Panevėžietės floristės Ingos Marozienės gyvenime gėlės atsirado gerokai anksčiau, nei ji išdrįso joms patikėti savo profesinį kelią.
Nors floristo diplomą moteris turi beveik trylika metų, ilgą laiką tai buvo tik pomėgis.
Kol vidinis balsas, vis primindavęs apie meilę augalams ir kūrybai, ilgainiui tapo pernelyg garsus, kad būtų galima jo nepaisyti.
Pražydo ne tik bibliotekoje
Prieš keturis mėnesius Inga užvėrė vadybininkės kabineto duris ir pasirinko gyvenimą tarp gėlių.
O pirmadienį jos auginti jurginai pražydo Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje.
Pirmoji panevėžietės paroda tapo ne tik spalvinga dovana lankytojams, bet ir simboliniu pačios Ingos naujo gyvenimo pradžios ženklu.
Floristiką I. Marozienė baigė prieš beveik trylika metų, tačiau profesionalios floristės karjeros tuokart nusprendė nesiekti. Pasirinko pardavimų sritį, dirbo projektų vadybininke įmonėje, gaminančioje pakuotes. Darbas sekėsi, tik kažkur giliai viduje vis kirbėjo jausmas, kad jos gyvenime turėtų būti daugiau kūrybos.
Inga svarsto, kad galbūt kelią į floristiką ilgai stabdė ir pačios sau iškelta kartelė.
„Kažkada sakiau, kad niekada neauginsiu jurginų, nes jiems reikia ypatingos priežiūros. Bet tas „niekada“ virto į kone šešis arus jurginų.“
I. Marozienė
„Visuomet sau kėliau maksimalius reikalavimus. Būti arba geriausia, arba niekaip. Jeigu negalėjau padaryti taip, kad būtų idealu, nuspręsdavau, kad geriau nieko nedarysiu“, – pasakoja pašnekovė.
Tačiau šeimai persikėlus į savo namą, gyvenimas pamažu pradėjo dėlioti kitokią dėlionę.
Iš pradžių ketinusios aplink namus auginti tik veją moters planai greitai pasikeitė.
„Sakiau, kad aplink bus tik žolytė, bet išėjo šiek tiek kitaip“, – šypsosi Inga.
Ji pradėjo mokytis apželdinimo, gilino žinias pas žinomus Lietuvos floristus, projektavo gėlynus.
Ir kuo daugiau lietėsi prie augalų, tuo aiškiau suprato: ją traukė ne vien galutinis rezultatas – žavėjo pačios gėlės.
Nubudo tikrasis pašaukimas
Svarbiu lūžiu panevėžietės gyvenime tapo trečio vaiko – dukrelės gimimas.
Iki tol Inga lankė suaugusiųjų dailės pamokas, tačiau susilaukus dukters kūrybinis pasaulis tarsi netikėtai užsivėrė.
„Kažkas atsitiko. Nebemokėjau net spalvų maišyti, – pasakoja moteris. – Juokavau, kad tikriausiai dukrytei visi šie dalykai buvo perduoti – ji labai mėgsta piešti ir užsiimti įvairiais kūrybiniais darbais.“
Tačiau netrukus ir mama kūrybą atrado iš naujo – tik šį kartą ne ant popieriaus, o tarp gėlių.
I. Marozienė pradėjo eksperimentuoti su augalais, ieškoti savojo stiliaus. Galiausiai vieną dieną internete pamatė italų floristo organizuojamus nuotolinius mokymus. Jo darbai buvo visiškai kitokie nei klasikinės puokštės, ir Inga iš karto pajuto: tai jai artima.
„Kai pamačiau jo kūrybą, supratau, kad tai mano stilius“, – pamena panevėžietė.
Nuo tada floristika pamažu iš hobio virto rimtu keliu. Inga mokėsi, augino augalus ir iš jų kūrė puokštes. Iš pradžių tos atitekdavo draugams, artimiesiems, pažįstamiems – tai buvo ir kūryba, ir puiki praktika. Kol galiausiai tapo mėgstamu darbu.
Drąsa pradėti iš naujo
Prieš keturis mėnesius Inga priėmė ne vienerius metus brandintą sprendimą – paliko vadybininkės darbą ir pasinėrė į floristiką.
Pašnekovė neslepia, kad atsisveikinti su dvylika metų trukusiu profesiniu gyvenimu nebuvo lengva. Darbas jai patiko, per tiek metų kolegos ir klientai tapo artimais žmonėmis.
„Tai buvo labai jautri atsisveikinimo diena. Neatsimenu, kada tiek verkiau iš dėkingumo, ilgesio ir džiaugsmo, kad aplink mane yra tiek daug žmonių, kuriems rūpiu“, – atvirai kalba I. Marozienė.
O vienos klientės žodžius Inga prisimena iki šiol. Jie tapo tarsi patvirtinimu, kad sprendimas buvo teisingas, net jeigu keisti gyvenimo kryptį, kai esi trijų vaikų mama, drąsos reikėjo nemenkos.
„Ji pasakė, kad su manimi buvo labai gera dirbti, bet pasaulis priklauso drąsiems. Labai džiaugiuosi, kad išdrįsau eiti keliu, kurį myliu visa širdimi“, – prisipažįsta.
Tiesiai iš pievų
Ingos kuriamos puokštės gimsta beveik vien iš jos pačios užaugintų augalų. Juos ji puoselėja ne tik savo kieme – nemažą žemės sklypą užsodinti gėlėmis jai leidusi ir draugės močiutė. Neatsitiktinai floristė savo kūrybą pavadino „Ingos pieva“. Šis pavadinimas atspindi tai, ką I. Marozienė nori perteikti savo darbuose – lengvumą, laisvę, natūralumą.
Pasak floristikos meistrės, ji nekomponuoja visiems įprastų prabangių puokščių – jos kūryboje vyrauja daugiau vasaros, pievų, laukinių žiedų ir natūralaus grožio.
Kiekviena puokštė, pasak Ingos, yra skirta konkrečiam žmogui. Todėl net ir norėdama antros visiškai tokios pačios sukurti ji negalėtų.
„Į kiekvieną puokštę sudedu ne tik gėles. Sudedu jausmą, emociją ir pačius nuoširdžiausius linkėjimus. Kiekviena puokštė kuriama tik tam vienam žmogui, kuriam ji bus dovanojama – todėl ji tokia ypatinga ir vienintelė. Mano puokštės – ne apie prabangą, o apie vasaros grožį ir lengvumą“, – teigia I. Marozienė.
Ir sako dažnai pasikliaunanti ne taisyklėmis, bet vidine nuojauta. Dar tada, kai neturėjo daug profesinių žinių, intuityviai jausdavo, ar spalvos ir augalai dera tarpusavyje. Šis pojūtis niekur nedingo ir šiandien.
„Net ir dabar darydama puokštes fiziškai jaučiu, ar augalas šioje vietoje tinka, ar ne“, – kalba floristė.
Rudens karalius
Didžiausius plotus I. Marozienės gėlių pievoje užima jurginai. Nors dar ne taip seniai Inga buvo įsitikinusi, kad jurginų jos gėlynuose nebus.
„Kažkada sakiau, kad niekada neauginsiu jurginų, nes jiems reikia ypatingos priežiūros. Bet tas „niekada“ virto į kone šešis arus jurginų“, – juokiasi floristė.
Inga neskaičiuoja nei veislių, nei žiedų. Jai svarbiausia spalva, forma, dydis ir tai, kaip konkretus žiedas įsilies į kuriamą puokštę.
Ne mažiau svarbu ir tai, kiek ilgai jis džiugins žmogų vazoje.
Lauko gėlės reikalauja kitokio darbo nei įprastos: jurginus reikia skinti anksti ryte arba vėlai vakare, o parsinešus iš lauko tinkamai paruošti – leisti jiems prisigerti vandens.
„Tai ne olandiškos gėlės, kurios paruošiamos specialiomis priemonėmis, kad kuo ilgiau laikytųsi. Su lauko gėlėmis ir darbas yra kitoks“, – aiškina Inga.
Tačiau visas šis rūpestis atsiperka.
„Jurginai padaro puokštę išskirtinę ir kartu duoda tam tikros prabangos – iš pievos puokštę perkelia į kitą lygį“, – pasakoja pašnekovė.
Paveldėta meilė
I. Marozienė sako bandžiusi ieškoti paaiškinimo, iš kur jos gyvenime atsirado toks stiprus ryšys su gamta ir meilė augalams. Atsakymą, regis, rado vaikystės prisiminimuose.
Ingos močiutė buvo žolininkė. Vasaromis, kai šeima važiuodavo į sodą, pakeliui pievose išleisdavo močiutę, kuri visą dieną rinkdavo įvairiausias vaistažoles.
Tėtis taip pat mėgo žemę ir darbus sode, tik jis dažniau puoselėjo daržoves.
Galbūt todėl dabar Inga ne tik kuria iš gėlių, bet ir pati jas augina. Jos puokštės prasideda gerokai anksčiau, nei gėlė patenka į vazą – nuo žemės, sėklos, svogūnėlio ir kasdienio rūpesčio.
Šiandien panevėžietės darbai – ne vien puokštės. Ji dekoruoja šventes, renginius, įvairias erdves. Jos kurtos vasarvidžio dekoracijos puošė ir Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos aplinką.
O šią savaitę tos bibliotekos erdvėse pražydę Ingos auginti jurginai tarsi pasakoja ir jos pačios gyvenimo istoriją – kartais žmogui, kaip ir gėlei, tiesiog reikia tinkamo laiko pražysti.
Šį šeštadienį bibliotekos lankytojų lauks susitikimas ir su floriste I. Maroziene.
