Ištikus asmenybės krizei, psichologinėms problemoms spręsti vis dažniau pasitelkiamas menas. Muzikos, dailės, poezijos terapija padeda pakilti iš gilios depresijos, suvokti savo jausmus. Panevėžyje meno terapija dar nėra gerai žinoma, tačiau entuziastų, bandančių žmogaus asmenybės krizes įveikti ne tik medikamentais, daugėja.
Nukrenta kaukės
Panevėžio psichikos sveikatos centro vedėja Violeta Šimanauskaitė sako, kad žmogus turi pasirinkti, ko pats labiausiai norėtų.
„Pacientams pirmiausia skiriami medikamentai, tačiau patarčiau tokį gydymo būdą derinti su meno terapija. Mūsų centre yra siūlomos dienos užimtumo programos – darbas kompiuteriu, anglų kalbos pamokos, skaitymas. Kodėl kompiuteriai? Todėl, kad daugelis pacientų jų neturi, jie vos galą su galu suduria ir jaučiasi puikiai, galėdami įgyti įgūdžių, jaustis šiuolaikiškais žmonėmis“, – „Sekundei“ kalbėjo vedėja.
Psichologė Danguolė Juškevičienė savo darbe taiko dailės terapijos metodą. Ji teigė, kad užsiėmimai būna įdomūs. Po kelių susitikimų su žmonėmis nukrenta daug ką slepiančios jų kaukės.
Dailės terapija gali būti taikoma esant elgesio, bendravimo sutrikimams, nerimastingumo atveju, adaptacijos problemoms, sergant depresija.
„Per užsiėmimus žmogus pats pamato savo situaciją, o drauge visi ieškome gėrio. Prašau žmonių savo tam tikrą jausmą išreikšti spalvomis. Konkrečių, aiškių vaizdinių būna daugiau nei abstrakčių, tačiau ir po jais slypi gyvenimas. Labai svarbu spalvų paletė, linija. Ji gali būti aštri, trūkinėjanti. Taip pat reikšminga kompozicija, piešinio išdėstymas lape. O kas svarbiausia – po kelių užsiėmimų spalvos pradeda šviesėti, juodame fone atsiranda raudoni, geltoni, žali, melsvi atspalviai“, – pasakojo psichologė.
Kaltės jausmas iš vaikystės
Popieriuje išliejęs savo jausmus, žmogus pats aiškina piešinį. Paaiškėja, kad penkerių metų vaiko prisiimta kaltė, jos net aiškiai nesuvokiant, slėgė iki keturiasdešimties.
„Piešiniu galima išreikšti, kur jaučiamasi saugiau, o tada specialisto užduotis – padėti, padrąsinti. Grupių užsiėmimai geri tuo, kad žmonės ima suvokti: jų bėdos mažesnės už kitų. Jie atranda atsakymą per kitų patirtį“, – kalbėjo D.Juškevičienė.
Dailės terapijos grupių užsiėmimuose pasirenkamos tokios temos, kad žmogus suvoktų save kaip unikalią asmenybę, kad suprastų, jog psichinės ir fizinės savybės daro mus išskirtinius. Lankytojai mokomi suvokti savo jausmus ir emocijas, savo atsakomybę, artimų žmonių reikšmę. Temos keičiamos, jeigu paaiškėja, kad kam nors reikalinga išskirtinė pagalba. Pavyzdžiui, žmogus išgyvena netektį ir kelis mėnesius su tuo nesusitaiko. Jis mėgina ieškoti kaltų, negali atleisti sau, Dievui – kodėl jis tai leido? Po tokių išgyvenimų kitas etapas – depresija.
„Psichologija ir meno terapijos metodai yra tradiciniai būdai. Netradiciniais vadinčiau homeopatiją, akupunktūrą. Dailės terapija – tai papildomas būdas lengviau išreikšti savo mintis, emocijas, skausmą, nes kalbėti yra sunku“, – teigė psichologė.
Kaip įsitikinusi D.Juškevičienė, pas psichologą atėję žmonės trokšta greitų rezultatų. Tačiau per savo gyvenimą jie į vidų susideda visko tiek daug, kad per kelis seansus neįmanoma iškrapštyti. „Bet jaučiu panevėžiečių kilimą, ėjimą į šviesą, o ne į pelkę“, – teigė psichologė.
Naštą galima ir vežti
Beveik dešimtmetį eilėmis gydanti psichikos sutrikimų turinčius žmones rašytoja ir gydytoja psichiatrė Jūratė Sučylaitė apie dar mažai žinomą poetinės terapijos metodą papasakojo ir panevėžiečiams.
J.Sučylaitė kalbėjo apie keistus savo gyvenimo paradoksus. „Kai gyvenau Kaune, manęs labai reikėjo Žemaitijoje. Dabar įsikūrusi Klaipėdoje, o važinėju į Aukštaitiją. Poetinės terapijos idėjos – mano savastis. Tuo dalinuosi su visais, kuriems galiu padėti“, – tikino viešnia.
Tarptautinių medicinos apdovanojimų už poetinės terapijos propagavimą pelniusi J.Sučylaitė žinoma ir kaip puiki literatė. Ji išleido ne vieną knygą, dalyvauja daugelyje literatūrinių sambūrių. Poezija ją lydėjo nuo vaikystės.
Kaip tikino J.Sučylaitė, daug kas
stebėjosi jai pasirinkus medicinos, psichiatrijos studijas. Tuomečiame Kauno
medicinos institute ji pasigedo vienintelio dalyko – humanitarinės aplinkos.
„Išgyventi padėjo kūryba ir domėjimasis psichologija. Dirbau psichiatrijos ligoninėse, žurnalistinį darbą, redagavau savaitraštį „Lituanica“. 1998 metai pakeitė mano gyvenimą. Laimėjusi ARTSLINK stipendiją išskridau į JAV, dalyvavau Rytų ir Centrinės Europos menininkų susitikime, mėnesį praleidau besigilindama į Ajovos universiteto rašytojų programą. Ten užtikau informaciją apie JAV Nacionalinę poetinės terapijos asociaciją, tapau jos nare. Atradau kelią, kuriuo einant galima padėti žmonėms kilti iš sielvarto, dvasiškai augti, kuriame viena kitą papildo visos mano patirtys“, – pasakojo rašytoja ir gydytoja.
Dirbti poetiniu terapeutu reikalingas gydytojo psichiatro ir literatūrinis išsilavinimas. O kas vyksta grupės užsiėmimuose?
„Skaitome poeziją ir žmonėms tai sukelia skaudžius prisiminimus. Poeto J.Marcinkevičiaus eilėraštis atvėrė netikėtą dalyką – viena lituanistė buvo prie savižudybės ribos. Poetinė terapija – tai grožinės literatūros, paciento ir terapeuto sąveika. Gydytojo užduotis yra išlaisvinti skaudulius. O jeigu skirta nešioti naštą, tai galbūt ją galima uždėti ant ratelių ir vežti?“ – apie darbą kalbėjo viešnia.
Pirmi seansai – sunkūs
Užtenka vieno eilėraščio, prozos pastraipos ir paciento klausiama, ką gali apie tą fragmentą pasakyti. O iš kalbos, intonacijos, pasirinktų žodžių terapeutas gali daug ką išsiaiškinti. „Pirmuose užsiėmimuose neretai žmogus pasako vos po vieną žodį. Aš imu improvizuoti. Iš kiekvieno ištarto žodžio sukomponuoju poetinę kompoziciją. Tuomet jaučiu, kad žmonės nušvinta, atgyja ir kitas seansas būna lengvesnis“, – patirtimi dalinosi J.Sučylaitė.
Gydytoja dirba su psichikos sveikatos negalią turinčiais asmenimis, sergančiais depresija. Yra dirbusi ir su aklaisiais, su sergančiaisiais vėžiu, išgyvenančiaisiais netektį. Pagrindinis dalykas – grupę turi vienyti bendri interesai, išgyvenimai.
Psichologinių problemų turintiesiems J.Sučylaitė pataria skaityti grožinę literatūrą. Tačiau gydytoja pastebėjo, kad tokie žmonės dažniausia skaityti nenori, jiems reikia padėti.
Muzika suvirpina širdį
Neteko girdėti, kad kas Panevėžyje taikytų poetinės terapijos ar muzikos metodus. Panevėžio kolegijos socialinių specialybių studentai turi galimybę rinktis studijuoti užimtumo, tarp jų ir muzikos, programas. „Sekundė“ pakalbino buvusią panevėžietę, baigusią tuometę Panevėžio konservatoriją, vėliau Muzikos akademijoje įgijusią muzikos didaktikos magistro diplomą Astą Kerulytę-Reys.
Jauna specialistė pasakojo, kad muzikos terapijos metodą taiko dirbdama su interaktyviais vaikais. Pašnekovė tikino, kad muzika žmones veikia labiau nei dailė ar poezija. Ji taip mano ne todėl, kad pati yra muzikė, o dėl to, kad muzika yra virpesių menas. Juk mūsų organizmas sudarytas iš virpesių – virpa kiekviena ląstelė, širdis.
„Neretai medikų pagalba yra būtina, tačiau veiksminga ir saviraiška. Gal reikia ieškoti ir kitų būdų, nebūtinai muzikos terapijos“, – kalbėjo A.Kerulytė-Reys.
Ji pasakojo, kad pradėjo dirbti su nėščiosiomis. Pasiklausius muzikos – įrašų ar gyvai atliktos, galbūt prisilietus prie pianino klavišų ar papūtus kokį pučiamąjį instrumentą, pavirpinus stygas, sudirgusios moterys kone išskrenda ant sparnų.
Kokia muzika labiau veikia? Šiuo metu pasaulyje labiausiai linkstama prie V.A.Mocarto kūrybos, tačiau A.Kerulytės-Reys manymu, tinka ta muzika, kuri paliečia širdį, išjudina asmenybę.
Valentina ŽIGIENĖ
A.Repšio nuotr. Rašytoja ir gydytoja psichiatrė Jūratė
Sučylaitė jau beveik dešimtmetį psichikos sutrikimų turinčius žmones gydo
eilėmis.
