Po daugiau nei tris dešimtmečius trukusios politinės izoliacijos ir ekonominių sankcijų Iranas bando tiesti draugišką ranką ir tikina, kad nesieks branduolinių ginklų. JAV sveikina tokį žingsnį, tačiau pabrėžia, kad kelias į derybas bus nelengvas.
Praėjusią savaitę pasaulio lyderiai rinkosi į 68-ąjį Generalinės Asamblėjos posėdį Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Daug dėmesio buvo skiriama problemoms Artimuosiuose Rytuose: Sirijai, Palestinai, Libijai. Tačiau bene didžiausią staigmeną pateikė naujasis Irano prezidentas Hassanas Rouhani. Kalbėdamas apie savo šalies atominę programą jis pabrėžė, kad „atominiams ir kitokiems masinio naikinimo ginklams nėra jokios vietos Irano saugumo ir gynybos doktrinoje, jie prieštarauja fundamentaliems religiniams ir etiniams įsitikinimams“. Taip pat, anot jo, „Irano valstybė, siekdama tarptautinio bendradarbiavimo, yra pasiruošusi pradėti derybas, paremtas abipusiu pasitikėjimu ir skaidrumu“. Tai nuskambėjo kaip ženklas, kad Iranas pasirengęs atversti naują skyrių santykiuose su JAV.
Naujojo nuosaikių pažiūrų prezidento išrinkimas 2013 m. birželį tarptautinei bendruomenei suteikė vilčių, kad Teheranui ir Vašingtonui pagaliau pavyks pagerinti santykius, kurie buvo įtempti jau daugiau nei 30 metų. Galima paminėti istorines nuoskaudas, kurių dar nepamiršo tiek viena, tiek kita šalis: Irane vis dar spekuliuojama kalbomis apie 1953 m. JAV slaptųjų tarnybų remtą maištą, siekiant nuversti demokratiniu būdu išrinktą Irano ministrą pirmininką Mohammadą Mossadeghą. JAV skaudu prisiminti 1979 m. Irano revoliuciją, kai valdžią perėmė islamistinių pažiūrų grupuotės ir kai buvo užimta JAV ambasada bei įkaitais paimti jos darbuotojai.
Tačiau per šį susitikimą susidarė įspūdis, jog B. Obama ir H. Rouhani jau pradėjo nelengvas derybas, galinčias vesti politinio pasitikėjimo link. H. Rouhani savo kalboje Jungtinėse Tautose pabrėžė atmetąs Vakarų primestą pasaulio koncepciją, kurioje egzistuoja civilizuotas centras ir „atsilikusi“ periferija. Tokio požiūrio padarinys, anot jo, yra monologas tarptautiniuose santykiuose. Tad, siekiant pagerinti šalių santykius, visų pirma Vakarams reikia pakeisti mąstymą ir Artimųjų Rytų valstybes pripažinti vienodai svarbiomis tarptautinės arenos veikėjomis.
Žydai įtarūs
Tačiau tokie Irano užsienio politikos retorikos pokyčiai sulaukė ir skeptiškų vertinimų. Izraelyje kai kurie konservatyvūs komentatoriai šį Irano žingsnį vertina kaip bandymą apgauti Vakarus, nors tuo pat metu toliau gaminamas atominis ginklas.
Jų neįtikina sušvelnėjusi Irano prezidento retorika ir galimybė, kad Iranas padarys nuolaidų atominio ginklo gamybos programoje. Buvęs Izraelio finansų ministras ir dabartinis parlamento narys Yuvalis Steinitzas itin kritiškai vertina šiuos Hassano Rouhani teiginius: „Iranas yra vilkas ėriuko kailyje. Mes matome pasikeitusią retoriką, bet ne jos esmę. Nėra jokių realių veiksmų pokyčių, tik švelnesnės kalbos apie tai.“ Tokius žodžius Y. Steinitzas pasakė dienraščiui „The Jerusalem Post“. Kita vertus, pačiame Irane net ir konservatyviausi iraniečiai pripažįsta, kad santykiai su JAV nuo to laiko, kai Georgas W. Bushas Iraną pavadino blogio ašies dalimi, pasikeitė. Tačiau ne visiems patinka naujojo Irano prezidento parodytas draugiškumas – kai kurie radikaliau nusiteikę iraniečiai šias H. Rouhani kalbas įvertino kaip šalies interesų išdavystę.
Kaip atsaką į Irano prezidento parodytą palankumą B. Obama Jungtinėse Tautose patikino, kad JAV neturi jokių ketinimų pakeisti režimą Irane. Taip pat pabrėžė, jog ši valstybė turi teisę į taikią atominę politiką, t. y. gali eksploatuoti uraną savo reikmėms, kol tai nekelia grėsmės tarptautiniam saugumui.
Tačiau šiomis kebliomis aplinkybėmis B. Obamai reikia ne tik reaguoti į Irano lyderio veiksmus bei kalbas. Jis taip pat turi būti pasiruošęs susidurti su politiniais iššūkiais namie: derybos su Iranu dėl atominio ginklo atsisakymo mainais į švelnesnes ekonomines sankcijas bus nelengvos. Gauti Kongreso pritarimą gali būti dar sunkiau. Nenuostabu, kad atsiras oponentų, manančių, jog JAV darė nepakankamą spaudimą Iranui ir be reikalo nuolaidžiauja.
Vis dėlto derybos labiausiai priklausys nuo to, ar Iranas imsis realių veiksmų ir įrodys, kad kalbos apie norą atsisakyti branduolinio ginklo programos ir siekti tarptautinio bendradarbiavimo pavirs į realius veiksmus.
