Miestą kausto štilis
Strategiškai itin patogioje vietoje, pusiaukelėje tarp dviejų
sostinių – Vilniaus ir Rygos, įsikūrusiame Panevėžyje sąlygos verslui plėtoti
vertinamos prasčiau nei vidutiniškai. Tokį verdiktą miestui paskelbė
Savivaldybės apklausoje dalyvavę 530 respondentų.
Aukštaitijos sostinė neoficialiai tituluojama bedarbių Meka.
Masinio darbuotojų atleidimo sunkmečiu neišvengė 35-ios miesto įmonės.
Valstybės išlaikytiniais paversti 12327 panevėžiečiai, tai yra
16,7 proc. darbingo amžiaus gyventojų.
Masalu investuotojams turėjęs tapti prieš septynerius metus
pradėtas kurti 24 mln. litų kainavęs Pramonės parkas taip ir nevirto
Savivaldybės panevėžiečiams žadėtąja panacėja nuo nedarbo.
Verslininkų susidomėjimas pramonės lopšiu baigiasi vos užvėrus
Savivaldybės duris: po vizito į Panevėžį JAV, Ispanijos ir Italijos konsorciumas
aliuminio profilių fabriką statyti apsisprendė Alytuje. Aukštaitijos sostinė
prarado 60 naujų darbo vietų.
Dėl investicijų į Panevėžį galutinį žodį tarti vis dar delsia
dujų turbinų gamyklai vietos Lietuvoje ieškantys investuotojai iš Didžiosios
Britanijos.
Sprendimo neskuba paskelbti ir Norvegijos verslininkai,
planuojantys Lietuvoje kurti tekstilės įmonę ir logistikos bazę – Panevėžiui
gresia prarasti maždaug 400 darbo vietų.
Panevėžio darbo rinkoje – štilis, tačiau valdžios viršūnėje –
vėjuota. Per pastaruosius ketvertą metų miesto valdančioji dauguma spėjo
pasikeisti triskart. Ar politikams kaunantis dėl postų kažkada buvęs pramonės
miestu Panevėžys nevirs pramonės vaiduokliu?
Parama išlepina
Bendrovės „Amilina“ direktorius Mindaugas Gedvilas nesistebi,
kodėl Panevėžyje sąlygos verslui plėtoti apklausos dalyvių įvertintos vos
daugiau nei dviem balais iš penkių galimų. Jo nuomone, į Europos Sąjungos paramą
susitelkusi Savivaldybė daro klaidą, neieškodama būdų, kaip, nešvaistant
mokesčių mokėtojų pinigų, panaudoti mieste turimą potencialą.
M.Gedvilas įsitikinęs: naivu sieti Panevėžio atsigavimą su
Pramonės parku – Lietuvoje daug įvairaus tipo ekonominių zonų, tačiau sėkmės
pavyzdžių tėra vienetai.
„Projektui, be struktūrinių fondų lėšų atsiperkančiam per 5–7
metus, naudoti paramą – nelogiška ir neracionalu. Pinigai, duodami normaliam
verslui, iškraipo rinką, užmigdo racionalumą ir sveiką protą – užuot įsigijus
ekonomišką „Volkswageną“, perkamas prabangus ir visai nebūtinas „Rolls royce“ –
palygino M.Gedvilas.
Pasak jo, neracionalaus Europos Sąjungos paramos panaudojimo
pasekmes jau pajuto mėsos perdirbimo įmonės. Valdžios palaiminimas ir skirtos
lėšos tokioms bendrovėms plėtoti pasirodė kenksmingas.
Įmonės buvo kuriamos ignoruojant ekonominę logiką ir
pasinaudojant europiniais pinigais, tačiau rinkai persipildžius nebuvo pajėgta
išnaudoti turimų pajėgumų, ir bankrotų lavina pasirodė didesnė, nei buvo
prognozuota.
„Pinigų įplaukos į šalį, jei jos neracionaliai panaudojamos,
daro tik neigiamą įtaką valstybės perspektyvai“, – pabrėžė M.Gedvilas.
Jo nuomone, kuriamą Pramonės parką taip pat galima vertinti
kaip neigiamą investavimo pavyzdį. Investicijos į jį skaičiuojamos dešimtimis
milijonų litų – per 17 mln. litų atseikėta Europos Sąjungos lėšų, dar daugiau
nei 6 mln. litų prisidėjusi pati Savivaldybė.
Tačiau parkas tebestovi tuščias, infrastruktūra nebaigta.
„Girdisi tik valdininkų diskusijos apie Pramonės parko poreikį.
Bet ar kas nors paklausė verslininkų, ar jiems toks objektas reikalingas? Aplink
Panevėžį jau matome tuščius logistikos centrus. Kam reikia investuoti į dar
vieną?“ – stebisi M.Gedvilas.
Pasak jo, logiška, kad Panevėžyje erdvės ieškantys
investuotojai nepuls kurtis neužbaigtame parke, kai mieste pilna tuščių
bankrutavusių gamyklų plotų – buvusių „Semos“, „Ekrano“, „Auridos“
teritorijų.
„Galiu beveik spėti, kad ekonomiškai naudingiau kurtis ten, kur
išplėtotų infrastruktūrų pasiūla didesnė“, – „Sekundei“ teigė M.Gedvilas.
Dialogas neįmanomas
Kodėl investuotojų nedomina nei Panevėžio pramonės parkas, nei
tuščios bankrutavusių gamyklų teritorijos? „Amilinos“ direktoriaus nuomone,
investicijoms į Panevėžį kelia užkerta dialogo nebuvimas tarp valdžios
institucijų ir verslo.
Vandenų valymas, Savivaldybė ir aplinkosaugininkai, pasak
M.Gedvilo, – trys didžiausios kliūtys verslui Aukštaitijos sostinėje.
Kėdainių „Lifosos“ finansų direktoriaus pareigas ėjęs
M.Gedvilas pažymi, kad skirtumas tarp Panevėžio valdžios ir kėdainiškių požiūrio
į darbo vietas kuriantį, mokesčius mokantį verslą – akivaizdus.
„Skirtumai kaip tarp dienos ir nakties“, – pastebi „Amilinos“
vadovas.
Jo tikinimu, vienas iš nesusikalbėjimo su Panevėžio vadovais
pavyzdžių – gamtosauginių reikalavimų taikymas. M.Gedvilo nuomone, aklai
laikantis galiojančių teisės aktų pramonės įmonės negalėtų veikti nė viename
Lietuvos mieste. To priežastis – į švedišką variantą orientuoti Lietuvoje itin
griežti pramonei keliami normatyvai.
„Niekas nepagalvoja, kad Švedijoje pakanka žemės pramonei
kurtis toli nuo gyvenamųjų kvartalų, jai sudaryta natūrali galimybė laikytis
griežtesnių normų. Vokietijos teritorija tankiai apgyvendinta, tačiau ir
gamtosauginiai reikalavimai pritaikyti prie šalies specifikos. Bet lietuviai
kažkodėl pasirinko švedų variantą“, – logikos nemato M.Gedvilas.
Tačiau Panevėžyje labiau nei aplinkosaugininkai pramonės
įmonėms apynasrį bando užmauti politikai.
Tą patyrė „Amilina“, kai diegiant triukšmo slopinimo įrangą
tuometė apskrities viršininkė Gema Umbrasienė vanojo verslininkus dėl naktimis
iš įmonės sklindančio ūžesio.
„Panevėžio valdžia, užuot su mumis normaliai diskutavusi,
visoje spaudoje rėkė, kad dėl triukšmo uždarys bendrovę. Natūralu, kad dėl tokių
pareiškimų mes turėjome finansinių problemų. Kėdainių vadovų požiūris į verslą
kitoks – pasidaryk planą, kaip spręsti problemą, ir veik“, – pripažįsta
M.Gedvilas.
Tačiau, pasak jo, svarbiausia, kad taip ir nebuvo įrodyta, jog
bendrovės skleistas triukšmas viršijo higienos normose nustatytą ribą.
Panevėžio valdančiųjų neliko nepastebėtas ir prieš keletą
savaičių iš „Amilinos“ kaminų išsiveržęs bei dalį miesto nuklojęs krakmolo
debesėlis. Dėl bendrovėje įvykusio gedimo, rodos, didelių nuostolių niekas
nepatyrė: įmonė nuplovė keliasdešimt krakmolu padengtų miestiečių automobilių,
sumokėjo aplinkosaugininkų skirtą 250 litų baudą. Tačiau direktorius pasakoja
neseniai sulaukęs iš Savivaldybės gero nežadančio telefono skambučio.
M.Gedvilas abejoja, ar joje dabar dirbantys 250 panevėžiečių
būtų pasilikę savo mieste, jei įmonė nebūtų investavusi į kviečių krakmolo,
glitimo ir pašarų gamybą Panevėžyje. Veikiausiai dauguma būtų ryžęsi persikelti
į Vievį, kur bendrovė „Malsena plius“ tęsia senas miltų ir mišinių gamybos
tradicijas.
Plačiau skaitykite 2010 m. rugpjūčio 24 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A. Repšio nuotr. Traukiasi. Kol politikai
dalijasi kėdes, Panevėžiui mokesčius mokantys verslininkai nišų ieško kitose
savivaldybėse.
