Prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė priminti, kad ne veltui formuojant dabartinę valdančiąją koaliciją primygtinai ragino neskirti kaltinamųjų Darbo partijos byloje į vadovų pareigas Seime ir Vyriausybėje. Prezidentė paskelbė, kad į parlamento vadovybę išrinkę sunkiu nusikaltimu kaltinamą asmenį socialdemokratai prisiėmė atsakomybę už partijos ir valstybės garbę, o toleruodami tokią situaciją ir po teismo sprendimo daro gėdą visai šaliai.
Iš pradžių socialdemokratai tarsi pripažino, kad „kažkaip negerai“, jei Vytautas Gapšys, Vilniaus apygardos teismo paskelbtas kaltu, ir toliau lyg niekur nieko eis Seimo pirmininko pavaduotojo pareigas. Todėl atsargiai pasiūlė V. Gapšiui sustabdyti pareigas parlamento vadovybėje, kol bus išnagrinėta apeliacija.
Toks neryžtingas siūlymas sulaukė arogantiškos „darbiečių“ reakcijos – V. Gapšys pareiškė, kad ne socialdemokratai turėtų spręsti, kaip jam elgtis. Premjeras Algirdas Butkevičius ėmė trypčioti ir kalbėti, kad tai tik paties V. Gapšio apsisprendimo reikalas, o koalicija dirbs kaip dirbusi. To ir užteko – „darbiečiai“ pajuto galintys lengvai išvengti visų moralinių dilemų ir palikti viską kaip buvę.
Užuot padidinę spaudimą V. Gapšiui, socialdemokratai nusprendė pakeisti taikinį ir užsipuolė prezidentę. Jie pareiškė, kad D. Grybauskaitė jau rengiasi rinkimų kampanijai ir todėl linkusi net rizikuoti valstybės reputacija bei koalicijos stabilumu. Ir, – o šventvagyste! – per patį Lietuvos pirmininkavimą ES. Socialdemokratai pasipiktino, kaip Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai prezidentė išdrįso pažerti kaltinimų valdančiajai daugumai.
Toks socialdemokratų išsišokimas yra gerokai pro šalį. Neva prezidentė turėtų patylėti, kad tik neatkreiptų užsienio dėmesio į Lietuvos vidaus politiką. Tarsi pati tokio dėmesio priežastis – visiškai neseniai paskelbtas teismo sprendimas – yra visiškai nereikšminga aplinkybė ir ją verta pakišti po kilimu. Apsimeskime, kad nieko neįvyko, ir partijai, kuri, kaip nusprendė teismas, galbūt neskaidriai skirstė ES paramos pinigus, gali lyg niekur nieko toliau Seimo vadovybėje atstovauti nuosprendį išgirdęs jos pirmininkas.
Tokiu pareiškimu socialdemokratai pademonstravo savo moralės standartus: vengdami konflikto su „darbiečiais“, nuo kurių yra per daug priklausomi, jie bando ugnį nukreipti į prezidentę ir apeliuoti į politinį stabilumą. Jei prisimenate, tai yra tapusi bemaž klasikine socialdemokratų pozicija – stabilumas svarbiausia.
Tai ne vien einamosios politikos ir koalicijos išlaikymo klausimas. Tai rimtas visos Lietuvos politinės sistemos pasitikėjimo dalykas. Kaip galima laukti, kad visuomenė pasitikės politikais, jei net ir nuteisti jie gali toliau likti valdžioje, vengti atlikti bausmę ir viešai aiškinti, kad yra vis tiek teisūs? Bandydami išsisukinėti, prisidengti laukiamu Apeliacinio teismo sprendimu socialdemokratai tik patvirtina visuomenės nuomonę, kad politika – nešvari veikla ir joje nėra jokių moralinių vertybių. Būtent tokia valdančiųjų laikysena labiausiai kenkia valstybės reputacijai ir žmonių tikėjimui teisingumu.
Dabartinė situacija nėra tik Viktoro Uspaskicho politinės ateities klausimas. Šį puslapį jau seniai vertėjo užversti ir atvirai pripažinti, kad ciniška politika toleruota per ilgai. Tik taip galima palypėti viena pakopa aukščiau į geresnę politiką ir pelnyti didesnį piliečių pasitikėjimą savo valdžia. Politikai turėtų pripažinti ir tai, kad per ilgai ignoravo savo prievolę ugdyti visos visuomenės moralės standartus – bent jau politinio vertinimo atžvilgiu. Nuolat kartojami žodžiai, kad „rinkėjai įvertina“ per rinkimus, tapo lėkšta banalybe, nes didelė dalis rinkėjų kol kas neturi jokių ilgalaikio vertinimo įgūdžių. Jie elgiasi kaip maži vaikai, kurie ima vieną saldų zefyrą čia ir dabar, užuot po dešimties minučių gavę du.
V. Uspaskichas ir Darbo partija kaip tik siūlydavo tokį „zefyrą“ rinkėjams ir jie tuo iškart patikėdavo. Ir nesvarbu, kad rinkėjai bemaž kaskart buvo apgaunami. Ilgainiui net kitos partijos pradėjo tikėti, kad svarbiausia yra politinis apsukrumas: jei rinkėjai leidžiasi mulkinami, vadinasi, jie to nusipelno. O Darbo partija, kuri sugeba gauti tiek balsų, nusipelno pagarbos ir valdžios postų. Tai savotiškas politinis „įteisinto vagies“ statusas, kurį pripažįsta aplinkiniai. Kartais šis tariamas autoritetas taip įsitvirtina sąmonėje, kad net atsiradus galimybei jo nusikratyti silpnesnės valios žmonės jau nebesugeba tuo pasinaudoti. Atrodo, ir socialdemokratams priklausomybė nuo V. Uspaskicho bei gerokai jaunesnio V. Gapšio jau tapo sunkiai atsikratomu blogu įpročiu.
Socialdemokratai, laikydamiesi pozicijos, kad nieko neįvyko, o prezidentė tik didina politinį nestabilumą, prioritetu skelbia politinį oportunizmą. Ilgainiui tai reikš pačios socialdemokratų partijos nuosmukį. Rinkėjai anksčiau ar vėliau labiau išprus ir politikų reikalaus vis daugiau moralinės atsakomybės. Taip pat ir socialdemokratų.
