Dalijosi prisiminimais
Nelikę abejingi keramiko Algirdo Jonušio idėjai Birutės gatvėje atgaivinti apdžiūvusį uosį apkalant jį raktais, šeštadienį su jų pundais rinkosi panevėžiečiai. Tikinčios seno medžio galia moterys stovėjo plačiakamienį apsikabinusios, kitos jį bučiavo, treti tik įkalė atsineštus raktus.
Bene didžiausia atrakcija į medį sukalti vinis buvo vaikams. Nelabai žinantys raktų ir uosio simbolikos, jie ėmė raktus vienas po kito ir įnirtingai kalė.
Į vieną seniausių Panevėžio gatvelių rinkosi kadaise čia gyvenę žmonės. Nors gatvelėje likę vos keli namai, panevėžiečiai su nostalgija prisiminė, kaip ji atrodė, kas joje gyveno. Garbaus amžiaus žmonės vienas kito klausinėjo, ar šie žino, kaip susiklostė kadaise čia gyvenusiųjų likimai.
Raktą išsaugojo
Prieš 36-erius metus iš Birutės gatvės išsikraustęs panevėžietis Romualdas Labanauskas apgailestaudamas prisiminė, kad miesto centre esanti gatvė palikta likimo valiai.
„Daugiausiai žaliuojanti uosio šaka 26-erius metus žiemą vasarą, rytą vakarą buvo prieš mano langą. Vieta čia buvo labai graži ir daug gerų namų stovėjo, tačiau kai partijos komitetas sumanė tiesti gatvę, namus imta griauti, taip pat ir tą namą, kuriame aš gyvenau. Buvome priversti išsikelti“, – pasakojo R.Labanauskas.
Vyras teigė, kad karaimų gyvenamame rajone buvo įsikūręs Butų ūkio valdybos sandėlis, buvo metalo dirbtuvės, kurių kieme gatvės vaikai buvo įsirengę mini stadioną.
Pašnekovas prisipažįsta, kad rakto dar nepakabino, tačiau pažadėjo tai padaryti artimiausiu metu.
„Turiu dar raktą nuo to namo durų, kuriame gyvenau. Dar vieną originalų tų laikų raktą radau šioje gatvėje, žolėje. Abu juos būtinai pakabinsiu, – tvirtino panevėžietis. – Kažkada eidamas pro tą medį pagalvojau, kad ateis laikas ir jo neliks, tačiau kitą kartą eidamas pro jį pamačiau, kad ant jo kabo raktai. Iš karto nufotografavau ir pagalvojau, kad tai Aliaus idėja. Supratau, kad šito medžio jau niekas nebelies.“
Bandė kapoti kirviu
Ant medžio kamieno jau prikalta per 2 tūkstančius raktų. Per trejus metus jų ant medžio ketinama sukabinti 300 tūkstančių.
„Sekundė“ jau rašė, kad mintis, kaip išnaudoti du praeitin grimztančius daiktus – nupjauti numatytą medį ir išmesti netinkamus raktus, A.Jonušiui kilo įsigilinus į pagoniškosios lietuvių religijos klodus. Tvarkant Birutės gatvės grindinį keramikui į akis krito gausybė iškastų įvairių formų ir dydžių raktų, kai kurie jų daryti net XIII a. Dalis jų, spėjama, net nebuvo skirti durims rakinti. Simbolinius raktus senovės lietuviai nešiodavo prisirišę prie diržo kaip galingą talismaną.
Keramikas viliasi, kad prie simbolinio medžio prisiliesti ateis ne tik kamuojamieji ligų, bet pasižiūrėti jo atvažiuos ir Panevėžio svečiai.
Spėjama, kad per visą medžio kamieną besidriekiantis pleištas – trenkusio perkūno palikta žymė. Senovėje tikėta, kad žaibo paliestas medis turi magiškų galių. Užtekdavo prie tokio medžio prisiliesti ir ligų nualintas žmogus pasveikdavo.
Tenka pripažinti, kad originalia idėja vis dėlto sužavėti ne visi. Medį jau bandyta kapoti kirviu ir draskyti nuo kamieno raktus.
Kad medis stovėtų dar ilgai ir niekas į jį nesikėsintų, paprašyta jį pašventinti kunigo. Prisimenant pagoniškąją dvasią po medžiais didžiuliame katile buvo verdama žuvienė. Žuvų viename Krekenavos ežerų prigaudė idėjos sumanytojas.
Visą straipsnį taip pat skaitykite 2011 m. birželio mėn. 20 d. dienraštyje „Sekundė“ arba „Facebook“ tinkle.
Vaida REPOVIENĖ
A.Repšio nuotr. Labiausiai galimybe prie medžio prikalti raktus džiaugėsi vaikai.
