino ir italų higiena: vasarą patalynę jie sąžiningai keičia du kartus per savaitę.
G.Berezovienė lankėsi italų kapinėse bei stebėjosi tos tautos įpročiu mirusiuosius tik laikinai laidoti žemėje, o paskui jų palaikus įmūryti į sieną.
Kalta nostalgija
Pasak pašnekovės, lietuviai tame Italijos krašte, kur ji dirbo, nebuvo suteršę savo vardo. Tad ir ji nepatyrė kokio nors blogo elgesio ar atsiliepimų apie save.
„Iš pradžių italai tave, užsienietę imigrantę, akylai stebi, prižiūri, bet kai įgyji jų pasitikėjimą, pamato, kad esi doras žmogus, parodo pagarbą. Tik pačiam reikia turėti kantrybės. Manau, kiekvienas vertinamas tiek, kiek pats nusipelno. Pavyzdžiui, ukrainietės Italijoje neturi geros reputacijos. O rumunės – dar labiau. Nežinau kodėl.
Manęs ne vienas šeimininkų pažįstamas yra klausęs, gal žinau daugiau lietuvių – tokių kaip aš, kurios sutiktų slaugyti senolius. Atsakiau, kad aš tik už save galiu garantuoti“, – pasakoja panevėžietė.
Paklausta, kodėl jau po dvejų metų, praleistų Italijoje, nusprendė grįžti namo, ponia Genė prisipažįsta, jog kalta nostalgija. Be to, namuose, be suaugusių dukterų, buvo likęs dešimtokas sūnus. Nors sako sulaukusi vieno iš šeimininkų siūlymo ir sūnų į Italiją atsivežti, tokiam žingsniui nesiryžo.
Neteko abiejų
„Būdavo, išeinu vakare į lauką ir imu galvoti: juk ir Lietuvoje tos pačios žvaigždės, tas pats mėnulis šviečia. Dar sunkiau buvo matyti laimingas italų šeimas, nes pati jaučiausi vieniša, atskirta nuo šeimos“, – neslepia moteris.
Ir vis dėlto į Italiją G.Berezovienė dar ketina sugrįžti. Gal ne dirbti, tik pasisvečiuoti pas ten sutiktus malonius žmones, kurių yra kviečiama atvykti. Ypač daug tie žmonės jai yra padėję, kai atėjo žinia apie mirusį brolį. Ir italų karabinieriai, ir kiti pažįstami ieškojo jos brolio visur, kol galiausiai pasitvirtino, kad brolis tikrai rastas subadytas. Kas kaltas dėl jo mirties, ponia Genė nežino iki šiol, nors nuo to laiko praėjo metai.
Velionio palaikus lietuvė į gimtąją šalį, padedama laidojimo namų „Ramybės takas“, pargabeno tik praėjusių metų lapkritį. Šis reikalas jai atsiėjo ne tik 16 tūkst. Lt, bet ir daug nervų bei laiko.
Moteris teigia, kad anksčiau palaikų pargabenti nebuvo galima, nes soduose rastas apiręs brolio kūnas iš karto buvo palaidotas. O dėl karščių nuo gegužės iki spalio mėnesio Italijoje draudžiama atkasinėti palaikus.
G.Berezovienei pastaruoju metu buvo nelengva. Kai atėjo žinia apie vieno brolio mirtį Italijoje, jos neatlaikė Lietuvoje gyvenęs kitas brolis. Jį ištiko širdies infarktas. Taigi tą patį mėnesį panevėžietė neteko abiejų brolių.
Atsigauti po nelaimių jai sekasi sunkiai. Tačiau visada yra vilties, jog kada nors gyvenimas prašviesės.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. G.Berezovienė
prisimena patyrusi daugybę vargo, ne tik išlaidų, kol sutvarkė visus dokumentus,
reikalingus brolio palaikams į Lietuvą pargabenti.
